- Tik ką įvyko Euripido tragedijos „Bakchantės“ premjera. Kuo jus patraukė šis kūrinys?
- „Bakchantės“ – paskutinis graikų tragedijos klasiko Euripido kūrinys, žiūrovams pirmąkart pristatytas jau po autoriaus mirties. Įdomu tai, kad Euripidas niekada nerašė kūrinių apie dievus – šie kartais pasirodydavo tragedijos pabaigoje arba tiesiog būdavo numanomi. Ir štai – gyvenimo gale jis parašo kūrinį apie dievo Dioniso ir žmonių – Kadmo, Agavės ir Pentėjo – kovą bei kerštą. Antikos žinovai ir šiandien nelabai sutaria, apie ką konkrečiai kalba ši drama ir aiškina ją įvairiai. Galima ją paprastai suvesti į racionalaus ir iracionalaus pradų konfliktą – žmogaus ir dievo konfliktą. Bet kita pusė sako, kad pagrindinė kūrinio mintis – dievų žiaurumas žmonių atžvilgiu. Kas iš jų teisus? Kritikai linksta ginti karalių Pentėją, nors jis ir kietakaktis, siauraprotis ir ribotas asmuo. Tačiau aš abejoju, ar Pentėjas šiame konflikte teisus.
Šiek tiek papasakosiu apie dievą Dionisą, kuris yra pagrindinis tragedijos herojus. Jis – mirtingos moters Semelės ir dievo Dzeuso sūnus. Jo gimimo istorija – komplikuota: Semelės šeima nepatikėjo, kad ši pastojo nuo Dzeuso, ir moteris ryžosi kreiptis į jį su prašymu pasirodyti jai visa savo dieviškąja esybe. Dzeusas ją atkalbinėjo, tačiau vis dėlto pasirodė. Tą pačią akimirką Semelė sudegė jo žaibų liepsnoje: žmogui miruoliui nelemta pamatyti dievą. Jai mirštant, Dzeusas išplėšė iš moters įsčių dar negimusį Dionisą, ir tam, kad nepamatytų jo pavydžioji žmona Hera, įsisiuvo kūdikį į šlaunį. Taip Dionisas užaugo Dzeuso šlaunyje iki gimimo, o vėliau juo rūpinosi nimfos. Taigi Dionisas gimė du kartus – iš moters ir iš dievo. Ta dvilypė prigimtis jį visą laiką lydėjo. Dioniso kultas – irgi dvilypis: moteriškasis su jo pasekėjomis bakchantėmis ir gyvulių aukomis toli nuo žmonių kalnuose, miškuose ir kitas – vyriškasis – garbinimas Dionisijų metu su vynu ir ditirambais. Būtent iš ditirambų Dionisui gimė tragedijos žanras.
Dionisas – vyno, svaigulio, išsilaisvinimo iš savęs, ekstazės, gamtos dievas. Jo globos sritis – teatras, kuris ir išsivystė iš šio dievo kulto. Dionisas neturėjo šventyklų – jas atstojo teatras. Per jį šis dievas tapo dar svarbesniu. Jei Homerą skaitydami atėniečiai baigdavo vidurinį mokslą, tai antikos tragedijų žiūrėjimą galima lyginti su aukštuoju išsilavinimu. Tragedijos buvo vaidinamos du tris kartus per metus – tik per šventes – Dionisijas. Tačiau po klasiko Euripido tragedija nunyko ir jos vietą pamažu užėmė komedija.
- Kodėl? Ar keitėsi pati visuomenė, jos poreikiai?
- Visuomenei pradėjo reikėti komedijų. Kodėl taip įvyko, atsakymo neturiu. Net Nietzsche aiškiai į tai neatsako savo „Tragedijos gimime“. Tragedija buvo graikų aukso amžiaus atributas. O štai „Bakchantės“ tarsi išpranašavo Atėnų griūtį – po kūrinio pasirodymo neva sumenko atėniečių pasipriešinimas, buvo atimta viltis ir stiprybė kautis. „Bakchantės“ laikomos graikų civilizacijos saulėlydžio tragedija. Atrodo, mes irgi gyvename saulėlydžio epochoje.
- Viena pagrindinių „Bakchančių“ temų – dievo ir žmogaus akistata. Koks šiandien yra žmogus? Pamynęs vertybes, nusipelnęs dievų bausmės?
- Sutinku – dvasingumas ir vertybės nyksta. Bet tai – gana bendros frazės. Sąmoningai nekalbėsiu apie krikščioniškojo tikėjimo atsigavimą ar greičiau menkėjimą. Kodėl aš manau, kad Dionisas teisus „Bakchantėse“? Kodėl taip žiauriai reikia bausti žmogų – Pentėją? Prisiminus tai, kad Dionisas buvo dar ir gamtos dievas, įsivaizdavau, kas vyktų, jeigu jis grįžtų į jau kitų dievų užimtą žemę. Dionisas būtų stabo ištiktas! Jis išvystų žemę, kuri yra visiškai baigiama suniokoti, užstatyta miestais, engiama siaubingu žemės ūkiu, didžiuliais pramoniniais kompleksais, naftos gavyba, draskoma ekologinių katastrofų... Kas tai? Kodėl? Negi žmogus toks kvailas, toks niekšingas?
- O gal gyvena tik dėl savęs, pamynęs visa kita?
- Bet juk graikai irgi kažkaip gyveno! Beje, jie jau 6 a. pr. Kr. rūpinosi gamtosauga: Solonas buvo išleidęs įstatymą, draudžiantį sodinti augalus šlaituose, nes juos nuplauna vanduo ir gamtai daroma žala. Ir Platonas apie tai rašė... O juk tada net nekvepėjo jokiomis pramonėmis!
Nuo ko visa tai prasidėjo? Nuo Biblijos. Pradžios knygoje rašoma: „Veiskitės ir daugėkite, ir pildykite žemę. Ir jūsų tenebijo, ir tegul prieš jus dreba visi žemės gyvuliai ir visi oro paukščiai.“ (Pr 9) Ir ėmė visi gyvi padarai prieš žmogų „drebėti“. Turbūt nė viena kita religija to nesiekia. Šios nuostatos padariniai tiesiog katastrofiški. Žmogus, pasijutęs valdovu, ir nusiaubė planetą. Beje, šv. Pranciškaus Asyžiečio veikla laikytina išimtimi katalikų tradicijoje. Tarkim, budistai laiko žmogų vienu iš gamtos atstovų – negalime skriausti skruzdės, neturime teisės skriausti paukščio ar augalo, net jei jie mums ne vietoje kažką daro. Turime su jais sugyventi. Judėjų-krikščionių tradicija kitokia: visa, kas mums kenkia, turi būti sunaikinama.
- Greičiausiai dėl to spektaklis iliustruojamas sumaniai parinktomis Miko Žukausko vizualizacijomis – grėsmingais industrijos, besikankinančių gyvulių vaizdais, nuo kurių ne vienas žiūrovas net užsidengia akis.
- Taip. Juk tai – žmogaus veiklos padarinys. O ką? Aš nežinau, ko žmogus dar tikisi. Ar išvis tikisi? Iš kur visos pasaulio pabaigos nuojautos? Man atrodo, kad kažkur pasąmonėje ar sapnuose žmogus pats tos pabaigos laukia. Laukia kažko įvyksiant. Jei taip būtų, džiaugčiausi – žmonija gautų tai, ko nusipelnė. Žemė išliktų, neliktų tik žmonių. Man būtų gaila tik didžiųjų meno kūrinių, kuriuos sukūrė žmogus. Tai – paradoksas: kaip žmogus gali būti dieviškos prigimties, kurti šedevrų šedevrus, bet, kita vertus, sunaikinti viską aplink save dėl savo paprastos naudos?
- Spektaklyje vienas ryškiausių – pramogų centro „Akropolis“ motyvų: aplink jį – sąvartynas, o peržengus parduotuvės slenkstį – masė žmonių. Rodos, šie veržiasi į pramogas, kad užsimirštų, kad nebematytų to, kas vyksta aplink. Ar tai – aliuzija į lengviausią pasirinkimą – užsimerkti ir negalvoti?
- Džiaugiuosi tokiomis interpretacijomis, bet tai nebuvo pagrindinė šios inscenizacijos mintis. Sakau atvirai: „Akropolis“ kaip veiksmo vieta yra visiškai nesvarbus faktorius šiame spektaklyje. Euripido pjesėje veiksmas vyksta miesto aikštėje priešais Pentėjo rūmus (dažniausiai valdovo rūmai būdavo Akropolyje ar visiškai šalia jo). Vietoj „Akropolio“ galima įstatyti bet kokį prekybos centrą. Bet juk lietuviai – išskirtinė tauta: turi savo „Akropolį“, kur vietoj šventyklų – restoranų ir parduotuvių šventyklos.
Tai – šio pasaulio akivaizdžiausias ženklas. Mes turime tokį fenomeną, ir kaip čia jo dabar neįdėsi į šią graikišką tragediją? Žinoma, tai galėtų būti neutralūs Pentėjo rūmai, bet jei jau ėmėmės gamtosauginės temos ir Dioniso kerštas susijęs su tuo, tai vartojimas – pats pirmiausias prie to prisidedantis dalykas. Supermarketų šventyklos – aiškiausias įrodymas. Anksčiau gi į „Akropolį“ paviešėti suvažiuodavo žmonės iš visų Lietuvos miestelių, net iš Latvijos ar Baltarusijos kaip į apsipirkimo šventyklą, pramogų sostinę. Viskas atitinka. Be to, pjesėje aprašomas žemės drebėjimas, dalinai sugriaunantis Pentėjo rūmus. Mes tai ir padarėme: dalinai sugriovėme „Akropolį“.
- Euripidas jūsų interpretacijoje nubloškiamas į šiandieną: tai rodo kostiumai, scenografija. Unikali lieka tik kalba: ar nesibaiminote pateikti antikinės eilėdaros dabartiniam žiūrovui?
- Aš labai bijojau, kad žiūrovai daug ko nesupras, specialiai keitėme kai kuriuos žodžius, sumažinome vardų kiekį. Pilnakraujui supratimui derėtų peržvelgti programą prieš arba po spektaklio. Manau, svarbiausia – priimti patį tekstą. O jis – gana sklandus, bent jau niekas nesiskundė, kad kažko nesupranta. Kaip tik girdėjau, kad tai – labai šiuolaikiškas tekstas. Nežiūrint į tai, kad parašytas jambu. Scenoje mėgstu poeziją ir nebuitinį kalbėjimą.
- Ar tam, kad būtų žiūrimi klasikų pastatymai, būtina pateikti kūrinį naujomis, šiuolaikinėmis formomis?
- Be abejo. Kiekvienam kūriniui būtina rasti aktualią formą – ar jis šiuolaikinis, ar antikinis. „Naftalininiai“ pastatymai – istorinės temos plėtojimas ir anų laikų kostiumai – jau atgyvena. Niekas taip kūrinių nebestato. Būtina rasti būdą, kaip vėl prakalbinti klasiką. Šiuo metu, jau apie dvidešimtmetį, populiarus perkėlimas – tarkim, iš XVI a. Ispanijos į sovietinį KGB ar iš XIX a. Rusijos – į 1970 m. „komunalkę“.
Tačiau vien tik perkėlimas, manau, dar nėra koncepcija. Jis turi būti kažkuo motyvuotas. Perkėlimas dėl perkėlimo yra tuščias reikalas. Jei tu sugalvoji paralelinę temą ir gebi pagrįsti, kodėl būtent taip darai – tada puiku. Šiuo atveju viską, kas regima „Bakchantėse“, galiu pagrįsti. Pvz., kad ir pačių bakchančių įvaizdį: jos – organizacijų „Greenpeace“, AVAAZ, „Birdlife International“ aktyvistės. Kodėl pasirinktos moterys? Girdėjau atsiliepimų – kad tai feministinis spektaklis. Jei publika tai įžvelgia – vadinasi, taip.
Pvz., prisiminkime kad ir Lietuvos istoriją. Vytauto valdymo laikais į šalį buvo atsiųstas misionierius Jeronimas Prahiškis, kuris ėmėsi aktyvios veiklos po krikšto. Imtos kirsti šventosios lietuvių giraitės, kurios buvo laikomos kontakto su dievais vietomis – ten nebuvo leidžiama nė medžio šakelės nulaužti. Pas Vytautą atvyko moterų delegacija ir paskelbė ultimatumą: jei taip bus toliau, gresia sukilimas. Vytautas išsigando, išsiuntė iš Lietuvos Jeronimą Prahiškį ir kuriam laikui viskas nurimo. Vėliau, deja, giraitės vis viena buvo iškirstos.
Toliau: jei skirstytume lytimis, kas sunaikino visą mūsų planetos gamtą? Vyrai. Moterys tik naudojasi tais vaisiais. Iš esmės visa tai darė vyrų padermė.
Trečia: dabar pasaulis taip keičiasi, kad moterys imasi ne tik valdžios, bet ir didžiųjų iniciatyvų. Moterys nepaprastai aktyvios įvairiose srityse – ir tikrai ne blogąja prasme. Gal jos išgelbės pasaulį?
- Kaip vieną pagrindinių šiandienos teatro problemų esate įvardijęs būtent pigių produktų pasiūlą ir užsiminęs, kad nekomercinis teatras reikalingas tik pačiai teatro bendruomenei. Kaip vis dėlto reikia pritraukti žmones prie kokybiško meno?
- Aš nežinau to recepto. Jei būtų pataikaujama publikai, teatras nebestatytų probleminių spektaklių, o rengtų vien paprastus kūrinius ir komedijytes. Kaune ir pats turėjau tą „grieką“ – stačiau detektyvą pagal Agathą Christie, kad susirinktų daugiau publikos. Nesijaučiau labai blogai, nes A.Christie man iš esmės patinka, bet taip pat ir nelabai gerai. Tiesiog viduryje proceso man pasidarė nebeįdomu. Tad manau, kad kompromisų nereikia daryti. Reiktų tiesiog rasti raktą, kaip pritraukti žmones, bet tai – ne režisierių, o vadybos darbas. Režisierius turi rūpintis tik spektaklio statymu.
- Kokios publikos jūs pats tikitės?
- Man tinka bet kokie žiūrovai. Žinoma, intelektas irgi yra labai svarbus kriterijus. Nors, kas įdomiausia, klasikinėje Graikijoje į tragedijas rinkdavosi ne elitas, bet visi gyventojai, – net vergus atsivesdavo. Čia išryškėja labai svarbus vadybinis niuansas: Atėnų valdžia – Areopagas – kurį laiką spektaklius rodydavo visiškai nemokamai – už juos mokėdavo valstybė.
Vėliau pradėtas imti nedidelis mokestis, bet neturtingiausiems piliečiams išmokamos dotacijos, kad jie nueitų į teatrą ir nebūtų visiškai kvaili. Tokia buvo valstybės politika – pritraukdavo į teatrą žiūrovus ir suprato jo prasmę. Dėl to teatrai ir laikyti graikų universitetais. O šiandieninė Lietuva? Gėdinga. Per daugiau nei 20 metų nebuvo sugalvota normali kultūros koncepcija. Jei valdžia galvoja, kad skalūninėmis dujomis ar miškų kirtimais bus kažkas pakeista – giliai klystama. Tokioje mažoje valstybėje tam, kad būtų išlaikyta savastis (turime gražią gamtą ir gana įdomų meną), pirmiausia reikėtų duoti labai gerą išsilavinimą žmonėms ir visas pastangas dėti į kultūrą. Tada būtume maža šalimi, turinčia daug protingų žmonių. Ir lietuviai neišvažinėtų. Juk išvykstama ne vien dėl ekonominių priežasčių – daugiausia dėl prastos atmosferos ir piktų žmonių.
Režisierius Mikas Žukauskas:
„Bakchantėse“ kūriau vizualizacijas. Gintaras Varnas pasirinko temas, o aš turėjau jas išpildyti. Dalyvavimas šiame spektaklyje – mano pirmasis darbas profesionaliame teatre. G.Varnas – labai patyręs režisierius, pastatęs kelias dešimtis spektaklių įvairiuose teatruose, tad darbas su tokiu profesionalu, eruditu – labai vertinga patirtis. Su Gintaru lengva bendradarbiauti, nes jis gerai žino, ko nori ir yra labai reiklus.
