- A.Vvedenskio pjesę „Eglutė pas Ivanovus“ statėte nebe pirmą kartą – anksčiau esate ją rengęs su savo studentais. Kuo šis kūrinys jus patraukė?
- Ši pjesė nėra konkreti; kaip tik – nors ir užslaptinta, tačiau aiškiai kalbanti apie tam tikrą laikmetį, gyvenimą, kūrėjo statusą ir likimą, didžiulį absurdo, tvyrančio visuomenėje, kiekį, dėl kurio galbūt ir tarpsta ideologijos ir žmogaus sąmonės pavergimas. „Eglutė pas Ivanovus“ – nedidukės apimties pjesė, bet sklidina plačių užuominų, kurios randa sąšaukų su šia diena (pjesė parašyta 1936 m.).
- Kodėl pagrindinio personažo – Auklės – rolę atlieka vyras (akt. Valentinas Novopolskis)?
- Kai tik pradėjau statyti šią pjesę su studentais, supratau, kad Auklė yra labiau kaip tam tikras ženklas, o ne lytis. Be to, aktorius vyras turi truputį kitokios jėgos, energijos – man būtent ir norėjosi Auklėje sujungti griežtą vyriškumą su moteriškumu, maksimaliai išplėsti personažą ir į vieną, ir į kitą pusę.
- Ar bandėte kartu su V.Novopolskiu ieškoti rakto į moteriškumą, į moters vaidinimą?
- Nesinorėjo to moteriškumo daryti labai iliustratyvaus – kiek aktoriuje jo yra, tiek ir užtenka. Tiesiog kai ką reikėjo daryti truputį jautriau, švelniau. Bet nesistengėme specialiai įtikinti žiūrovus, jog Auklė – moteris.
- Kaip apibūdintumėte Auklės personažą? Kuo jis svarbus spektaklyje?
- Auklei svarbiausias yra moralės kodeksas – kad viskas eitųsi pagal sistemą, būtent taip, kaip turi būti. Po įvykdytos bausmės – galvos nukirtimo nepaklusniai mergaitei – joje apsigyvena dar vienas personažas – nužudytoji Sonia. Auklė susidvejina. Todėl čia griežtam įstatymo ženklui, buvusiam Auklėje, atsiranda prieštara – žmogiškumas. Auklės susidvejinimas vis ryškėja. Manoma, kad kito žmogaus buvimas žmoguje jau yra beprotybė. O čia – daugiau moralinis imperatyvas: jeigu padarai kažką pažįstamam žmogui, jis tavyje tarsi apsigyvena.
- Kaip sąžinė?
- Taip.
- „Eglutė pas Ivanovus“ – spektaklis apie Rusų dramos teatro kartų pasikeitimus. Tokia ir buvo pirminė idėja, ar taip išmąstė kritikai?
- Tokių minčių nebuvo. Tai – kritikų interpretacijos. Man kaip tik atrodo, kad šis spektaklis – labiau apie nusikaltimą, bausmę ir atgailą. Pjesė baigiasi kiek kitaip. Aš specialiai prašiau kompozitoriaus Algirdo Martinaičio, kad pabaigai parašytų Requiem, vainikuojantį galutinį visų mirusiųjų susitikimą.
Spektaklyje dalyvauja visos teatro kartos, nes man šiam pastatymui tiesiog reikėjo daug žmonių. Vaidina net scenos darbininkai. Juk kiekvienas patiria akistatą su mirtimi, nuodėme, nusikaltimu...
- Ar galėtumėte palyginti jaunąją Rusų dramos teatro aktorių kartą su vyresniąja?
- Vyresnieji ilgą laiką buvo kiek apleisti: jie buvo mažiau susidūrę su kitokia, kokybiška dramaturgija – tarkim, jiems tekdavo dažnai vaidinti lengvo žanro komedijose. Tais laikais, kai teatrui vadovavo Romanas Viktiukas ar Ivanas Petrovas, buvo statomi ir rimtesni spektakliai. Tačiau jau praėjo labai daug laiko...
- Kaip vyresnieji reagavo, kai pristatėte jiems „Eglutę pas Ivanovus“?
- Su tokia medžiaga aktoriai susidūrė pirmą sykį ir iš pradžių reagavo kiek keistai. Bet pradėjus repetuoti, mokytis dainų, ypač – išgirdus paskutinįjį Requiem, jiems viskas lyg ir sustojo į savo vietas. Jie suprato, kad pjesė liečia visus – net patį mažiausią personažą – šunelį Verą.
- Ko reikalaujate iš aktorių?
- Visada norisi maksimumo. Darbštumas – vienintelis tikras kriterijus, įrodantis, ar turi aktorius talentą, ar ne. Talentingas aktorius turi savo alkį realizuoti, komunikuoti, ir jaučia poreikį save tobulinti kaip instrumentą. Jis bando ir balsą, ir kūną, ir dikciją, ir šokį...
- Kartą užsiminėte, kad viena didžiausių šiandienos teatro ydų – cirko triumfas, pataikavimas publikai.
- Net sovietiniais metais pagrindinė žiūrovų pretenzija būdavo išreiškiama žodžiais „per sunku“. Žmogus tarsi ateina į teatrą pailsėti... Bet juk reikia ir mąstymo, gebėjimo analizuoti ne tik situacijas, bet ir save socialinėje, politinėje aplinkoje.
- Teatrui sunku susikalbėti su publika. Tiek „Eglutės pas Ivanovus“, tiek „Stabmeldžių“ metu dalis žmonių varžosi, jaučiasi nepatogiai, piktinasi dėl pasirinktos temos ar necenzūrinių žodžių, galiausiai – demonstratyviai palieka salę. Tuo tarpu „įprastuose“ spektakliuose, nors dėl jų vertės ir galima ginčytis, – salė lūžta nuo žiūrovų, vienas kitas ir ašarą išspaudžia, netyla ovacijos... Ar žmonės bijo būti šokiruoti, slepiasi už to, ką jau pažįsta?
- Pirmiausia veikia savisaugos instinktas: „Ne ne, šito aš nepriimsiu, aš niekada nesikeikiu, ką čia man tas teatras kiša, aš juk neturiu jokių problemų!“ Dalis publikos šitaip purtosi dėl saugumo, dėl noro išlaikyti švaresnį įvaizdį tiek prieš save patį, tiek prieš kitus. Juk išėjimas spektakliui nesibaigus – irgi demonstracija, akivaizdus nepriėmimas. Jeigu taip elgiesi, vadinasi, esi aukštesniame statuse, tau žema žiūrėti į tokius rodomus dalykus. Kita dalis žiūrovų – galbūt jau visa tai, kas rodoma, išgyvenę, ir jiems nebeįdomu. Na, o trečia grupė – tie žmonės, kurie nemoka susikoncentruoti ilgesniam laikui, nesugeba sekti istorijos ir dar tuo pačiu jaudintis.
- Vadinasi, tarsi atsisako mąstyti.
- Galiu pasakyti tik tiek: šiandien auklėjant siekiamybė – begalvių minia, darbinė jėga, o ne gyvi, mąstantys žmonės. Ir šis planas įgyvendinamas iš visų pusių – pradedant partijomis ir baigiant universitetais. Visi nori įbaugintų gyvulių.
- Kaip Rusų dramos teatrą atverti platesnei auditorijai, kad jame lankytųsi ne tik Lietuvos rusakalbiai, bet ir patys lietuviai?
- Tai – ilgas darbas, ir greitų stebuklų tikėtis neverta. Žinau, ką reiškia prikelti nužudytą teatrą. Jaučiu, kad po truputį pradedame, randame būdų, kaip pritraukti ir lietuvius, jaunus žmones, vaikus. Rengiame spektaklius su vertimais į lietuvių kalbą. Teatre dirbantys jauni režisieriai – Olga Lapina, Laima Adomaitienė, Agnius Jankevičius stato kokybiškus spektaklius, orientuotus ir į lietuvišką publiką.
Teatro kritikas Andrius Jevsejevas:
Retsykiais apie režisierių Joną Vaitkų pusiau juokaudamas pagalvoju, kad jam, kaip teatro kūrėjui, jau metas „užsakyti profesines mišias“. Tačiau, kai staiga tarp begalės per daug neįsimintinų įvairiausio žanro, stiliaus ir masto pastatymų užgimsta kokia nors I.Villqisto „Helverio naktis“ (2003 m.), W.Gombrowicziaus „Ivona, Burgundijos kunigaikštytė“ ir D.Harrowerio „Juodvarnis“ (abu – 2007 m.) arba visai neseniai Lietuvos Rusų dramos teatre nušvitusi A.Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus“ (2012 m.), visos mintys apie tariamą žmogaus ir kūrėjo nuovargį, senstelėjusį režisūrinį žodyną ar temų stygių ūmai užsimiršta ir visą spalvingos J.Vaitkaus kūrybinės biografijos sąlyginį nenuoseklumą nejučia imi vertinti kaip tam tikras profesines pratybas rengiantis „didiesiems darbams“.
Režisuodamas „Eglutę pas Ivanovus“ J.Vaitkus daugiau nei dvidešimčiai metų prabėgus nuo ypatingai svarbią vietą Lietuvos teatro istorijoje užimančio A.Mickevičiaus „Vėlinių“ pastatymo (1990 m.), į spektaklio bendraautorius pasikvietė kompozitorių Algirdą Martinaitį ir dailininką Joną Arčikauską, padėjusius sukurti ironišką, režisieriaus visuomenės ir teatro matymą realizuojantį muzikinį reginį. Tačiau ne mažiau svarbu yra tai, kad kadaise „teatrų griovėju“ pravardžiuotam režisieriui spektakliu „Eglutė pas Ivanovus“ pavyko konsoliduoti ilgą laiką apleistą ir didesnių kūrybinių laimėjimų aplenktą Rusų dramos teatro aktorių kolektyvą. Dar ir todėl prieš Joną Vaitkų lenkiu galvą.
