„Purpurinis vakaras varva...“
Gediminas Storpirštis yra žinomas kaip nusipelnęs aktorius ir bardas. Tikriausiai mažiau jis žinomas kaip įvairių dainuojamosios poezijos festivalių meno vadovas. Paklaustas kuo šios pareigos įdomios ar gal net ypatingos, jis nusijuokė: „Na, man tiesiog reikia užtikrinti, kad tai vyktų, turėtų tąsą ir viskas“. Tik paskui pridūrė, kad taip prisideda ne tik prie organizavimo, bet ir dainuojamosios poezijos sklaidos, tačiau čia beveik nėra meninės veiklos. O kalbėdamas būtent apie „Purpirinį vakarą“ pabrėžė, jog tai nacionalinis festivalis, kuriam išskirtinis dėmesys skiriamas jaunimui.
„Mes stengiamės atsakingai pristatyti, padėti jauniems kūrėjams“. Tačiau tai nėra vienintelis festivalio išskirtinumas. Jo pavadinimas – „Purpurinis vakaras“ – išduoda sąsają su Vytautu Kernagiu, kurio lūpos ne kartą dainavo „Purpurinis vakaras varva, lyg aplietas aviečių sultimis...“.
Jaunieji atlikėjai, ruošdami savo programą įtraukia ir vieną gerbiamo maestro dainą ir taip prisideda prie jo atminimo bei muzikinio palikimo sklaidos.
Festivalis „Purpurinis vakaras“ savo prieglobstį rado Anykščiuose. Galbūt čia dar viena aliuzija į V. Kernagio dainuojamas eilutes: „Akyse šoka pušys – žalia“? Tačiau Gediminas Storpirštis viską įvardina daug paprasčiau: „Tai yra lieteratūrinė meka“. Juk visiems žinoma, kad Anykščiai – rašytojų A. Baranausko, J. Biliūno ir A. Vienuolio gimtinė. O kur dar Šventosios upė ir apdainuotasis šilelis!
Šįmet festivalis prasidės ketvirtadienį, rugpjūčio 15 dieną, ir pakvies į festivalio vaizdo įrašų peržiūrą. Taip tikimasi ne tik prisiminti kaip festivalis augo, bet ir pasidalinti įspūdžiais, apžvelgti dainuojamosios poezijos žanro istoriją. Gediminas Storpirštis pasakodamas apie festivalio naujoves teigė, kad šiame festivalyje susitiks poezija, teatras, kinas ir netgi dailė: „Taip norime ieškoti ir atrasti vienas kitą, papildyti. Festivalyje įvairios meno formos susipina ir tai, tikriausiai, yra natūralus procesas“.
Poezija ir sūnus
„Poezija: kai eilėraštyje lieka ne rankų, o širdies šešėlis“, - yra parašęs poetas Justinas Marcinkevičius. O pridėjus muziką ir mokant klausytis suvirpa visos sielos stygos. Todėl, tikriausiai, nereikia klausti, kodėl aktorius G. Storpirštis paėmė į rankas gitarą ir uždainavo eilėmis. Jis pats sako, kad dainuojamoji poezija jam yra galimybė kalbėtis apie tai, kas pačiam yra įdomu: „Kai perskaitai kokį tekstą, nueini į spektaklį ar koncertą, paskui sutiktiems žmonėms pasakoji įspūdžius, daliniesi. Tai dainuojamoji poezija man yra būdas pasidalinti patikusiu tekstu“. Bardas teigia, kad tai nėra tas pats kaip teatro scenoje kada kalba aktorius, nes teatre negali kažko keisti, o ir žiūrovas ne visada išgirsta ar supranta mintį: „Dainuojamoji poezija yra autorinė kūryba. Ir visai nesvarbu ar lipčiau į sceną vienas, ar su grupe, kolegomis ar sūnumi – man tai yra partneriavimo džiaugsmas, būdas pasipildyti ir pasidalinti“.
Prabilus apie muzikavimą su sūnumi Ainiu, bardas apie tai kalba šiltai ir švelniai. Prieš penkiolika metų nutrauktas muzikavimas kartu dabar vėl atnaujintas: „Kiekvienas pasikeitėme. Bet mums yra milžiniškas džiaugsmas daugiau pabūti kartu“. Paklaustas ypatingas buvimas scenoje su sūnumi, bardas sakė, kad tai yra sunkiai nusakomas pojūtis, kurį turi būtent tas giminystės ryšys: „Bet scenoje nesu tėvas, esu lygiavertis muzikantas“.
Knygos ir apdovanojimai
Kalbantis su meno žmonėmis, visad kirba mintys apie mūzas, įkvėpimo šaltinius ar vizinius sapnus. Tačiau nė vieno iš šių G. Storpirštis neturi. Kurti jam padeda knygos: „Esu knygos žmogus“, - drąsiai teigia bardas, - „Man svarbu ką perskaitau, ką sutinku, pamatau. Ieškau susitikimų su žmogumi pokalbyje, spektaklyje, parodoje. Ieškau, nes tie susitikimai duoda impulsą. Gali ginčytis, atrasti kažką bendro, dalintis. Per pokalbį gali sudominti, padėti atrinkti informaciją“.
Kūrybiniame kelyje neišvengiamai atsiranda įvairių spygliukų ar akmenukų, kurie, sužeidę koją priverčia šlubčioti, o kartais ir suklupti. Bet paklaustas, kas sunkiau: būti aktoriumi ar muzikantu, G. Storpirštis tik nusijuokė ir atsakė: „Viskas yra lengva. Kai smagu – tai ir lengva“.
Tikriausiai būtent dėl to lengvumo ir džiaugsmo daryti tai, ką daro G. Storpirštis tarp daugybės titulų bei apibūdinimų yra pelnęs dainuojamosios poezijos renesanso tėvo vardą. Tai liudija ir praėjusiais metais gautas apdovanojimas – Vytauto Kernagio vardo gitara, teikiama labiausiai nusipelniusiam šalies bardui Tarptautinio dainuojamosios poezijos festivalio „Tai – aš” metu.
Tačiau tokių apdovanojimų G. Storpirštis per daug nesureikšmina: „Bet koks įvertinimas yra smagus. Tai reiškia, kad esi teisingame kelyje. Tačiau turi gyventi dabar, tai manęs nekeičia, tiesiog keliauji, darai viską toliau“.
Susitikimai ir linkėjimai
Pabūti su aktoriumi, bardu Gediminu Storpirščiu galėsime festivalyje „Purpurinis vakaras“. Ten jis žengs į sceną su sūnumi Ainiu. Kartu jie dalinsi mintimis, tekstais, jausmais ir melodijomis.
Užaugę ir augantys festivalio „Purpurinis vakaras“ dalyviai bei klausytojai susitiks rugpjūčio 15 - 17 dienomis Anykčiuose. Pirmąkart besilankantys supras – verta atrasti. „Visiems atvykstantiems linkiu būti paliestiems to, ką išgirdo“, – kalbėjo G. Storpištis.
