Diplomatams tai kas, jie patyrę, pakentės. Tuo tarpu mums, čia gyvenantiems, norisi įdomesnių parodų dažniau nei kartą į metus. Todėl kraunamės lagaminus ir keliaujame į Varšuvą – tai artimiausias mums taškas, kur galima išvysti įvairaus ir kokybiško meno. Pagrindinis kelionės tikslas buvo Varšuvos Nacionaliniame muziejuje atidaryta Marko Rothko paroda. Tad trumpai – apie Rothko ir jo populiarumo tragediją bei apie parodą ir kodėl ją verta aplankyti.
Markas Rothko (Маркус Яковлевич Роткович) gimė 1903 metais, Daugpilyje (Latvija), žydų šeimoje. Mirė 1970 metais Niujorke, vasario mėnesį nudažęs savo kraujo raudoniu. Tai vienas garsiausių (ir brangiausių) tapytojų, XX-ojo amžiaus Rembrandtas, sudėtingo likimo menininkas. Nuotraukose – kiek praplikęs, apskrito ir ramaus veido akiniuotis. Dažniausiai – su kostiumu ir cigarete. Niujorkietis, kuris norėjo savo paveikslais padėti žmonėms iš naujo atrasti vartojimo sūkuryje pamirštas emocijas ir kuris nusižudė pačioje šlovės viršūnėje. Bet apie viską – nuo pradžių.
Menininko populiarumo tragedija
Rothko šeima į Ameriką išvažiavo, kai jam buvo 10 metų. Neužilgo mirė tėvas, tad gyvenimas nebuvo labai lengvas. Vis tik gabus jaunuolis baigė mokyklą ir lengvai įstojo į Jeilio universitetą, kur studijoms užsidirbdavo dirbdamas padavėju ar pasiuntinuku. Bet ne tai erzino labiausiai, o elitaristinė ir rasistinė universiteto bendruomenė. Dėl to jis metė teisės studijas ir į šį universitetą nekėlė kojos 46 metus. Tuomet jam čia buvo įteiktas garbės daktaro laipsnis.
Menininko karjeros pradžia klasikinė: atsitiktinis dvidešimtmečio susidūrimas su tapyba nulėmė visą tolesnį gyvenimą. Mokslai, naujos pažintys, Niujorkas. Sunki ir, rodos, nieko įspūdingo nežadanti pradžia. Iš tiesų, nuo primityvistinių ir žaismingų miesto scenų iki vėlyvųjų, transcendentinių spalvos laukų, vadinamų „multiformomis“ buvo ilgas kelias, pažymėtas depresijos, baimės, karo ir Nyčės filosofijos. Antrasis pasaulinis karas paliko savo ryškų pėdsaką ir dailės istorijoje – ne vienintelis Rothko po patirto siaubo ir nusivylimo žmonija pakeitė savo požiūrį į kūrybą. 1946 metais pasirodo pirmosios jo „multiformos“ – paveikslai, kuriuos lengva atpažinti iš pirmo žvilgsnio ir apie kuriuos diskutuojama iki dabar.
Saldainis snobams ar šiuolaikinis Rembrandtas, pretenzinga interjero puošmena ar potėpiuose virpantis žmonijos skausmas? Paties Rothko nuomonė visiškai aiški: jo paveikslai – tai emocija. „Aš nesu abstrakcionistas. Man neįdomūs spalvų ar formų tarpusavio santykiai. Man įdomu tik išreikšti žmogaus emocijas: tragediją, ekstazę, likimą,“ – teigė Rothko. Taip pat jis minėjo, kad jo paveikslai atgyja į juos žvelgiant atvirai ir nuoširdžiai ir, priešingai, miršta žiūrint į juos pykčio, godumo persmelktais žvilgsniais. Tai ne tik gražūs žodžiai – Rothko atsisakė tuo metu neįtikėtino užsakymo, kuris šiuo metu būtų vertas apie 2,5 milijonų dolerių. Jo prašė sukurti paveikslus vieno Manheteno restorano interjerui. Žinoma, žmogus sutiko. Dėl to labai pergyveno ir prisiekinėjo, kad sukurs tokius paveikslus, jog „tie turčiai kalės vaikai negalėtų net kąsnio nuryti“. Procesas „Markas prieš Manheteną“ baigėsi lygiosiomis – kiek pasikankinęs Rothko atsisakė vykdyti užsakymą. Tačiau pati tragiška situacija niekur nepasitraukė.
Rothko kelis dešimtmečius intensyviai dirbo: ne tik tapė, bet ir rašė, kalbėjo apie savo kūrybą ir nuostatas. Atėjus „žvaigždžių valandai“ viskas ėmė byrėti. Vienam žurnalui įvardijus Rothko paveikslus kaip gerą investiciją, du jo bendraminčiai kolegos, Barnett Newman ir Clifford Still išvadino jį komerciniu menininku, o Still dar pareiškė grąžinąs visus dovanotus paveikslus. Į studiją vis beldžiasi darbus pirkti norintys klientai, bet Rothko vis labiau kankina nuojauta, kad juo domisi ne dėl tapybos, bet iš mados. Tuo pat metu pablogėja sveikata, regėjimas, jis išsiskiria su antrąja žmona.
Šlovės Rothko sulaukė būdamas maždaug 55-erių. 66-erių jį randa negyvą dirbtuvės vonioje. Per tą laiką vaiskias jo paveikslų spalvas pakeičia juodi ir rudi atspalviai. Konfliktas tarp menininko ir užsakovo – jokia ne naujiena. Rothko tragedija buvo dar didesnė – jis kritikavo vartotojišką visuomenę ir apskritai žmoniją, leidusią atsirasti karams bei skausmui ir tuo pat metu buvo tos žmonijos dalimi. Vėliau vieni menininkai mėgins šios dilemos išvengti kurdami performansus ar instaliacijas, naiviai tikėdamiesi, kad šie žanrai juos maksimaliai nutolins nuo meno rinkos, kiti – pabrėžtinai priims rinkos žaidimo taisykles ir pavers jas savo kūrybinio gyvenimo dalimi. Vis tik Rothko ramybės nedavęs prieštaravimas išlieka aktualus ir mūsų dienomis.
Rothko paroda Varšuvoje: minusai ir pliusai
Prie Nacionalinio muziejaus Varšuvoje iš pat ryto būriuojasi žmonės: turistai, jauni ir vyresni lenkai bei autobusu atvažiavę vaikai. Lenkų dėmesiu vaikų auklėjimu stebiuosi jau seniai. Mokyklinukus, smalsiai bendraujančius su ramiomis mokytojomis, pamatysi visur – muziejuje, gatvėse, prie svarbesnių paminklų. Štai visai nesispyriodami eina jie žiūrėti ir Rothko – specialiai vaikams net išleista iliustruota knygutė vaikišku stiliumi pristato menininko biografiją bei švelniai sufleruoja, apie ką reiktų pagalvoti ir ką prisiminti žiūrint į konkrečius paveikslus.
Paveikslų nedaug – 17. Parodai skirtos 4 salės užtamsintos, iššviesti tik paveikslai. Pirmoje salėje eksponuojamos Rothko skaitytos knygos (šypsausi pamačiusi 1959-ųjų „Michelin“ vadovą po Italiją) bei vinilinės plokštelės (Rothko klausė tik klasikinės muzikos, itin mylėjo Mocartą). Toliau – paveikslai, kurių kiekvienas iliustruoja tam tikrą menininką kūrybos etapą – yra ankstyvas ekspresionistiniu stiliumi nutapytas paveikslas, toliau – žavi figūrinė miesto scena, dar toliau prasideda niūrūs, karo nuojautų persmelkti, mitologinės simbolikos kupini siurrealistiniai paveikslai. Toliau matome pirmuosius mėginimus kurti spalvinius laukus, tuomet – jau brandžias, bet dar šviesaus kolorito „multiformas“. Ekspoziciją užbaigia salė su dviem kūriniais, kurių paskutinis – monochrominis, juodas didžiulio formato paveikslas.
Didelis formatas tapytojui buvo reikalingas tam, kad įtrauktų žiūrovą. Juk šiuos paveikslus reikia ne apžiūrinėti, o jausti. Autorius net rekomendavo į juos žiūrėti iš labai arti, per ištiestos rankos atstumą. Tiksliai laikytis šių instrukcijų parodoje nepavyks – teks paklusti skiriančiai juostai ir neiti prie paveikslų arčiau nei per kokį 70 centimetrų. Tačiau pakanka ir to. Didesnė problema – parodos apšvietimas. Tamsioje patalpoje į paveikslus nukreipti prožektoriai sukuria efektingą, net kiek sakralią atmosferą. Paveikslai švyti, tamsa aplink leidžia nurimti ir susikoncentruoti į konkretų paveikslą. Minusas – prožektoriaus šviesa kiek trukdo mėgautis ypatingu šių paveikslų bruožu – potėpių ir sluoksnių mirgėjimu. Juk svarbiausia čia – ne spalvinių dėmių išdėstymas, o pati tapyba.
Savo technikos niuansų Rothko neatskleidė net su juo dirbusiems asistentams. Ant niekuo nepadengtos ir neapdorotos drobės jis tepė ploną sluoksnį rišamosios medžiagos su pigmentu. Tiesiai ant to sluoksnio plonai tepė aliejinius dažus, labai greitais, lengvais potėpiais sukurdamas spalvų ir formų tinklą. Svarbiausias technologinis Rothko uždavinys buvo pasiekti, kad sluoksniai kuo greičiau džiūtų ir spalvos nesimaišytų tarpusavyje. Todėl, kaip nustatė vėliau atlikti tyrimai, jis naudojo ir tokias medžiagas kaip kiaušiniai, klijai, akrilinės dervos ir kt. Rezultatas – nežymus, tačiau juntamas paveikslų vibravimas, subtiliai prasišviečiantys spalviniai sluoksniai, leidžiantys kalbėti apie paveikslų švytėjimą ir transcendentinę nuotaiką.
„Nežinoma kelionė į nežinomas erdves,“ – taip Rothko kalbėjo apie žiūrovo susitikimą su savo vėlyvaisiais paveikslais. Nežinomos erdvės? Aišku, kad ne piknikas gamtoje. Jausmas, išėjus iš paskutinės Rothko salės priminė pojūtį išėjus iš šarvojimo salės: išėjęs į šviesą trumpam nustembi – pasaulis nesustojo, šviečia saulė, vaikšto žmonės. Ar tai buvo verta naktinės kelionės autobusu? Taip. Žinoma, pamatyti Rothko paveikslą nėra sudėtinga – po vieną ar kelis galima rasti bet kuriame didesniame modernaus meno muziejuje. Vis tik skirtumas tarp pavienių paveikslų bendroje margoje ekspozicijoje ir vientisos parodos – didelis. Profesionaliai parengta, kad ir nedidelė paroda informatyvi ir paveiki. Pamačius ją vieni supras, kuo gi tas Rothko taip žavi pasaulį, kiti galės išdidžiai antrinti Charles Saatchi, kuris teigia, kad žiūrėdamas į Rothko visiškai nejaučia jokių mistinių virpesių. Viena aišku – nepraleidus su šiais paveikslais bent valandos, savos nuomonės susidaryti nepavyks.
