Nespėjus įpusėjus pokalbiui su šia soliste, tapo aišku, jog apie jos ilgą ir vingiuotą kelią iki operos scenos kalbėsime ilgai ir galbūt dar ne vieną kartą.

- Iš kur esi kilusi ir kaip prasidėjo tavo muzikinis kelias?

- Esu iš Šiaulių ir dainuoju tiek, kiek save prisimenu. Jei tiksliau, - nuo 3 metų, kuomet pagriebusi dezodorantą į rankas dainuodavau savo dievaitės Alos Pugačiovos dainas. Žinojau visą jos repertuarą. Iš esmės dainuodavau visur, viską ir visada: gatvėje, autobuse, parduotuvėje.

Linksmindavau suaugusius, kurie mane už tai apipildavo saldainiais ir per tėvų balius pasirodymus rengdavausi, lipdavau ant kėdės dainuoti...

Mama man yra pasakojusi vieną nuotykį: parduotuvė, stovime ilgoje eilėje ir staiga aš dingstu. Mama ėmė manęs ieškoti ir staiga, sako: „Girdžiu kažkas dainuoja“. Rado mane bene žuvies skyriuje, pardavėjų pasisodintą ant stalo, apdalinta saldumynais ir traukiančią dainas... Tikrai nuoširdžiai sakau (ir stebinu kolegas), kad man nėra svarbus žanras, kūrinys, personažas, - dainuodama aš tiesiog jaučiuosi puikiai.

- Lankei muzikos mokyklą?

- Taip, bet ten grojau pianinu. Mano mama to labai norėjo, net instrumentą nupirko, o aš buvau muzikali, gabi, turėjau duomenis, gerai sekėsi (nors groti man nepatiko), bet tiesiog visada norėjau būti dainininke. Vis dėlto niekada, iki pat įstojimo į Lietuvos Muzikos ir Teatro Akademiją, nemaniau, kad turiu išskirtinį balsą ir galėčiau dainuoti operoje. Dainuodavau choruose.

- Tad kaip pavyko pasukti nuo pianino prie dainavimo ir nuo choro prie solistų?

- Na, muzikos mokykloje mokytojai plėšėsi ir pianistai ir choro vadovas norėjo palenkti į savo pusę. Pasirinkau, nors buvo sudėtinga ir baigiau mokyklą chorinio dainavimo specialybėje. Mano gyvenimas jau tada klostėsi keistai, bet, atrodo lemtingai. Dar būdama muzikos mokykloje prieš paskutinius mokslo metus buvau priversta padaryti pauzę.

Taip natūraliai sutapo aplinkybės, kad su šeima išsikraustėme iš Šiaulių gyventi į mažytį kaimelį. Taip ir nutrūko mokslai, muzikavimas, tuo metu jau atsibodęs... Gyvendama ten supratau, kaip, nors kartais atrodo taip nekęsdama muzikos, aš ją iš tiesų myliu. Jaučiau didžiulį muzikos trūkumą, net nebežinojau, kur dėtis. O kur kaime dėsies, - nuėjau į bažnyčią, buvo skelbimas, kad vargonininkas renka jaunimo chorą. Atėjau, priėmė, o kadangi, pripažinkime daug kandidatų nesusirinko tai ir iš karto į solistes paskyrė. Štai tau ir karjera! (Juokiasi) Mokiausi giesmes, išmokau visas psalmes, sumas dainuodavau... Vėl pasidarė labai labai gera.

Taip kiekvieną dieną lankydavausi bažnyčioje... Tai buvo tokia didelė ir svarbi mano gyvenimo dalis, kad būdama 16 metų, sekmadieniais, kai niekas nevažiuodavo į bažnyčią, eidavau ten pati pėsčiomis visus 8 km. Tam, kad padainuočiau... Ten mane mylėjo, o man patiko suteikti žmonėms gera, todėl išnaudodavau kiekvieną gautą galimybę. Tuomet juk nebuvo nei jokių realybės šou, ar kokių projektų, aš pati neturėjau kaip kitaip save išreikšti, realizuoti.

Su šeima grįžus į Šiaulius, per vargonininką buvau supažindinta su jėzuitų bažnyčios nariais, ir taip vėl, dar keturis metus kasdien: kaip tik mišios, aš dainuoju. Man kunigas net raktus davė, taip mylėjo ir pasitikėjo, aš nuo pat ryto tuščioja bažnyčioje vargonais grodavau net ir J. S. Bachą...

- Tad kaip atsidūrei Vilniuje, Akademijoje?

- Žinoma, kai jau iškilo klausimas, kur stoti, tėvai norėjo, kad rinkčiausi teisę ar mediciną – tikrą specialybę, kaip sakoma, ir gabumų tam turėjau, - visada stropiai ir gerai mokiausi. Žinoma, kad visi draugai, gerbėjai aplink sakė, kad stočiau į vokalą akademijoje. Man tai atrodė nerealu: juk ten klasika, ten balso reikia, ką aš ten veiksiu, juk taip, kaip aš, visi gali padainuoti! Ir tas Vilnius, kuriame niekad iki tol nebuvau. Kažkoks kosmosas, kaip sako: Ne tau, Martynai... Bet vėl ėmė klostytis likimas.

Viena vertus ir pati norėjau ištrūkti iš Šiaulių, pakeisti aplinką, bet pinigų tam visiškai nebuvo. O tada, vieną vakarą atėjau pas klasiokę, geriam arbatą, jos mama zuja aplink, ir skundžiasi, kaip dukra nenori ir nesutinka važiuoti į Norvegiją studijuoti, kai jie už viską sumokėti pasiruošę: ir mokslus, ir gyvenimą. Na, jie buvo iš pasiturinčių, o aš tyliai sėdžiu, toliau tą arbatą geriu, staiga draugės mama į mane pasisuka ir sako:

- Tu, Viktorija, kur nori stoti?
- Į akademiją.
- Kada stojamieji?
- Poryt.
- Tai važiuosi, dokumentus padavei?
- Dar ne...
- Kodėl?!
- Neturiu pinigų.
- Kiek reikia?
- Apie 150 litų.

Po tokio pokalbio ji staiga apsisuko, dingo ir grįžo su pinigais. Aš pasimetusi, aiškinu, kad neturėsiu gi iš ko grąžinti, o ji: „Kai La Scaloj dainuosi – bilietus atsiųsi.“. Tai taip ir gavosi. O tada prasidėjo kiti džiaugsmai... Pasižiūrėjau, ko ten reikia, nieko nesupratau! Kokie dar vokalizai? Ten gi žodžių nėra, kaip tai balsę dainuoti? Kas čia per nesusipratimas?

- Bet nuvažiavai.

- Taip, pirmą kartą Vilniuje, su žemėlapiu, nieko nežinau, neįsivaizduojamai ilgai iki akademijos ėjau žmonių kelio klausdama. O atėjus... Stojamieji, krūva žmonių, kažkokie daktarai stygas tikrina, visi prasidainuoja, gerai apsirengę, aš niekur nesigaudau, viskas pirmą kartą, pasižiūriu, kaip šalia jų atrodau, gi baisu, o dar viena, be draugų, šeimos... Už durų girdžiu, kaip kažkas nuostabiai dainuoja, o pro jas išeina toks mažas Pavarotis, aš jam iš karto pasakiau, kaip man patiko jo dainavimas...

Taip mes su Rafailu Karpiu susipažinom (Juokiasi). Žodžiu, buvau pasimetus, prigąsdinta, visi aplink sako, kad įstoti čia sunku, žmonės jau treti metai iš eilės bando, reikia į kažkokias konsultacijas vaikščioti... Nuėjau, padainavau, viską man turėjo išaiškinti, kaip daryti...

Tą pačią dieną rezultatų nėra, kaip visiška kvailė besijausdama grįžau namo. Po mėnesio atvažiuoju į Vilnių, ateinu į akademiją, žiūriu tarp visų tų lapų – Miškūnaitė pirmu numeriu! Ir užsibuvau akademijoje ilgai, su pertraukomis. Per tą laiką nemažai konkursų dalyvavau, kuriuose niekad nelaimėdavau, bet išnaudodavau juos meistriškumo kursams susigaudyti, nepraleisdavau nė vienos galimybės tobulintis, buvau ir su Erasmus programa į Štutgartą išvažiavus, kur gal kiek pasigedau didesnio darbo tempo, bet parsivežiau nemažai naujų žinių vokiečių, italų ir prancūzų kalbose, fonetikoje, kas labai pravers dabar „Visos jos tokios“ rečitatyvuose.

- Sakei, jog teko sustabdyti studijas, kodėl?

- Turėjau 3 metų pertrauką, per kurią mano gyvenime atsirado du nuostabūs vaikai, kuriuos be galo myliu ir jie mano gyvenime yra vienintelis dalykas, dėl kurio galiu pasijusti blogai, nes negaliu jiems skirti viso savo laiko, ar bent jau tiek, kiek norėčiau pati. Ypatingai repeticijų metu.

- Kalbant apie repeticijas, papasakok apie savo debiutą operetėje „Šikšnosparnis“.

- NETIKĖTAS. Tikrai. Buvo vasara, kuomet baigėsi studijos ir kilo skausmingas klausimas: o kas toliau? Atrodo, kad perspektyvų nėra, nieko nėra... Bet vėl likimas, sutapimai. Buvau ką tik grįžusi iš Vokietijos, kur baigiamajame vakarėlyje visi kursiokai ruošėmė arijas ir man kaip tik liko paskutinė, kurios niekas nepasirinko – Čardašas iš „Šikšnosparnio“. Taigi, tik parvažiavau ir sužinau, kad už savaitės perklausa. Nuėjau net beveik juokais „kad jau moku...“. Tai buvo mano pirma perklausa Lietuvos Nacionaliniame operos ir baleto teatre...

Po jos, kaip visad jokių žinių, aš išvažiavau su choru į Vokietiją ir ten sužinojau, jog gavau pagrindinį Rozalindos vaidmenį! Buvo nerealu, nors ir žinojau, kad patekau į trečiąją sudėtį, kur galbūt vieną kartą gausiu pabūti scenoje, bet tai buvo visiškai nesvarbu. Aš gavau galimybę dirbti teatre, toje mašinoje, repeticijos, žmonės, - nuostabu! Beje, supratau didelę spragą studijose: vien sėdėjimas ir stebėjimas, kaip dirba patyrę kolegos man taip pat daug davė, nes akademija tokios galimybės nesuteikia, o teatrai tikisi, jog iš karto ateisi būdamas profesionalu. Ne. Tai ateina tik su praktika, juk negali būti teoretiškai praktikas. Dirbom, dribom, niekas nežinojo, kada ir kas dainuos. O taip jau atsitiko, kad debiutavau premjerinėje sudėtyje...

- Kaip dabar jautiesi prieš dar vieną debiutą Vilnius City Operoje, spektaklyje „Visos jos tokios“? Koks yra tavo personažas – Despina?

- Bohemiečių perklausas medžiojau ketverius metus. Man jie yra lyg koks operinis elitas. Labai apsidžiaugiau sulaukusi skambučio su kvietimu į perklausą. O gavusi vaidmenį... Na, jau galima įsivaizduoti (šypsosi).

Apskritai man patinka tai, ką daro Dalia Ibelhauptaitė, jos, pavadinsiu tai menine estetika. Viskas atrodo taip apgalvota, solistai kuria tokius ryškius personažus... Manau, kad Lietuvos mastu tai yra ... „lubos“. Prisipažįstu, kad dabar turiu labai svarbią užduotį nenuvilti visų žmonių, kurie man suteikė šitą nuostabią galimybę. Labai laukiu repeticijų. Ir mano vaidmuo yra man pačiai labai įdomus. Man Despina yra iš tiesų įdomiausias šitos operos personažas – jame tiek spalvų, ji pati yra keli skirtingi vaidmenys.

Despina – iš tų žmonių tipo, kurie mane šiaip nervina, ir kurie man nepatinka, bet tai ir yra mano, kaip kūrėjos iššūkis, kūrybinis azartas. Mocarto operoje ji yra tarnaitė, tokia paviršutiniška, bet labai apsukri, net savanaudė, egoistė, manipuliatorė. Kiekvienoje situacijoje ji sugebės išlipti sausa. Jos galvoje nuolat „sukasi skaitliukas“. Įdomu gilintis į tokio žmogaus psichologiją. Kita vertus, ji yra tipažinis tarno personažas, neturtingas žmogus, kuris turi nuolat klausytis turtingųjų problemų, tragedijų, kurios jam atrodo niekingos. Tragedija yra tada, kai turi dirbti kambarine ir tarnauti, kad išgyventum. O jie...

Taip ji savo elgesiu šaiposi iš turtingųjų. Juk tarnai visuomet vaizduojami protingesni, nei jų šeimininkai, kas yra natūralu, kiekvienas paprastas žmogus yra, kaip sako, daugiau druskos suėdęs, visko matęs ir patyręs...

Ir apskritai, jei man duotų butą ir valgyt, už tai galėčiau dainuoti, - nereikia man jokių honorarų, - aš dainuoti noriu!

„Visos jos tokios“ pristatymo akimirkos:

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (9)