Net ir spalvotos fotografijos ne visada tinkamai atskleidžia scenovaizdžio visumą – dekoracijas skandina neryškus apšvietimas arba įamžinamas ne pats įspūdingiausias spektaklio momentas. Kur kas geriau nuotraukos reprezentuoja teatro kostiumus, tačiau labai trūksta bent keleto modelių, nors atsirado vietos teatro butaforijai – įvairiems ginklams, įrankiams ir pan.
Paroda primena nepatrauklią prasto muziejaus ekspoziciją, kai tuščią erdvę bandoma užpildyti tekstais. Nejaugi organizatoriai iš tikrųjų tikėjosi, kad atsiras nors vienas lankytojas, kuris perskaitys visus tuos straipsnius arba peržiūrės spektaklių įrašus? Pagrįstai kyla klausimas, ar Šiuolaikinio meno centras neturėtų būti vieta, skirta pristatyti inovatyvioms idėjoms, naujoms išraiškos formoms, o ne paprasčiausiam meno dokumentavimui?
Organizatorių siekis atskleisti Lietuvos scenografijos raidą būtų buvęs pagirtinas, jeigu jie būtų pasistengę tai padaryti bent kiek įdomiau. Deja, patirties stoka, o ypač nenoras bendradarbiauti su scenografais, lėmė, kad pristatymas išėjo nuobodus, pamatėme tik banalų atspindį kreivame veidrodyje. Daug vilčių teikęs pavadinimas „Iliuzionistai“ tiko vos keliems parodos eksponatams. Bet ir turimas dekoracijas reikėjo eksponuoti nors kiek išradingiau, pavyzdžiui, baltus rutulius buvo galima parodyti mistiškame scenos apšvietime, o ne tiesiog numesti salėje. Paroda būtų tapusi gyvesnė, jei būtų parodyta daugiau scenos maketų ar įvairios stilistikos eskizų, deja, šie kažkodėl apskritai ignoruojami.
Organizatoriai, užuot ieškoję įspūdingų eksponatų, pasitenkino atsitiktinėmis, visiškai nesvarbiomis, pavyzdžiui, teatro salės nuotraukomis…
Paroda įvyko, tačiau ar daug iš jos sužinojome apie scenografiją ir šiuolaikinį meną?
