Nors išėjo gerą mokyklą – studijavo pas pūtikų „tėvą“ Algirdą Budrį, vis dėlto nemažai būdų, kaip išgauti garsą, atrado pats. Bet svarbiausia, kad nusistatė savo asmeninį autentišką santykį su muzika.

Džiazo muzikantus įprasta vertinti pagal tai, su kuo jie yra groję ar kas yra grojęs su jais. Vyšniauskas dalyvavo dešimtyse prestižinių festivalių, grojo su gera puse šimto pasaulyje garsių džiazo virtuozų, klasikinės muzikos solistų ir dirigentų, liaudiškos ir akademinės muzikos orkestrų. Kai paklausiau jį, kurias iš daugybės pavardžių svarbiausia būtų paminėti, išgirdau netipišką atsakymą: „Dažnas džiazo artistas prie savo pavardės mėgsta prisisiūti kokią pasaulinę garsenybę, nors gal tik pastovėjo šalia su instrumentu ar net visai nebuvo tos „žvaigždės“ susitikęs, – kas ten patikrins. Šiandien įėjo į madą visokie Tribute to... Bet juk tai tik gudravimas klausytojams privilioti. Žinau labai daug pavyzdžių, kai tik tuo ir užsiimama, lyg svetima šlovė ką nors padarytų gabesnį. Tai didelė šių dienų bėda. Dabar daug panašių atlikėjų, panašios muzikos... Kaip mašinas išleidžia nuo konvejerio, kažkoks visko perteklius. Ir darosi nebeįdomu. Dažniausiai rūpi tik pinigai. Liūdna. Suvokiantys klausytojai ateityje bus tarsi brangakmeniai. Sakau iš savo patirties.“

Petras Vyšniauskas
Foto: Organizatorių archyvas

Vis dėlto dar esama atlikėjų, kuriems nereikia savo autoriteto „ramstyti“ jokiais gudravimais, prie kurių pavardės nebūtina pridėti jokių titulų, nes viskas ir taip savaime aišku.

„Esu įsitikinęs, kad soprano saksofonininkas lietuvis Petras Vyšniauskas yra vienas giliausių ir originaliausių muzikų, grojančių šiuo instrumentu. Savo „rantytas“ frazes jis išplečia iki ryžtingų originalių intervalų, jo skambesys yra galingas, kur kas išraiškingesnis ir aštresnis negu šiuo metu Samo Riverio, sodresnis negu vėlyvojo Steve’o Lacy’o, kiek primenantis Evano Parkerio polifoniją“, – 2007 m. rašė JAV džiazo kritikų asociacijos prezidentas Howardas Mandela.

„Lietuvis Petras Vyšniauskas yra Rytų Europos avangardinio džiazo poetas“, – sako Joachimas Ernstas Berendtas (The jazz book: from regtime to the 21 century, 2009). Abi charakteristikos labai tikslios.

Lietuvių džiazo virtuozas stulbina improvizacine jėga ir tikėjimu tuo, ką daro. Pavyzdžiui, laisvai pasinerdamas į etninę muziką, vis tiek neišklysta iš jos prasmių lauko, tačiau labai praplečia horizontus. „Jis pirmas pabandė suderinti pastovios sandaros liaudies melodijas su improvizuotais muzikos intarpais ir sutaikyti skirtingiems muzikos stiliams būdingus skambesio atspalvius, pvz., švelnų lietuviškos birbynės tembrą su šiurkščiai skambančiu saksofonu“, – teigia muzikologė Austė Nakienė. O pasak džiazo kritikės Jūratės Kučinskaitės, Vyšniausko rankose instrumentas „geba kalbėti, dainuoti, šaukti, raudoti, čiulbėti“. Kartais atrodo, kad visą muziką jis, tarsi garsų alchemikas, paverčia paslaptingu „tauriųjų metalų“ lydiniu, kuris, panašiai kaip poezija, pasitelkianti įvairiausias kalbos asociacijas, atveria tai, kas dar negirdėta, nejausta, nepatirta.

Petras Vyšniauskas

Tai atlikėjas, puikiai jaučiantis erdvę, kurioje tuoj prabils garsai, tarsi jau esantys čia, kviečiantys pasinerti į jų skambesį, skatinantys mąstyti, skaityti eiles… Vyšniauskas puikiausiai gali visą vakarą improvizuoti, kai partitūra – tik eilėraščiai. Neatsitiktinai daugelis poetų taip mėgsta su juo rengti bendrus kūrybos vakarus – tokių yra buvę su Sigitu Geda, Jonu Meku, Antanu A. Jonynu, Gintaru Grajausku, Vytautu Landsbergiu, Kornelijum Plateliu, Vladu Braziūnu, Alium Balbierium, Donaldu Kajoku, Lidija Šimkute ir kitais.

Vyšniauskas kuria ne tik „momentinę“ muziką, skirtą to vakaro gurmanams pasimėgauti čia ir dabar. Jo kūriniai skamba bent penkiasdešimtyje spektaklių.

Nors saksofono tembras specifinis, Vyšniauskas gali juo pamėgdžioti kad ir birbynę. Kartais instrumento garsai nusidažo labai ryškiomis programinėmis spalvomis – nuo gamtos iki kultūros aliuzijų.
Bronius Kutavičius su sūnumis atrado, kaip fantastiškai skamba garsai, išgaunami palindus po fortepijono dangčiu. Vyšniauskas per įžanginį koncertą, skirtą LMTA 80-mečiui, džiazavo ne įprastai, o atsisėdęs kaip pianistas ėmė pūsti į fortepijono vidų, įsiklausydamas į visus aidesius. Vėliau improvizavo ir fortepijonu.

Jo atvirumas naujiems dalykams neatsiejamas nuo jaunatviško smalsaus būdo. Matyt, todėl jis nesibaido naujoviškų iniciatyvų. Tarkim, 1982 m., Liudui Šalteniui paskatinus, Petro Vyšniausko kvartetas pradėjo rengti pirmuosius džiazo vakarus „Neringos“ kavinėje, 2004 m. jis buvo pirmojo Lietuvoje tarptautinio world music festivalio „Jumbo“ meno vadovas, 2010 m. įsteigė tuo metu vienintelį sostinėje džiazo klubą „Jazz kablys“…

Vidmantas Bartulis sakė, kad jam labai imponuoja tvirtos moralinės, patriotinės ir profesinės Petro Vyšniausko nuostatos: „Visada to pavydėjau, besiblaškydamas, besimuistydamas... Susitikimai su juo tarsi „nuleidžia“ ant žemės, nukreipia į paprastus, elementarius dalykus, jokių „mandrų“ atsakymų nė nereikia ieškoti – viskas šalia, čia pat...“

Pokalbio su Petru Vyšniausku susitikome Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, mums abiem įprastoje erdvėje, suprasdami, kad to, kas svarbiausia, nei apie muziką, nei apie gyvenimą vis tiek neįmanoma nusakyti žodžiais.

Petras Vyšniauskas

- Kai studijavote, džiazas buvo „reabilituotas“ dar visai neseniai. Viešojoje erdvėje jis skambėdavo retai. Iš kur kilo įsitikinimas, kad būtent džiazas yra Jūsų gyvenimo kelias?

- Aš ir dabar nemanau, kad džiazas yra mano kelias, nes nesu išaugintas džiazo. Sovietmečiu džiazo muzikos buvo nedaug, informacijos nuotrupas gaudydavau per JAV radiją, kurio transliacijas gožė didžiausi trukdžiai iš specialiai tam pastatytų stočių. Buvo klasikinės muzikos plokštelių, popmuzikos – Led Zepelin, The Beatles, Deep Purple įrašų, instrumentinės muzikos debesėlyje sukinėjosi ir džiazas, traukęs mane labiausiai, ypač po to, kai, būdamas dešimties metų, pamačiau saksofoną, blizgantį tarsi auksinis jūrų pirato dantis. Kur tik žengiau, visur susidurdavau su muzika – mokiausi „plėšyti“ akordeoną, pučiamųjų orkestrėlyje grojau klarnetu. Mokykloje ir vėliau yra tekę groti per gimtadienius, per vestuves, per laidotuves… Labai produktyvūs buvo ketveri metai Klaipėdoje, 1972-aisiais ten prasidėjo mano pažintis su džiazo klasika iš natų – grojau prof. Prano Narušio bigbende, prof. Sauliaus Šiaučiulio kvartete. Vėliau studijavau Vilniuje.

- Artimoji aplinka turbūt irgi buvo muzikali?

Giminėje nestigo muzikantų. Mamos tėvas su kornetu nesiskyrė visą gyvenimą. Dėdė grojo smuiku, tūba, kornetu, armonika. Broliai, sesuo irgi muzikavo, tik tėvas ne, nes neturėjo klausos, tačiau muzika jam atrodė stebuklas, todėl mus, vaikus, skatino mokytis groti.

- Ar neprieštaravote, kai sūnus Dominykas pasuko Jūsų pėdomis?

Dievas davė du kelius – vieną sūnui, kitą man. Nepasakyčiau, kad jie yra labai duobėti ar sunkiai įveikiami, be to, lygiame kelyje greitai apima snaudulys...

- Kokių savybių ir kokiems atlikėjams šviesiai pavydite?

Man pasisekė – apie 1970 m. Plungėje grojau su Charlie’u Parkeriu, o kita plokštelė buvo Count Basie! Melodinė improvizacija ir aukščiausio lygio ritmas. Jas zulinau kaip dalgį galąsdamas, dar ir dar kartą.

Plungėje grojau ir su Armstrongu, ir su Čaikovskiu. Pasileidi plokšteles ir tiesiog kvailioji. Tai lavina garsinę atmintį, įgauni patirties. Vienu metu gali sugrot už visą simfoninį orkestrą. Jei iš ritmo pozicijų žiūrėsim, mane yra užkabinęs Stravinskis – šokinėjančios ritmikos daug. Tokių dalykų iš klasikos esu prisigraibęs nemažai ir bandau surišt. Be to, gamtovaizdis, upeliai, kalvos, žmonės aplinkui irgi įkvepia… Tą bagažą ant pečių ir nurūksti takučiu… Bet dar reikia formą pajaust, kad ją pripildytum.

Viskas yra svarbu. Atsimenu, eidavome klausytis obojininko Juozo Rimo, klarnetininkų Algirdo Budrio, Martusevičiaus. Labai „pakraudavo“.

Vis dėlto man svarbesnės ne tiek muzikanto, kiek žmogaus savybės. Tai lemia, ar toliau eisime kartu, ar prasilenksime kelyje. Beje, garsus muzikantas nebūtinai yra geras muzikantas. Šiandien pinigas liepia sakyti, kad kiekvienas artistas yra „pasaulinė legenda“, „unikalus“, „vienintelis“, „paskutinįkart pasirodo“, nes be šito anturažo niekas jo nepirks. Manau, apgaulingai vartojami žodžiai nuvertina tiek klausytojus, tiek artistus. Nebeaišku, kas yra kas. Iš čia atsiranda vagies, rėksnio laimėjimai, o kasdien „darželį“ puoselėjantys tyleniai pralaimi. Kitaip sakant, tas, kuris įdeda daug darbo į muziką, tampa nematomas, nes šiandien karaliauja tie, kurie turi begales laiko savireklamai, nes lengvai slysta paviršiumi. Tai neteisinga, bet taip yra.

Gyvenime daug loterijos. Niekada nežinai, kas laukia už minutės, už kampo, kas nutiks šį vakarą arba naktį miegant. Gali būti, kad per vieną koncertą tu pakeisi žmogaus gyvenimą, bet gali būti, kad jis su tavimi daugiau nebesikalbės. Yra toks jausmas – pavydas. Gali atsitikti taip, kad visa salė verks, tau grojant, o tu nejausi visiškai nieko. Arba atvirkščiai.

Petras Vyšniauskas

- O kai išgirstate ką nors naujo, ar neapima noras to perimti?

Čia yra panašumų su perskaityta knyga. Atrodo, perskaitei ir nieko neatsimeni, bet po kurio laiko daug ką cituoji tarsi savo. Gal verčiau tiktų kalbėti apie žmogiškosios patirties perdavimą ir perėmimą? Juk vienas nieko nepadarysi, reikia dar kažko. Pažiūrėkime, kaip keitėsi klasikinė ar džiazo muzika – tai bene geriausias pavyzdys, jei kalbame apie perėmimą. Pabaigos kol kas nematyti.

Dabar muzikos beveik nesiklausau. Gal per daug esu prisiklausęs vaikystėje. Tiesiog naktimis rydavau. Jaunystėje tas troškulys irgi atrodė nenumalšinamas. Šiandien, jei nueinu į koncertą, klausausi kaip koks mokslininkas: kodėl? kas? kam? Matyt, esu sustojęs…

- Gal klausotės muzikos dėl naujos informacijos?

Tokio poreikio nėra, net esu sakęs, kad džiazas pasibaigė 1967 m., kai mirė Johnas Coltrane’as… Vis dėlto klausytis būtina, nes dirbu su studentais. Bendraudamas su kiekvienu galiu nujausti, kaip jis mąsto. Bet daugiausia brendama į techninius dalykus – kvėpavimo techniką ir panašiai. Gaila, kad būsimi džiazo muzikantai, studijuodami LMTA, nesusipažįsta su klasika – susiaurėja jų minties horizontas.

- Gal bijo prarasti stiliaus originalumą?

Kas labiausiai bijo, tas daugiausia praranda. Pasauliniai vardai, jų kūrybos kelias tą patvirtina. Skaitau apie Charlį Parkerį ­– jis gilinosi į klasikinę muziką, apie 1950-uosius į savo ansamblį įtraukė styginius, bet argi nebuvo pašėlusiai originalus? Teko bendrauti su Herbie Hancocku – jo šaknys irgi siekia klasikinę muziką. Kad ji padeda, abejonių nėra.

- Klausantis Jūsų grojimo, malonu justi, kaip laisvai į erdvę sklinda garsai – lyg būtų dainuojama. Ar mėgstate dainuoti?

Gal mėgčiau, bet neturiu balso. Esu daug grojęs bažnyčiose. Ten išgaunami garsai ilgai sklando, sukinėjasi, kol sugrįžta atgal tarsi paukščiai.

Nebūtina per dvi sekundes paskleisti daugybę garsų, verčiau išgauti vieną, bet gerą, negu šimtą netikrų. Natų išdėstymas laike pavojingas, nes garsai arba skrenda, arba ne. Ir nežinai kodėl, matyt, ne laiku pataikei. Visada sudėtinga groti lėtą baladę, nes su dviem trim natom labai lengva „nutūpti“ ant žemės, o dar reikia galvot, kad garsai sklistų į priekį, kiltų aukštyn, panašiai kaip muilo burbuliukus pučiant.

- Neseniai Jūsų saksofonas skambėjo su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru. Ar ne per mažai laisvės tokios prigimties atlikėjui?

Grojau, kas parašyta. Patyriau didžiulį malonumą. Už nugaros – medžio skambėjimas: smuikai, violončelės, kontrabosai, klarnetai. Šiltai minkšta atrama. Tai buvo didžiulė šventė metaliniam saksofonui, kuriam ne taip dažnai tenka skambėti su simfoniniu orkestru, o ir man laimė. Laisvės suteikė Vidmanto Bartulio kūrinys „Muzika“ – kompozitorius leido, kad panardyčiau improvizuodamas.

Kita to vakaro sandūra – saksofonas ir impresionizmas – atrodo tarsi iššūkis!

Gal iš alkio. Norisi pabandyti, net jei viešai apsvilsiu. Jeigu saksofonas būtų atsiradęs prieš 500 metų, manau, būtų parašyta nemažai geros muzikos šitam instrumentui. Visada esu už gryną produktą. Kai sumaišai, kitą dieną galvą skauda. Kartais, būna, dvejoju, antai grojau su kameriniu Mozartą ir supratau, kad tikrai geriau gryni pavidalai. Visada keistai atrodė Mozartą grojantys birbynėmis. Veronika Povilionienė tegul dainuoja viena, kamerinis tegul griežia, su kuo turi griežti…
Taip ir nežinau, ar gerai tie susijungimai, ar ne. Esu už gryną produktą, nors pats sau priešgyniauju. Tikiuosi, tie kompozitoriai, kurių muziką grodamas transformavau, neužpyko...

Veronika Povilionienė ir Petras Vyšniauskas

Judviejų su Veronika Povilioniene duetas man atrodo tobulas…

Mudu neturim jokių įsipareigojimų ar plano, tiesiog išeinam į sceną ir muzikuojam. Veronika moka daugybę dainų, iš to viską čia pat ir lipdome, nes kai sugalvoji, kaip viskas turėtų būti, nebelieka gyvo pojūčio. Žinai, kad bus tas, bus anas, bet šventė taip ir neįvyksta. O per tokius spontaniškus susitikimus atsinaujini, sužinai, ko nežinojęs. Mano gyvenimas pilnas atsitiktinumų. Pavyzdžiui, Veroniką dainuojant išgirdau laive, kai mudu atskirai plaukėme į Norvegiją. Taip ir atsirado mūsų duetas. Veronika – tai tarsi lietuviškų dainų biblioteka.

Stulbina skaidri, sodri Jūsų saksofono garsų gelmė. Atrodytų, turite dvigubus plaučius...

Kvėpavimo technikos išmokė profesorius Algirdas Budrys, ir gana greitai – per vienus mokslo metus. Įstojau pas jį, mokiausi groti klarnetu, paskui perėjau į saksofono klasę. Viskas glūdi viduje, kaip sandėlyje. Ką jaunas išmoksti, tą ir turi. Prikelt reikia vienos ar dviejų dienų. Kai paimu garsą, apie kvėpavimą negalvoju. Tiesiog jeigu groji pučiamuoju muzikos instrumentu, būtina gerai valdyti „dumples“, tada galėsi natą ar frazę ištęsti kiek nori, tačiau tai turi būti pačios muzikos savastis, o ne muzikanto galios demonstravimas. Mintis, kvėpavimas, širdis – viskas kartu. Manau, sunku būtų to išmokti, jei žmogaus kūnas jau susiformavęs. Viskas turi būti daroma laiku.

- Ar naujos pareigos „Trimito“ orkestre reikš ir naują amplua – dirigavimą? Nemažai muzikantų po ilgametės instrumentininko patirties pasuko dirigento keliu – Donatas Katkus, Algirdas Vizgirda, Vilhelmas Čepinskis, Robertas Bliškevičius...

Kol kas neatsakysiu ir į šį klausimą. Turiu pasiūlymą mokytis diriguoti, bet nesu apsisprendęs – arba čiupsiu, arba ne. Gal kartais rudenį viskas prasidės. Bet niekada anksčiau net tokios minties neturėjau. Jaunystėje esu dirigavęs Klaipėdos orkestrui Liszto Antrąją rapsodiją, tai visi juokėsi.

- Kokie ryškiausi įspūdžiai iš sąlyčio su lietuvių muzika?

Iš Vidmanto Bartulio, Algirdo Martinaičio esu gavęs tiesioginį suvokimą, kaip muzika klostosi, kaip ką sudėlioti… Tai primena namo statymą, stengiantis išlaikyti savitą stilių su visais „kvapais“.
Anais laikais, kai visai nebuvo repertuarinės literatūros, eidavau prašyti kūrinių kaip koks elgeta. Arūnas Navakas parašė „Rondatą“ (rondo sonatą), Faustas Latėnas – „Albinoso judėjimus“, Rimvydas Racevičius – „Kosminius spindulius“, Vytautas Germanavičius – „Meeting“, Anatolijus Šenderovas – „Regėjimus“... Jaroslavas Cechanovičius sukūrė koncertą saksofonui „Lietuviška fantazija“. Kompozitoriaus ir atlikėjo improvizatoriaus santykiai sudėtingi, nes kompozitorių galima prilyginti tėvui, o muzikantą – šešiolikmečiam jo sūnui, kuris nesirengia tęsti mokslų. Nors yra buvę ir priešingai – sako, „tu čia truputį paimprovizuosi“, o tik keletas ženklų užrašyta. Arba gaunu lapą su kompozitoriaus pavarde ir… daugiau nieko ten nėra. Antanas Rekašius, atsimenu, nemažai tokios muzikos buvo užmetęs – tik kažkokius rėmus. Sunku pasakyti, ar tai gerai, ar blogai. Iki šiol nežinau. Vaikas būdamas klausydavausi Felikso Bajoro „Vakaro godų“, kurias jis pats įdainavo. Po trisdešimt trejų metų susitikom, papasakojau apie tai Feliksui, jis perrašė tą melodiją, o aš pagrojau. Ji ir šiaip buvo paprastutė, bet jis dar labiau supaprastino – liko vos keletas natų.

- Kartais improvizaciniai epizodai įterpiami tarp tvirtai suręstų partijų, o kaip elgiatės, jeigu beveik viską reikia susigalvoti pačiam?

Tada kalbuosi su autorium, ilgai kalbuosi… Arba randame išeitį, arba ne. Jei nepavyksta rasti, nieko ir nedarom. Su Bronium Kutavičium esam kalbėjęsi, bet nieko neišėjo, su Osvaldu Balakausku irgi. Esu grojęs Antano Jasenkos, Snieguolės Dikčiūtės kūrinius.

- Ar sunku iš laisvo džiazinio ritmo persiorientuoti į tikslų akademinės muzikos laiką?

Visiškai nesunku. Tarsi kasetė magnetofone pasikeičia. Įsijungia mąstymas ir žinau, kad bus kitoks frazavimas, kvėpavimas, garso ataka, kitokia dinamika. Bet vis tiek savaip varžo įpročiai, įgūdžiai, kartais norėtum kokią nors natą visai kitaip pagroti, bet tavo vidus sako: „ne“. Būna tokių užsimiršimų.

- Koks koncertų tankumas yra optimalus, kad netrukdytų nei dėstyti, nei gyventi?

Gal optimalu būtų koks pusšimtis koncertų per metus. Visaip būna. Neturiu vadybininko, šiais laikais tai visiškai neprofesionalu, festivalių organizatoriai, kiti „suinteresuoti asmenys“ skambina tiesiai man. Niekada neturėjau specialaus nusistatymo, kad turėčiau nuolatos groti, kad nevalia padėti į šalį saksofono. Jis man kaip ranka, kuri tiesiog yra, jeigu jos neskauda, tai jos ir nejaučiu. Nesu taip įsijautęs, kad gyvenčiau vien muzika.

- Ar metams bėgant instrumentas gerėja? Juk smuikai, violončelės įgauna tarsi laiko patiną…

Nemanau. Jis metalinis ir tiesiog plonėja. Tiek iš išorės, tiek iš vidaus – nuo prakaito, drėgmės, seilių. Yra dideli temperatūrų skirtumai ir tos pagalvėlės – sausa, drėgna, šalta, karšta ­– naikina jį. Man teko groti pirmaisiais Adolfo Saxo instrumentais, pagamintais 1846 m. Jie visiškai lengvučiai, tarsi laikraštis, bet iš jų sklinda labai šiltas garsas – matyt, laikmetį atitiko. Prancūzai užsakė saksofoną kariuomenei, kad galėtų groti per audras ir sniegą. O kai sukonstravo, tas paplito po visą pasaulį.
Dyla instrumentai, dyla ir tie, kas jais groja…

- Dėstydamas daugiau kalbate ar mieliau rodote?

Gal per pusę, labai priklauso nuo konkretaus studento. Jeigu jam aiškiau, kai pasakoju, tai kalbu, o jei tada, kai rodau, – groju. Pats parodymas tikrai duoda daug naudos. Grojantis dėstytojas yra produktyvesnis negu tas, kuris vien kalba. Kai pagroji studentui, matai jo akis: vienas patiria šoką – „argi taip galima?“, kitas užpila klausimais, trečias taip nusivilia, kad nori apskritai padėti instrumentą. Tada gelbsti žodis.

- Kaip vertinate idealizmą, jeigu jo apskritai dar likę?

Be idealizmo neturėtume savo valstybės. Be jo gyvenimas – tiesiog cemento maišas, nieko daugiau. Sausai kalbant, idealizmas – tai viena iš gyvenimo įvairovės formų, be jo nėra pilnatvės. Tas, kas dabar vyksta, manau, laikina. Kalbu apie materiją. Žmonių santykiai pakrikę, nes atrodo svarbiausia prisikimšt kišenes, neužsičiaupiant kalbėti apie save, girtis – štai skaitykite, aš esu toks ir toks! Ilgai nebus šitaip. Teks atsitokėti…

- Ar požiūriui į žmones, reiškinius taip pat leidžiate laisvai keistis, ar čia improvizacija negalioja?

Žmonės keičiasi, tad keičiasi ir požiūris į juos. Vieni gražėja senatvėje, kiti jauni būdami pasensta, ir nieko.

Reikėtų eiti ne savęs aukštinimo, bet muzikos šlovinimo keliu. Dažnai muzikantas grodamas įsivaizduoja, kad tapo didesnis už kūrinį. Esu matęs meno žmonių, kurie nieko nebegali, bet vis dar bando. Menas yra laiku pasitraukti.

- Kas lėmė, kad toks tikras žemaitis vasaras leidžia poetiškame Anykščių krašte?

XX a. pačioje pradžioje Juozas Tumas-Vaižgantas buvo atkeltas į mano gimtąją Žemaitiją, Kulių bažnytėlę. Jis švietė žmones, stiprino tikėjimą, dalijo knygeles. Po šimto metų Anykščių vaikų muzikos mokykloje vasaromis mokiau vaikus muzikuoti, pūsti dūdas, savaip bandydamas grąžinti skolą Aukštaitijai. Toks gana gražus kultūrinis bendradarbiavimas laiko tėkmėje užsimezgė. Beje, abu su Vaižgantu esame Ldk Gedimino ordino kavalieriai... Ar pridurti, kad juokauju?
Anykščiuose graži gamta. Daug puikių žmonių pažįstu. Jei ilgiau pabūnu, pradedu aukštaičių tarme kalbėt.

- O kokios mintys dažniausiai užplūsta, kai galvojate apie muziką?

Apie muziką aš negalvoju. Ji ir dabar skamba – kažkokios ilgos natos. Labai sunku nupasakoti. Neįsivaizduoju, kaip. Kartais susitinku su žmogum ir jis man sako: „Kodėl tu nešneki?“ Jis nežino, net nenujaučia, kad mano viduj zvimbia spiečiai visokiausių garsų, melodijų, bet labiausiai vaikystės muzika. Blogiausia, kai ima įkyriai skambėti prasta, agresyvi frazė ir tu jos nei išplausi, nei išmesi, tiesiog lauki, kol nutils. Man teko gana nemažai muzikuoti su neįgaliais žmonėmis. Siūlau pabandyt. Tada suprasime, kokia iš tikrųjų yra muzikos jėga ir kas yra neįgalus.
Muzika – kažkokia mistika, iki šiol neatskleista paslaptis. Grojant atsiranda galimybė šiek tiek priartėti prie jos, nes be jokių „pagalbinių“ priemonių skraidai, pasiėmęs dūdą. Kas yra patyręs tą jausmą, visada norės „ten“ sugrįžti. Gal muzika ir skirta tokiems „skrydžiams“ virš kasdienybės?