Tokiu būdu teatras prisideda prie Tarmių metų ir ragina panagrinėti, kuriame lietuviškų žodžių sąskambyje galime ieškoti tautinės savasties ir minties autentiškumo. Spektaklio scenografė – Giedrė Brazytė, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė.
Režisierius Algirdas Latėnas prisipažino, kad seniai puoselėjo mintį sukurti Jaunimo teatre spektaklį, kuriame skambėtų unikali įvairių Lietuvos kraštų šnekta. Šiam tikslui jis pasirinko lietuvių literatūros klasikės Julijos Beniuševičiūtės-Žymantienės, geriau žinomos Žemaitės slapyvardžiu, komediją. Ne kartą Lietuvos teatruose statyta, vis iš naujo atgimstanti pjesė tapo raktu naujausiam režisieriaus sumanymui. Spektaklyje kiekvienas herojus prabils vis kita tarme.
Iš Telšių kilusi aktorė Nijolė Narmontaitė ypatingai džiaugiasi būsima premjera. Jos kuriama Motina prabils žemaitiškai.
„Manau, tokio autentiškumo prieskonio Lietuvos scenai seniai reikėjo. Kalba yra žmogaus šaknys. Aš visada džiaugiuosi, jeigu galiu bendrauti žemaitiškai, o tai daryti scenoje - svajonės išsipildymas", - sako Narmontaitė. Kiti aktoriai - Nerijus Gadliauskas, Neringa Varnelytė, Giedrė Giedraitytė, Jonė Dambrauskaitė ir Gediminas Storpirštis - taip pat kalbės jiems artimomis tarmėmis.
Žemaitės kūrinys „Trys mylimos" iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti primityvus, o autorės požiūris į veikėjus - supaprastintas. Siužetas beveik klasikinis – gudrus kaimo bernas dėl pinigų tuo pačiu metu vilioja kelias moteris, šiuo atveju motiną ir dvi jos dukras. Tačiau pasak režisieriaus šioje pjesėje svarbi ne tiek meilės, kiek jos troškuliui pasiduodančių herojų linija. „Repetuojant pirmiausia buvo stengiamasi remtis pačios Žemaitės asmenybe, - sako A. Latėnas, - Žinant jos biografiją, jos išgyvenimus, pjesę darėsi vis įdomiau nagrinėti ir analizuoti. Vėliau atsirado daugybė paralelių ir kitoks supratimas to, apie ką kalbėjo rašytoja, – stipri, aistringa gyvenimui moteris. Žvelgiant pro šią prizmę pjesė įgauną gilesnę, nei įprasta manyti, prasmę“.
Vienos žinomiausių Lietuvos rašytojų kūryboje, stipriai įtakojusios moters rašytojos įvaizdžio formavimąsi XX a. pr., atsispindi socialinio gyvenimo ir etinių žmonių santykių kritika. Amžininkai negailėdavo kritikos, kalbėdami apie Žemaitę. Sakydavo, kad jos skaitytojai – plačioji kaimo masė, „nuskriausti vargdieniai“, todėl dažnai rašytoja likdavo už elitinės literatūros ribų. Kaip bebūtų, kas kitas, jeigu ne Žemaitė, geriau pažinojo lietuvišką charakterį ir jo raiškos būdus kasdienybėje. Iš kaimo kilusi ir į inteligentų ratą patekusi Žemaitė, pirmiausia kalbėjo apie lietuvių moterų pasaulį, jų likimus ir padėtį to meto patriarchalinėje visuomenėje.
