G.Varno spektaklis „Bakchantės“ - sensacija Lietuvos profesionalaus meno istorijoje

Balandžio 24 sieną Nacionaliniame dramos teatre įvyks naujausio režisieriaus Gintaro Varno spektaklio „Bakchantės“ premjera. Pirmą kartą statoma jaunojo graikų tragedijos klasiko Euripido tragedija laikoma tikra sensacija Lietuvos profesionalaus meno istorijoje.

Nacionalinio dramos teatro meno vadovas Audronis Liuga pabrėžė, kad su šiuo spektakliu teatras baigė savo atsinaujinimo ciklą. "Su Gintaru kalbėti pradėjome nuo pat mano darbo teatre pradžios. Visą tą laiką vyko kūrinio paieška. Kartą išėjo kalba apie „Bakchantės“. Prisiminiau šią tragediją po to, kai perskaičiau Jano Kotto knygą „The eating of gods“, - pasakojo A. Liuga.

Euripido ženklai persekiojo Graikijoje

Po 13 metų į Nacionalinį dramos teatrą grįžęs režisierius G. Varnas pasakojo, kad ženklus statyti šią graikų tragediją jis pastebėjo viešėdamas Atėnuose.

"Mano susitikimas su Euripidu prasidėjo netikėtai - Graikijoje. Ten turėjau malonumo statyti spektaklį, gyvenau Euripido gatvėje, Euripido viešbutyje. Pro langą matėsi akropolis. Niūriais žiemos vakarais po repeticijų susimąstydavau: čia kažkoks ženklas. Ir perskaičiau Euripidą. Tada supratau, kad jį man kada nors teks pastatyti. Perskaitęs „Bakchantės“ ne iš karto radau atsakymus į visus klausimus. Ta pjesė turėjo keistos magijos, - prisipažino G. Varnas. - Euripidas buvo trečias garsiausias graikų tragikas, Sofoklio amžininkas. Sofoklis 24 kartus laimėjo tragedijų parodymuose, Euripidas - tik 5. Tai rodo, kad graikai jį vertino daug mažiau. Tačiau po jo mirties helenizmo epochoje jis tapo beveik populiaresnis už Sofoklį. Priešingai nei pastarasis, Euripidas vengė viešumos. Nekentė sporto varžybų ir pasirodymų viešuose renginiuose. Paskutinius metus praleido Makedonijoje, kur ir parašė „Bakchantės“ bei pelnė pirmąjį prizą. Euripidas buvo apkaltintas, kad ši tragedija sugriovė Atėnus, nes kūrinys sukėlė gyventojų galvose tikrą sumaištį, o valstybėje - chaosą.“

Dionisą vaidina trys artistai

Režisierius prisipažįsta, kad jam įdomus iki šiol neatsakytas klausimas - kodėl Atėnų aukso amžiuje gimė tokia tragedija ir kuo ji buvo reikalinga. Žlugus imperijai, tragedijos beveik išnyko ir prasidėjo komedijų amžius.

„Tad manau, kad mūsų klestinčioje Europoje galbūt taip pat yra reikalinga ši tragedija“, - šypsosi G. Varnas.

Jis savo spektaklio pagrindinį Dioniso herojų patikėjo suvaidinti net trims artistams - aktoriui (Martynui Nedzinskui), operos solistui (Viktorui Gerasimovui) ir baleto solistui (Kiprui Chlebinskui).

Jaunosios kartos aktorius M. Nedzinskas spektaklio pristatyme neslėpė, kad susidurti su G. Varnu jam yra didelis iššūkis. Ir dar moderianme jo spektaklyje vaidinti dievą.

„Sunku suvaidinti dievą. Šią aplinkybę palengvina nebent tai, kad pats dievas vaidina žmogų. Šiame spektaklyje bus nueitas nelengvas kelias, nes šis personažas yra sunkiai sugaunamas, nelengva sukonkretinti jo kiekvieną pasirodymą scenoje", - prisipažino M. Nedzinskas.

Dioniso personažą per šokį atskleisti mėginsiantis K. Chlebinskas taip pat pirmą kartą susidūrė su tokiu grandioziniu darbu. "Pradžioje aš net nesusivokiau, kas tai bus. Dionisas yra šokantis dievas. Šiame spektaklyje yra trys jo pavidalai: vaidinantis, šokantis ir dainuojantis. Šokantis Dionisas padės atsiskleisti jam kaip dievui. Aš iki šiol negaliu suvokti mūsų pasisekimo, nes spektaklio choreografiją stato Krzysztofas Pastoras. Jis man užsiminė, kad būdamas mano metų vaidino „Bakchantės“. Todėl jis puikiai pažino šią tragediją ir itin sudėtingą choreografiją pastatė beveik per savaitę. Jis choreorafiją eiliuoja, todėl šiame spektaklyje bus ne tik daug spalvų, bet ir kodų", - pastebi baleto solistas K. Chlebinskas.

Spektaklyje taip pat vaidmenis kuria Marius Repšys, Viktorija Kuodytė, Airida Gintautaitė, Vesta Grabštaitė, Elzė Gudavičiūtė, Jurga Kalvaitytė, Eglė Špokaitė, Aurelija Tamulytė, Nelė Savičenko, Toma Vaškevičiūtė, Vytauts Rumšas, Juozas Budraitis, Ainis StorpirštisMarius Čižauskas, Dovydas Stoncius. Kompozitorius - Linas Rimša.

Scenografas - Gintaras Makarevičius, kostiumų dailininkas Juozas Statkevičius.

Pasiklydęs vertime

Režisierius spektaklio pastatymui panaudojo net tris skirtingus pjesės vertimus. „Buvo vietų, kurios buvo išverstos netiksliai, kai kur netgi pakeičiant esmę. Kai kur netgi patys vertėjai nesuprato, ką jie verčia“, - savo sprendimą paaiškino G. Varnas.

Jį papildydama tekstą redagavusi graikų kalbos specialistė Elžbieta Banytė pasakojo, kad „Bakchantės“ knygoje daugiau nei pusę puslapių užima tekstų paaiškinimai.

Todėl kadangi nuo pjesės parašymo praėjo keli šimtai metų, žiūrovams prieš spektaklį bus įteiktas žodynėlis su kai kurių žodžių, vardų ir vietovardžių paaiškinimais.

"Graikai mėgo paprastą aiškų meną ir aiškią kalbą. Nesupraskite, kad mes likome toje stadijoje ir į spektaklį atėję žiūrovai nieko nesupras. Todėl mes taip uoliai ir sunkiai dirbame namų darbus", - papildo G. Varnas.

„Bakchantės“ - filosofinė drama, kurioje vaizduojama žmogaus ir dievo akistata. Ar mirtingieji dievą gali pažinti protu? Ar dievui tinka rūstauti ir keršyti nusidėjusiems žmonėms, ar jis turi būti geras ir atlaidus? Šie klausimai rūpėjo daugeliui V a. pr. Kr. gyvenusių žmonių. Spektaklio premjera įvyko 450 m. pr. Kr. Dioniso teatre, pietiniame Atėnų akropolio šlaite. Manoma, kad jį režisavo Euripido sūnėnas.

Šiai tragedijai Euripidas pasirinko dievo Dioniso kulto atėjimo į Tėbus mitą. „Bakchantės“ – tai pjesė apie Dioniso pažadintas žmogaus kūno aistras ir dvasios stichijas, kurių jis pats nepažįsta arba nepripažįsta. Jos parklupdo pasaulio valdovus ir primena teatro meno kilmę iš bakchančių garbinamo Dioniso kulto.

Euripidas nesulaukė „Bakchančių“ premjeros. Tai buvo paskutinė jo tragedija, pastatyta po mirties. G. Varno pastebėjimu, įdomu ir ženklu tai, kad praėjus keleriems metams po tragedijos pastatymo didieji Atėnai buvo užkariauti, o Euripidas po mirties buvo apkaltintas „Bakchantėmis“ sugriovęs Graikijos Aukso amžių. Argi tai ne didžiulis komplimentas teatrui? Ir Euripidui? „Bakchantės“ – civilizacijos dekadanso arba pabaigos tragedija, kuri vystosi tarsi komedija. Keistas Antikos modernizmas."

Anot G. Varno, Dionisas yra tikrosios tragedijos pradininkas, vėliau tapęs teatro dievu.