Tačiau nejučia spektaklis nuo scenos persikelia į salę ir į kiekvieno žiūrovo galvą, kurioje nusėda režisieriaus sumanyti paradoksai. Aktorius Mantas Vaitiekūnas spektaklyje prataria vos keletą žodžių. Ką mato tyliausias spektaklio personažas?
„Pastebėjau, kad žmonės bijo tylos, vengia įsiklausyti į save. Tai pirmas vaidmuo, kur taip aiškiai jaučiu publiką, matau, kaip per ilgas pauzes žiūrovai ima žvalgytis, tarsi ieškotų paaiškinimo, bendraminčių salėje. Tai – Vilniaus mažajam teatrui nebūdingas spektaklis, kviečiantis eksperimentui su savimi“, – pasakoja aktorius.
Režisierius mus nori priversti mąstyti, o tai daryti sunku, kai kažkas aplink kalba, rėkia. Todėl spektaklio metu žiūrovams vis duodama laiko pagalvoti. Mantas sako, kad išmoko girdėti – scenos partnerius, publiką ir save. Ypač įdomu, kaip tomis tylos minutėmis prabyla salė – lyg žiūrovai vaidintų kartu su aktoriais: kažkas kosėja, kuičiasi, demonstratyviai muistosi savo vietoje ar neištvėrę ištaria keletą žodžių.
„Džiaugiuosi, kad galėjau dirbti su režisieriumi Konstantinu Bogomolovu, – sako aktorius. – Jis – išsilavinęs, išmintingas žmogus, turintis didžiulį energijos užtaisą. Į repeticijas režisierius ateidavo pasiruošęs, aiškiai žinodamas, ko nori iš aktorių. Svarbiausia užduotis – pernelyg neintonuoti, kitaip tariant elgtis taip, lyg pirmą kartą skaitytume tekstą – tokia netradicinė vaidyba. Režisierius diktuoja savo žaidimo taisykles, su kuriomis aš sutinku, todėl nekyla keblumų siekiant bendro rezultato.“
Kai spektaklyje turi tekstą, pasakoja Mantas, tai jį ir sakai. Apie nieką kitą negalvoji. Gyvenime kalbėdami, tuo pačiu mąstome dar ir apie kitus dalykus – žmones, problemas, malonumus ir pan. Šiame spektaklyje taip pat atsiranda antras planas. Tylint supranti, kad esi ne tik scenoje, bet ir namuose, su vaiku, su malda.
Kūrybiškai intensyvus pusmetis prisodrino anksčiau kurtus aktoriaus personažus: Konstantino Bogomolovo prašymas nevaidinti padarė didelę įtaką. Mantas nusijuokia, kad su kolegomis teks steigti „anoniminių nevaidintojų klubą“: „Sveiki, aš esu Mantas, aš jau dvi savaites nevaidinu“. Spektaklio „Mano tėvas – Agamemnonas“ maniera panaši į vengrų režisieriaus Peterio Galamboso spektaklį „Trio“. Jame buvo keliamos panašios užduotys – vaidybos švara, išlaikytos emocijos.
„Galvoje vyksta įdomiausi procesai. Siūlau žiūrovams šio spektaklio nepriimti pernelyg rimtai. Režisierius – maištingas išdaigininkas, chuliganas, spektaklį statė su gera juoko doze, todėl kviečiu žiūrovus nebijoti juoktis, nuraminti mintis ir leisti joms laisvai kurti istoriją. Spektaklis gimė ne iš kančios, o iš režisieriaus noro intelektualiai pajuokauti“, – įsitikinęs Mantas.
Valstybinio Vilniaus mažojo teatro spektaklyje „Mano tėvas – Agamemnonas“ – Antikos tragiko Euripdo kūrinių inscenizacijos. Spektaklio ašimi režisierius Konstantinas Bogomolovas pasirinko legendą apie tai, kaip achajai karo išvakarėse, nesulaukdami palankaus vėjo laivams plaukti, Aulidėje paaukojo deivei Artemidei savo vado Agamamenono dukterį Ifigeniją.
Palikdamas karą tik fonu scenoje vykstančiai istorijai, režisierius koncentruojasi į tėvų ir vaikų santykių analizę ir sceninę genezę.
Spektaklis Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre spalio 17 ir 23 dienomis, J. Miltinio dramos tetare - spalio 19 d.
