Daugiau kaip pusę amžiaus A. Masiulis (1931–2008) atidavė teatro scenai. Panevėžio ir Kauno dramos teatruose aktorius sukūrė per pusantro šimto vaidmenų, iš kurių įsimintiniausi spektakliuose „Frankas V“, „Makbetas“, „Lauke už durų“, „Komivojažieriaus mirtis“ Panevėžyje; „Romulas didysis“, „Mūsų miestelis“, „Gintarinė vila“, „Kreditoriai“, „Liūtas žiemą“ Kauno dramos teatre.
Ne mažiau sėkmingai susiklostė A. Masiulio kūrybinis gyvenimas kine, kur suvaidinta beveik šimtas skirtingų personažų likimų. Nepamirštami aktoriaus vaidmenys kino juostose „Niekas nenorėjo mirti“, „Herkus Mantas“, „Faktas“, nuostabiai šviesus Teofilis filme „Mano vaikystės ruduo“.
Su aktoriumi kalbėjomės jo nedideliame jaukiame bute Kaune. Tuo metu, kai aktorių „netikėtai ištiko“ jubiliejinis gimtadienis. Buvo rami liepos diena. Kalbėjomės aktoriaus darbo kambaryje, kurio sienos nuo grindų iki lubų apstatytos knygų lentynomis, likusiuose ploteliuose – paties aktoriaus tapybos ar akvarelės darbai ir daugybė muzikos įrašų.
- Pradėkime nuo pradžių pradžios, nuo bandymo prisiminti, kas lėmė tokį nelengvą gyvenimo pasirinkimą – posūkį į teatrą.
- Aš svajojau apie tokias profesijas: archeologija, taip pat tapyba, architektūra. Dar muzika, nors supratau, kad neįmanoma mažame miestelyje gerai išmokti groti. Bet apie teatrą aš negalvojau.
Pirmas teatro įspūdis – kai aš pamačiau Kučingį: „Štai aš Mefistofelis!“ Paskui – Kiprą Petrauską, Mečislovą Chadaravičių, Romualdą Juknevičių – nuostabius didelius artistus ir jų režisūrą. Buvau įsitikinęs, kad tai yra pusdieviai. Tai man įvarė tokį kompleksą, kad galvojau, jog aš jokiu būdu į teatrą netinku, negalima net tikėtis. Tačiau ieškodamas duonos kąsnio persikėliau į Panevėžį. Vienas mano draugas, kuris dirbo teatre, pasiūlė padėti įsitaisyti sekretoriumi.
Ateinu pas režisierių J. Miltinį į kabinetą. Atsimenu, susijaudinęs sakau, kad noriu į Panevėžį persikelti gyventi. Jis klausia – o ką tu moki? Aš sakau, kad algalapius užpildydavau, šiek tiek nusimanau apie raštininko darbą. O jis klausia: „O klausyk, tu artistu nenori būti? Aš žiūriu – tu aukštas, gražus berniukas, toks ilgas, plonas, ačiū Dievui, kol kas...“ Tą „ačiū Dievui“ ir dabar atsimenu. Atsimenu, taip nuraudau ir taip pasimečiau! Nes, matyt, pasąmonėje buvo tokia mintis.
Tada man J. Miltinis ir sako: „Atvažiuok po dviejų savaičių, pramok porą eilėraščių, kokią pasakėčią – kas tau patiks. Gal tu man tiksi į studiją“. Taip ir įvyko.
Paskaičiau vieną kitą tekstą, jis manęs paklausinėjo – tikrino orientaciją, intelektą, apsiskaitymą, tai jam buvo būtina sąlyga. J. Miltinis nuolat sakydavo, kad reikia klausyti, žiūrėti, skaityti, liesti, ragauti tik tai, kas yra aukščiausios klasės. Tik tai. Nešiukšlinti savęs nevertinga, antrarūše informacija. Sakydavo, kad teatras ir gyvenimas yra toli gražu ne tas pats. Ir čia pat pridurdavo: „Bet niekada menas nepralenks. Gyvenimas yra didesnis už meną“.
J. Miltinis labai mylėjo gyvenimą, labai mylėjo žmones. Ne sentimentaliai, ne tiesmukiškai. Jo buvo labai dideli reikalavimai žmogui ir sau pačiam. Savo mokinių atžvilgiu jis buvo diktatorius, čia nėra ko slėpti. Visi tą žinojo. Bet jis turėjo teisę, bent jau intelektualinę. Mes iš J. Miltinio gavome daug, labai daug parako. Kai kurie jį panaudojo labai sėkmingai. Turiu galvoje garsius artistus a.a. Bronių Babkauską, Donatą Banionį, Eugeniją Šulgaitę, a.a. Gediminą Karką, Stasį Petronaitį. Kai kuriuose „Makbeto“ spektakliuose atrodė, kad Stasys krauju trykšta.
- Šiame, viename garsiausių J. Miltinio spektaklių S. Petronaitis vaidino Makbetą, o jūs Makdufą.
- Taip, aš vaidinau Makdufą. Ir kai šalia sėdėdavau grimo kambaryje, matydavau ką jam reiškia tai, ką jis netrukus pradės. Kartą jis atsisuko ir pasakė: „Žinai, Algi, ką aš galvoju?“ Aš sakau: „Tu nori, kad dabar užsidegtų teatras“.
Nuo to vienintelio lemtingo žingsnio priklauso – pataikei ar nepataikei. Jeigu suklydai, nepataikei, nepaėmei teisingo ritmo – tai prapuolei, viskas. Bus eilinis, banalus spektaklis.
O reikia pasakyti, kad Stasys Petronaitis, kaip ir buvo būdinga kitiems J. Miltinio mokiniams, dėl nesėkmių kentėdavo ir pats. Aš jau nekalbu apie tai, kad už tai reikėdavo atsiimti iš J. Miltinio per garsiuosius antradienio pusvalandžius.
- O kas vis dėlto nusverdavo – ar J. Miltinio išugdyta paties aktoriaus didelė atsakomybė ar, iš kitos pusės, kažkokia baimė – tų antradienių baimė, J. Miltinio baimė, diktato baimė?
- Labai geras klausimas. Aš atsakysiu taip, kaip man kartą atsakė vienas režisierius, kai jo paklausiau, ar J. Miltinis myli teatrą dėl paties teatro, ar dėl to, kad turi neribotą valdžią? Jis patylėjo ir atsakė, kad fifty fifty. Mes, man atrodo, buvome mokomi, auklėjami kaip pas griežtą mamą. Ačiū Dievui, kad aš užmirštu, kas mane lupo ar kas mane nuskriaudė, ar dar ką padarė. Priešingai, aš tik galiu sakyti, kad man pasisekė, nes aš patyriau daug daugiau gero. Iš J. Miltinio aš daugiausiai atsimenu, ką gero patyriau. Iš jo išmokau ne tik tai, kad darbą reikia padaryti gerai dėl paties darbo, bet ir išsiugdė savigarba, gėda. Reikia turėti bent kiek išdidumo ir nenešti nebaigto, nešvaraus, mikčiojančio, supainioto, savo koncepcija banalaus, neįdomaus darbo į viešumą. Negaliu aš žiūrėti bjaurių dalykų!
Kodėl tėvas mane ir brolį, dar berniukus, vedžiojo į teatrą, į koncertus? Tėvas žinojo, ką darė. Ir dar – jis vedžiojo mus sekmadieniais po bažnyčias.
- Šioje vietoje noriu įsiterpti ir paklausti ne apie teatrą. Žiūrėdama į šias knygų lentynas, užpildančias mažą kambarėlį, kur iki lubų vien tiktai knygos, matau Aleksandro Menio „Religijos istoriją“, matau „Šventą Raštą“. Kokią vietą jūsų gyvenime užima religija?
- Kada tėvas vedžiojo mus po bažnyčias, tai jis ne tiek dėl pačios bažnyčios vedžiojo, bet kad mes pamatytume, koks nuostabus dalykas yra architektūra. Noras per meną pamatyti kitą pasaulį, net ezoterinius dalykus – vis tiek ateina. Aš pats esu savaip tikintis. Pasakysiu, kad su amžiumi tas atėjo, kada aš pajutau aplinkui daug tuštumos. Aš supratau, kad šitame pasaulyje negalima rasti išsigelbėjimo.
Kartais sakoma, kad žmonės dėl to ilgai gyvena ir sveiki būna, kad visą laiką – nuo ryto iki vakaro dirba. Čia yra daug tiesos. Bet ar tas darbas yra prasmingas? Ar tas darbas yra tik tau dėl pinigų kaupimo, ar tu dirbi dėl šeimos, dėl tėvynės? Teatleidžia man medikai (bet aš manau, kad jie patys tą puikiai žino), bet toks kategoriškas tvirtinimas, kad sveikata yra brangiausias žmogaus turtas, žinote, man iššaukia tiesiog liūdną šypseną.
Tai ką – tada Kudirka buvo kvailys? Aš prisimenu, kaip popiežius sakė: „Visa, ką vertinga yra sukūrusi žmonija, sukūrė dvasia“. Paklausiau vieno kolegos aktoriaus: „Kaip tu galvoji, ar laimingesnis lietuvis buvo Antano Strazdelio laikų baudžiauninkas, ar dabartinis?“ Tai tas kolega man neabejodamas atsako: „Žinoma, kad anas buvo laimingesnis...“
Be abejo, brangioji, pagalvokite – jie gyveno dvasingą gyvenimą! Tas vargšas vyžuotas baudžiauninkas išeina, atidaro duris anksti rytą vasarą, o aplink paukšteliai, vieversėlis čiurena. Jis persižegnoja, pasimeldžia. Jame nebuvo jokių abejonių. O šimtaprocentinis tikėjimas. Juk tai toks ramstis! Juk tai laimė!
- Bet laikas pasikeitė. Daug kas pasikeitė pasaulyje ir mumyse. Pasikeitė ir teatras. Kaip jūs galvojate, ką šiandieniniam žmogui gali duoti teatras?
- Yra daug spektaklių, kurie muša – oi, koks tu negeras, žmogau, oi, koks tu bjaurybė! Mes užmirštame vieną dalyką. Tada, kai buvo moderniosios dramaturgijos pakilimas – Beckettas, Ionescu, Pinteris, tam buvo susidariusios sąlygos. Jie jau buvo išlepusi, turtinga visuomenė. Tada reikėjo supurtyti, reikėjo pamušti, reikėjo išjuokti turtuolį, miesčionį, sotų žmogų ne tik materialine, bet ir dvasine prasme. Mes dabar gyvename toli gražu ne sotų laikotarpį. Labai daug žmonių susiduria su problema, kaip nusipirkti pigesnio maisto. Teatras turi statyti tai, kas gelbėtų tą visuomenę.
- Bet ar teatras gali išgelbėti?
- Teatras negali išgelbėti, teatras gali padėti. Joks menas negali išgelbėti. Pagaliau juk sakoma (čia ne tušti žodžiai), jeigu nors trims keturiems žmonėms nuo mano spektaklio pasidarė įdomiau arba jis pakeitė savo gyvenimą teisingesne kryptimi, – jau man yra didžiausias honoraras. Atrodytų, kad tai banalybė. Tačiau tai yra iš tikrųjų tiesa.
- Tačiau jūsų gyvenime buvo lemtingas laikotarpis, kai nusprendėte pasitraukti iš teatro. Nusivylėte?
- Aš padaviau pareiškimą išeiti iš Panevėžio teatro ir ten parašiau, kad dėl sveikatos. Nes aš pajutau, kad, pavyzdžiui, jau repetuojant „Mirties šokį“, J. Miltinis pradėjo pavargti. Ir, be to, mane labai sukrėtė B. Babkausko savižudybė. Čia buvo mano asmeninis draugas.
Štai jūs dabar sėdite toje vietoje, kur sėdėdavo B. Babkauskas, ant tos sofutės. Kai krausčiausi į Kauną, tai nieko neišsivežiau. Pasiėmiau tik knygų lentynas, paveikslus ir štai tą sofutę. Kaip istorinę relikviją. Čia mano draugas sėdėdavo, o kai kada ir verkdavo dėl mūsų padėties, dėl pablogėjusios atmosferos. Ir štai, kai jis nusižudė, mane nepaprastai paveikė. Praėjo maždaug 9 mėnesiai, ir aš išėjau. Bet patyriau nepaprastą smūgį.
Žinoma, dabar nusiimsiu aureolę – jokio čia didvyriškumo nebuvo, kadangi kine turėjau nežmoniškai didelę paklausą. Ir pradėjau važiuoti po tris keturis filmus iškart. Taip ir laksčiau.
- Tai buvo užsimiršimo siekimas?
Taip, ir užsimiršimo. Ir, žinoma, aš apsvaigau dėl laisvės. Pagaliau nėra jokio viršininko! Po metų laiko staiga pajutau – Viešpatie, kaip tuščia sieloje... Tuščia, tuščia... Pinigų yra, o, kaip sakoma, laimės nėra. Ir, be to, nėra repertuaro. Juk kine retai yra gera medžiaga.
Tada pradėjau velniškai ilgėtis teatro. Ir staiga skambutis, aš kaip tik buvau grįžęs iš vieno tų savo filmų kažkur svieto pakrašty. Ragelyje tenoras kalba, sako: „Algimantai, kaip tu galvoji – ar galėtumėte dar penkis metus ištverti teatre? Tada gal atvažiuokit pas mane?“ Tai buvo režisierius Jonas Vaitkus. Žmoną nugąsdinau. Ji tik susiėmė galvą: „O, Viešpatie, tai ką reiks išvažiuoti iš Panevėžio?!!“ „Brangute, – sakau, – reikės. O ką darysi? Tavo toks likimas – reikia su artistu trankytis...“
Dirbau pas Joną Vaitkų. Atvažiavęs galvojau, o kaip čia aš pritapsiu, kaip suvaidinsiu. O pirmas vaidmuo buvo Juozo Grušo „Unijoje“ vyskupas Padnevskis. Aš panorėjau, kad būtų daugiau lyrikos, tėviškų jausmų. O Juozas Grušas buvo toks liberalus žmogus! Jis man sako: „Kol aš čia parašysiu, tai, tamsta, gal pats sau gali parašyti keletą eilučių?“ Įsivaizduok, tamsta! Todėl gal jam ir sekėsi...
Ir štai mano gyvenimas pasisuko į kitą pusę, net vienoje recenzijoje buvo pavadinta „Masiulio renesansas“ ar kažkaip panašiai. Iš tikrųjų pasipylė daug tokių vaidmenų, kokių niekados nebuvau vaidinęs.
- Abu režisieriai buvo tikrai įdomios asmenybės. Ir aš įsivaizduoju, kaip įdomu buvo dirbti. Tačiau ar galima šiek tiek palyginti, kas naujo atsirado jūsų kūrybiniame gyvenime?
- Atsimenate, kai aš sakiau, kad atsirado savo kelio ieškojimas, kritikos jausmas, nebe viskuo J. Miltinis mus jau įtikindavo. Ir man atrodė, kad reikia kai ką detaliau repetuoti, stambių planų man trūko. Tai šito su kaupu pas J. Vaitkų gavau. Labai įdomūs dalykai su J. Vaitkumi, nė su vienu režisieriumi to nebuvo.
J. Vaitkus manęs nevaržė, tik patikslindavo arba kartais duodavo patarimų, net labai paprastų, šiurpiai paprastų. Pavyzdžiui, turi ateiti į sceną uždusęs. Tu iki tol užkulisiuose stovi, o įėjęs į sceną jau vaidini tą uždusimą. Tai J. Vaitkus sako: „Čia labai paprasta! Padaryk 40 prisėdimų ir po to eik į sceną. Ir nereiks nieko vaidinti“. Jis labai konkretus. Tarp kitko, jis tuo garsėjo.
Vėliau aš dirbau ir su kitais režisieriais. Pavyzdžiui, su Gyčiu Padegimu tiesiog sekėsi. Vien už „Gintarinę vilą“ ir „Kreditorius“ aš jo niekada nepamiršiu. Čia buvo tie atvejai, kuriuos artistai retai išgyvena. Laimės sekundės. 10, 20, 60 sekundžių, minutė gali būti, bet ištisas dienas to negali būti. Tai yra neįmanoma. O tai buvo tie atvejai, kai aš ir visą dieną būdavau laimingas. Nuo pat ryto aš išgyvendavau laimę, kad išeisiu vaidinti. Tai labai retas atvejis aktoriaus gyvenime.
- Kokie santykiai susiklostė su režisieriais jūsų tokio netrumpo kūrybinio gyvenimo kelyje? Ir kas jums svarbiausia šiuose santykiuose?
- Matot, labai nelengva atsakyti į šį klausimą... Čia tiesiog ištisa problema, kuri mane kankina visą mano gyvenimą. Mane jau žmona pamoko, kolegos, kurie mane geriau pažįsta pamoko: „Algi, liaukis ieškojęs režisieriaus-draugo. Tai yra iliuzija!“ O aš vis tikiuosi...
Kartą vienas labai garsus dailininkas per vieną bohemišką vakarėlį man pasakė: „Žinai, aš gerbiu J. Miltinį, jo teatrą ir visus jūsų artistus, bet, dovanok, aš nelaikau, kad aktoriai yra menininkai. Juk spektaklio koncepcija – ne tavo, brangusis. Traktuotė taip pat ne tavo, pjesę ne tu parinkai ir vaidmenį ne tu išsirinkai“.
Tai dar, brangioji, ne viskas. Tas dailininkas pasakė gryniausią teisybę! Niekada joks režisierius manęs nepasiteiravo, apie ką aš svajoju, kokį repertuarą noriu vaidinti, kokius autorius noriu vaidinti. Įsivaizduojate? Žinoma, tai slegia.
Čia yra dramatiškoji aktoriaus situacijos pusė. Žinoma, lieka vienas kelias – tai paklusti. Patarimas – pagaliau liautis ieškoti, liautis graibyti tas iliuzijas nuo dangaus.
- Bet ar nė karto nebuvote sutikęs tokio režisieriaus-draugo?
- Visiško draugo, kuriam galėčiau pasakyti 100 proc. tiesos, kad štai tu dabar eini visiškai klaidingu keliu, o jeigu reikia, galėčiau pasakyti taip pat temperamentingai, dovanokite, kaip jie mums sako, – tai tokios progos aš neturėjau. Nes mažiausia užuomina į tai, kad aš mąstau kitaip, dažniausiai sutinka atkaklų pasipriešinimą. Kai kurie režisieriai tiesiog represuodavo.
Žinoma, kai aš buvau pakviestas į Kauno teatrą po to, kai aš išėjau iš Panevėžio teatro, aš pas Joną Vaitkų buvau aprūpintas vaidmenimis. Jis man davė daug vaidinti ir didelių, atsakingų vaidmenų, ir įvairių vaidmenų – negaliu skųstis. Mano artimiausi ryšiai, patys laimingiausi ir vaisingiausi kūrybine prasme, žinoma, buvo su Gyčiu Padegimu.
Prisimenu su nepaprastu dėkingumu patį vaidmenį ir Juozą Grušą, kuris buvo „Gintarinės vilos“ autorius. Repetuodami su G. Padegimu ėjome šalia, kaip aktorius ir režisierius ėjome greta. Panašus procesas vyko, kai statėme A. Strindbergo „Kreditorius“.
- O kas jums gyvenime suteikė daugiausia džiaugsmo?
- Kai kalbama apie vadinamąjį džiugesį, pasitenkinimą savo darbu arba profesija, tai čia yra problemiškas dalykas. Ir vis tiek turiu tą viltį. Aš, tarp kitko, nesutinku su pasakymu, kad viltis yra durnių motina. Ne, ne... Nes jei aktoriai galvotų, kad viltis yra durnių motina, tai seniai daug kas būtų numojęs ranka.
Mus ir judina, ir šaukia ta amžina viltis, kad tu pagaliau, pagaliau kada nors padarysi tinkamą darbą, rimtą darbą, gilų kūrinį sukursi. Tai štai tokio pasitenkinimo, kad tu šokinėtum iš džiaugsmo viena koja, tai labai retai būna. Man atrodo, kad beveik niekada. Visą laiką jauti, kad esi netobulas, kad tau trūksta žinių, trūksta talento, trūksta darbštumo, begalės trūkumų yra... Šitas prieštaravimas tarp menininko ir jį supančios aplinkos bei tarp menininko, kuriančio, dirbančio, ir tarp tavęs tokio, koks tu esi buityje – tas prieštaravimas tave visą laiką iš vidaus tarsi plėšo. Ir niekaip negali iš to išsivaduoti. Man atrodo, kad nuostabiai apie tai kalba Hermannas Hesse „Stepių vilke“. Jis rašo: „Mes matome, kad jame glūdi vienodai stiprūs ir šventojo, ir ištvirkėlio impulsai. Tačiau dėl kažkokio silpnumo ar vangumo jis negalėjo nuskrieti į laisvą, laukinę visatą. Negalėjo įveikti sunkios motiniškos miesčionijos žvaigždės traukos.“
Štai, mieloji, kas mus kausto! Ta miesčionijos trauka yra tokia galinga! Ir ta trauka nebūtinai iš išorės – ji glūdi tavo viduje.
Ir toliau H. Hesse kalba: „Daugelis intelektualų, didžiuma meno žmonių priklauso šiam tipui. Tik stipriausieji iš jų išsiveržia, iš miesčioniškos žemės atmosferos, ir patenka į kosmosą. O visi kiti rezignuoja arba eina į kompromisus. (...) Kaip tapti tobulesniu? O tobulesniu tapti labai sunku, beveik neįmanoma...“ O žmogus tą žinodamas vis tiek, kaip kursto Putinas savo eilėraščiu, vis tiek jisai stengiasi, lipa į kalno viršūnę, kad ir nusidraskydamas kelius, nusibrozdindamas kruvinai, jis turi siekti šito. Tai toks kūrėjo, man taip atrodo, nubrėžtas žmogui tikslas.
