- Kodėl žinomas žurnalistas ir televizijos laidų veidas staiga ėmėsi rašytojo plunksnos?
- Seniai jau knietėjo išbandyti save šitame darbe. Čia galbūt ir genai – esu ketvirtos kartos literatas – ir mano ankstesnis vertėjo darbas. Esu išvertęs gal aštuonias knygas, tarp jų ir žymųjį fantasy epą „Žiedų valdovas“. Tad natūralu, kad pagaliau pribrendau ir savam kūriniui.
- Stimpanko Vilniuje skraido dirižabliai, skersgatviais zuja alchemikai ir garo mašinos… Iš pirmo žvilgsnio gana paprastas žanras turi įvairiausių keistų subtilybių – netgi savitą aprangos stilių! Kodėl savo romanui parinkote Stimpanką? Kokie šio žanro ypatumai?
- Pasirinkau dėl kelių priežasčių. Visų pirma, norėjau parašyti kažką naujo, šviežio ir dar negirdėto lietuvių lietratūroje. Be to, pats esu didelis fantastikos ir jos požanrių gerbėjas ir man imponuoja stimpanko estetika – būtent tas technologijų, garo ir Viktorijos epochos papročių lydinys.
- „Vilko valanda“ – gana netipinis kūrinys, bet ar romanas turi savo tipinį skaitytoją?
- Manau, kad ne. Ir knygos pristatymuose, ir Vilniaus knygų mugėje bendravau su labai skirtingais žmonėmis – nuo pensininkų iki paauglių. Romanas tikrai skirtas plačiai auditorijai, ypač tiems, kurie nebijo mąstyti kiek kitaip ir plačiau pasižiūrėti į mus supantį pasaulį.
- Esate minėjęs, kad idėjų turite pakankamai dar keturiems romanams… Ar įkvėpimas ateina berašant? Kokius kūrinius skaitėte, dirbdamas prie „Vilko valandos“?
- „Vilko valandą“ rašiau gan sparčiai, daug minčių ir papildomų siužeto linijų atėjo jau įpusėjus, todėl sakyčiau, jog romanas nebuvo suplanuotas iš anksto nuo A iki Z, jis evoliucionavo jau kūrybos procese. Šiaip skaitau daug, bet rašymas dar padidino skaitymo kiekius – pridėjau daugiau stimpanko romanų ir daug dokumentinės literatūros apie Vilniaus istoriją. Norėjosi, kad istorinis segmentas knygoje būtų kuo autentiškesnis.
- Kokių nuotykių galima tikėtis kituose romanuose?
- Antroji serijos knyga vadinsis „Maro diena“. Skaitytojų pageidavimu (o man tai šventas reikalas) atsiras naujų veiksmo vietų. Pamatysime ir kitokius Druskininkus, Kauną, Konstantinopolį ir galbūt kitus Europos miestus. Bet, žinoma, neliks pamirštas ir Vilnius.
- „Vilko valanda“ – viena perkamiausių elektroninių knygų Lietuvoje, tačiau elektroninės skaityklės vis dar sulaukia aršios skeptikų kritikos. Akivaizdu, kad elektroninių knygų idėjai pritariate… Kokie jūsų argumentai?
- Nelabai suprantu skeptikų pozicijos. Juk niekas nesako, kad reikia rinktis – elektroninė ar popierinė versija. Skaitykite taip, kaip jums patogiausia, svarbu, kad iš viso skaitytumėte. Prie elektroninės skaityklės perėjau tik šiemet, bet iš karto tapau jos šalininku. Nepakeičiamas dalykas kelionėse ir per trumpas darbo pertraukas. Kitas dalykas, kad elektroninės knygos jau dabar rodo džiuginančią tendenciją – autorius gali skaitytoją pasiekti tiesiogiai, tad ateityje gali sumažėti tarpininkų – leidyklų ir knygynų – vaidmuo, o tai gali atpiginti knygas, kurios dabar tikrai įkandamos ne visiems.
- Ar leidžiant elektroninę romano versiją nebaugino internetiniai piratai?
- Nors daug kas mane jais gąsdino, tačiau visiškai nesukau dėl to galvos. Kovoti su jais yra tas pats, kas kovoti su potvyniu ar kita gamtos stichija. Pasitikėjau savo skaitytojais, jog jie perka elektroninę „Vilko valandą“ tam, kad skaitytų, o ne tam, kad nulaužtų. Ir kol kas knygos vis dar nėra „torrentuose“.
- Ar teko susidurti su baisiuoju „rašytojo bloku“? Kokių naujų įpročių įgijote kūrybiniame procese?
- Ne, kol kas dar susidurti neteko. Buvo tokių momentų, kai visiškai nesirašydavo, bet kadangi nesu profesionalus rašytojas ir turiu kitų užsiėmimų, tai dėl to galvos nesukau ir įkvėpimas vėl grįždavo. Mokiausi, kaip reikia rašyti, mokausi ir toliau. Ypač daug naudos davė objektyviai kritiškos recenzijos, kurios parodė debiutanto klaidas. Esu tikras, kad antroji knyga bus kur kas geresnė.
- Knyga jau verčiama į anglų kalbą, tad galima daryti prielaidą, jog pirmasis leidimas lietuvių kalba pateisino jūsų ir leidėjo lūkesčius. Kaip manote, kuo „Vilko valanda“ užkariavo skaitytojų simpatijas?
- Jeigu gyvenčiau didesnėje šalyje ir mano knyga devyniolika savaičių išliktų perkamiausių dešimtuke, turbūt būčiau galėjęs seniai mesti darbą ir užsiimti tik rašymu. Bet Lietuva per maža – net ir trečiasis knygos tiražas čia dar nieko nereiškia. Labai smalsu bus pamatyti, kokia bus reakcija į angliškąją knygos versiją.
- Esate visų galų meistras – ir televizija, ir pokeris, ir tenisas… Ar rašymas atskleidė naujų charakterio savybių?
- Nežinau, galbūt reikėtų klausti mano aplinkos žmonių. Aš pats sakyčiau, jog gal tik paryškino kai kuriuos bruožus – užsispyrimą padaryti tai, ką užsibrėžiau.
- Jūsų mėgstamiausias rašytojas ir knyga.
- Jų labai daug, bet išskirčiau Tolkieno „Žiedų valdovą“, Bulgakovo „Meistrą ir Margaritą“, Martino „Sostų žaidimą“ ir kitas serijos knygas, Pratchetto „Discworldo“ knygas.
Kas yra stimpankas? A.Tapino paaiškinimas:
Literatūroje stimpankas – mokslinės fantastikos, alternatyviosios istorijos ar netgi fentezi žanras, kurio pagrindinis bruožas – devynioliktojo („garo“) amžiaus technologijos. Stimpanke pagrindinė visa ko varomoji jėga yra garas. Bent jau antžeminiai aparatai turi būti varomi garu. Kaip ir staklės ir įrengimai gamyklose. Apšvietimas – dujomis, nes elektros lemputė dar tik kuriama laboratorijose. Telegrafas veikia, tačiau tik vielomis. Paštas – vokuose, tačiau miestuose operatyviam pristatymui naudojamas pneumo-paštas. Susisiekimas garlaiviais, burlaiviais, traukiniais, traukiamais garvežių ar gariniais/arkliniais diližansais/karietomis/vežimėliais. Yra ir kelionės oru – dirižabliais.
