- Anot teatrologės Elvyros Markevičiūtės, esmingiausias jūsų režisūros bruožas – humanistinės koncepcijos paieška, kuriai skiriate ypatingą dėmesį net tada, kai sunkiai sekasi ją įžvelgti. Be to, jaučiate vidinę pareigą dvasiškai pakylėti žmogų, nukreipti jo sielą pozityvių paieškų linkme. Ar tai ir yra Jūsų teatro misija?
- Galvoju, kad žmogaus gyvenimas yra sunkus, pilnas iššūkių, ir mums visada reikia vilties, pagalbos ir palaikymo. Todėl ir draugus renkamės ne tam, kad jie mus žlugdytų; atvirkščiai – kad palaikytų.
Jeigu teatras – draugas (o aš manau, kad tai – gyvų žmonių bendravimas su gyvais), jis neturi teisės žmonėms meluoti – piešti gyvenimą rožinėmis spalvomis; bet lygiai taip pat neturi teisės specialiai, piktdžiugiškai, ciniškai juos žlugdyti. Gyvenimas, kaip sakė mano mylimas autorius Thorntonas Wilderis, yra beskonis bekvapis – kaip vanduo arba kaip oras. Kokiu tu jį padarai, toks jis ir yra. Čia – kaip optimisto ir pesimisto požiūriai: priklauso nuo to, kaip žvelgsi į tą patį reiškinį.
Teatras turi teisę (taip sakė net popiežius Jonas Paulius II) rodyti pačius juodžiausius sielos verpetus, baisiausias gyvenimo puses, bet tai daryti ne vardan pasimėgavimo, bet dėl to, kad žmogus norėtų stiebtis kaip augalas į šviesą. Kad jis vis dėlto norėtų tą blogį, juodumą ir gyvenime, ir savy nugalėti, ir rastų tam jėgų. Todėl tiek mano spektakliai, tiek mano gyvenimas pripildyti tikėjimo. Kol gyvas – tiki. Kitaip juk ir negalima...
- Vadovaudamas Šiaulių dramos teatrui, organizavote lietuvių dramaturgijos festivalį „Atgaiva“, pasižymėjusį draudžiamos kultūros pristatymu tuo metu, kai Lietuva dar nebuvo atgavusi laisvės. Papasakokite, kaip ėmėtės šio festivalio.
- Šiemet „Atgaivai“ sueis 25 metai. Šiandien ji lyg ir primiršta... Stebėjausi ir džiaugiausi, kai vienas iš Amerikos atvykęs profesorius, teatrologas, renka medžiagą apie „Atgaivą“ – tyrinėja teatro archyvus, skaito to meto spaudą... Jo supratimu, šis festivalis buvo didžiulis socialinis, kultūrinis, politinis reiškinys. Kaip viskas prasidėjo? Aš tuo metu pradėjau vadovauti Šiaulių dramos teatrui, kuris turėjo rengti tradicinį teatro festivalį. Taigi mes nusprendėme, kad reikia padaryti jį kitokį – neformalų – ir visiems teatrams pasiūlėme pabandyti pristatyti tai, kas buvo uždrausta. Pamenu, tada pirmą kartą Škėmą statėme... Išleidome net laikraštį, kuriame spausdinome protokolus, iš teatro stalčių su baime ištrauktus dokumentus... Surengėme parodą.
Tuo metu Šiauliai tikrai buvo savotiška Lietuvos sostinė: čia rinkdavosi Lietuvos ekonominis, kultūrinis ir politinis elitas, buvo aptariamos vizijos, kokia gi turi būti mūsų šalis; vyko spektakliai, naktiniai poezijos skaitymai, kiekvienas teatras stengėsi pastatyti netikėtą, naują, lietuvišką pjesę. Žodžiu, Šiauliai virė – būdavo praktiškai neįmanoma patekti į teatrą! Spektakliai buvo pretekstas kalbėtis, svarstyti, pateikti tai, kas buvo uždrausta. Kaip gerai jautėme žmogišką brolybę, tikėjimą, euforiją! Šiandien Šiaulių teatras yra vienintelis teatras Lietuvoje, ant kurio prikalta memorialinė lenta su užrašu „Čia gimė Šiaurės Lietuvos sąjūdis“.
- Nemaža dalis jūsų režisuotų spektaklių – būtent lietuvių autorių kūriniai. Esate sakęs, kad verčiau į šviesą išvesite nežinomą mūsiškį nei statysite pabodusį Čechovą.
- Kalbėti mūsų visuomenei aktualiausius dalykus gali tik lietuviška pjese. Shakespeare, Čechovas ar Molliere – bendražmogiški kūrėjai, bet nė vienas iš jų apie tai, kas mums šiandien svarbu, neparašė. Apie tai gali kalbėti mūsų autorių tekstais ir kalba: jeigu mes manome, kad tautos tapatybė išlieka išlaikant kalbą kaip labai svarbų elementą, tai teatras yra ta gyvosios kalbos versmė, kur visąlaik kalbą girdime.
Į teatrą esu atvedęs ne vieną lietuvių rašytoją. Kad ir Jurgą Ivanauskaitę. Stačiau jos kūrinius, ji pati kūrė scenografiją. Taip pat – Vidmantę Jasiukaitytę, Juditą Vaičiūnaitę... Bendravimas su jomis mane labai praturtino. Išvis aš labai pasitikiu jaunais žmonėmis, ir džiaugiuosi, kad mano spektakliuose debiutavo ištisa eilė dabar garsių scenografų, tokių kaip Adomas Jacovskis, Jonas Arčikauskas; taip pat – kompozitorių – Mindaugas Urbaitis, Vidmantas Bartulis. Ką jau kalbėti apie aktorius. Kadaise sklandė toks juokingas terminas – „Padegimo tribleriai“. Aktoriai trise viename vaidmenyje. Dabar juk niekas neturi laiko, – aš visada stengdavausi (jei tik pjesė gera), kad kuo daugiau aktorių galėtų prisiliesti prie tos medžiagos, kad galėtų tą patį vaidmenį repetuoti keli žmonės. Taip, pvz., gimė „Kreditoriai“, kur buvo vyresnių ir jaunesnių aktorių sąstatai. Vien faktas, kad jie galėjo prisiliesti prie Strindbergo, kuris buvo labai cenzūruojamas, jiems labai daug davė. Jie galėjo augti, vystytis, tapti meistrais.
- Nebijojote, kad ypač nežinomų lietuvių autorių kūriniai gali nesulaukti dėmesio?
- Aš esu iš tų, kurie visai nebijo pralaimėjimo. Per savo gyvenimą esu pastatęs daugiau nei 100 spektaklių, tarp kurių yra ir tokių, kurie nugulę teatro istorijos tomuose, yra ir tikrai nepavykusių, yra ir vidutinių... Bet juk nė vienas režisierius nekuria vien šedevrų. Tam, kad gimtų įsimintinas spektaklis, reikia nuolat dirbti, palaikyti formą. Yra režisierių, kurie bijo, dreba, stengiasi nuslėpti nepavykusį spektaklį nuo publikos... O aš galvoju – nagi atsirinks!
Ir kiekviename spektaklyje – net mažiau pavykusiame – galbūt yra labai gera muzika ar bent vienas išskirtinis vaidmuo. Atrodo, visus spektaklius statau labai sąžiningai, analizuoju, skaitau literatūrą, kalbėdamiesi su aktoriais išgeriame litrus kavos, repetuojame... Ir vis tiek vieni spektakliai tampa kažkokiais etalonais, apie kuriuos visi kalba ir jų nepamiršta, o kiti tiesiog nepraeina laiko barjero. Man iki šiol kyla klausimas – kodėl? Čia gal kaip su žmonėmis – visi gimsta, turi mamą ir tėvą, lanko mokyklą, bet vieni kažką pasiekia, kiti – ne. Kiekvienas spektaklis, kaip ir žmogus, turi savo likimą. Dažnai – prieštaringą, keistą. Kiekviename galima surasti įdomių dalykų. O mūsų šalyje kritikai dažniausiai žiūri tik premjeras, kuriose jaučiasi įtampa, baimė – viskas nauja, kad tik kas nenukristų, kad tik saga neatsisegtų ir t.t.!
O po dešimties spektaklių visi pagaliau atsipalaiduoja, tačiau kritikai jų nebepamato. Šitaip visai geri spektakliai lieka nepastebėti. Pvz., kovo 1 d. su Nijole Narmontaite vėl vaidinome „Meistriškumo pamoką“. Spektakliui – jau 13 metų. N.Narmontaitės suvaidinto Marijos Kalas vaidmens anuomet niekas nepastebėjo. Vaidmenys, kurie tada buvo nominuoti „Auksiniams scenos kryžiams“, taip ir nugrimzdo į užmarštį, o Marija Kalas vis dar aktuali ir šiandien. Žmonėms, vertinantiems teatrą, reikia būti atidiems, įsiklausyti ir matyti, kas yra potencialu, kas gali augti. Juk būna spektaklių, kurie tiesiog atrodo kaip sukalti – viskas puikiai padaryta, tačiau tik kartą įvyksta, o paskui pradeda leipti ir miršta. Bet taip pat būna tokių, kurie išdygsta kaip liaunas daigelis, auga, kerojasi, ir galiausiai pražysta.
- Kartą užsiminėte, kad būtent moterys yra Jūsų pagrindinės herojės. Kodėl?
- Moteris daugiau gyvena jausmais, emocijomis, prisiminimais, nuojautomis, sapnais, ir tai menui yra žymiai įdomesnis tyrimo objektas nei išviršinis, plika akimi matomas pasaulis. Per amžių amžius susiklostė taip, kad moteris turėjo daugiau laiko užsiimti savo vidiniu gyvenimu nei vyras: jis ėjo į karą, medžioklę. Iš kitos pusės – man įdomus moters pasaulis, nes esu vyras ir jo nepažįstu.
- Be abejonės, net geriausias režisierius nieko nepasieks be aktorių. Kokios savybės, Jūsų nuomone, aktoriams svarbiausios?
- Nors sakoma, kad geras žmogus – ne profesija, bet aš pirmiausia noriu, kad aktorius būtų imlus ir geranoriškas aplinkai, visiems ateinantiems impulsams: kad atsivertų dramaturgijai, ore tvyrančioms dalelėms, režisieriui, kolegoms... Viską reikia gerti į save ir perfiltruoti per savo sąmonę. Aktorius negali blokuoti savęs. Be abejonės, tai labai priklauso ir nuo režisieriaus – kaip valstybė negali būti be vadovo ar Bažnyčia be popiežiaus, taip ir aktorius turi kažkas vesti. Režisierius turi visus atverti, turi padaryti, kad atsirastų tas geranoriškumas, pasitikėjimas, noras bendrauti. Tam skirtos repeticijos. Kai atsiveria uždanga, ši teatro atmosfera arba plūsteli į žiūrovus ir visus apgaubia, sujungia, arba ne.
Užsiminėte apie repeticijas.
- Atskleiskite mūsų skaitytojams paslaptį, kaip dirbate su aktoriais.
- Jų metu mes ne tik mokomės tekstus ar statome mizanscenas, bet kuriame ir dvasinę erdvę, kuria vėliau dalijamės su žiūrovais. Juk žiūrintieji atsimena ne siužetą, ne pavardes, o būtent atmosferą – tai, kas neįvardijama žodžiais. Teatre svarbiau ne rezultatas, o procesas. Dėl to repeticijos man yra daug įdomesnės negu pats spektaklis.
Teatras juk nereikalauja būti suprastas logiškai, jis nori būti tiesiog suvoktas giliau, ir jo poveikį galima sulyginti su jausmu, kai mus paliečia vaikystės atsiminimai. Dar man atrodo, kad jis padeda atsistatyti visuomenės dvasinei sveikatai. Teatras neskaido žmonių, kaip tai daro politika ar ekonomika, verčiančios konkuruoti, kovoti vieniems su kitais; teatras sujungia. Tik pažiūrėkit – į spektaklius susirenka visiškai skirtingų pažiūrų žmonės – tiek politinių, tiek seksualinių – bet jie vis tiek turi bendrą skonį, jei jau susirinko į spektaklį. Tai – savotiška bendruomenė. Dėl to ir sakau, kad nei teatralas, nei teatro lankytojas niekada nebus vieniši: už kelis litus jis įsilies į tamsą, atviromis akimis keliaus, sapnuos, verks, juoksis! Ingmaras Bergmanas yra pasakęs, kad teatras labai reikalingas žmonėms ypač dabar, kai šitaip išsekę mūsų jausmai.
Todėl visą laiką ir stengiuosi nešti humanistinį požiūrį – reikia gerbti gyvybę, žmogaus orumą, suvokti, kad gyveni ne tik sau. Tarkim, emigrantai, manau, nėra atsakingi. Susiduriu su žmonėmis, kurie yra tarsi užsiprogramavę išvykti, nors nėra spaudžiami nei politinių, nei ekonominių sunkumų.
- Galbūt jie jaučiasi atitolę nuo Lietuvos? Kaip grąžinti tą ryšį?
- Manau, kad kultūra tam ir reikalinga – jog žmonės suvoktų: ne jais prasidėjo pasaulis, ne jais ir pasibaigs. Galiu papasakoti istoriją: žmonės su mūsų dramos tėvu Juozu Vaičkumi, 1919 m., po rusų revoliucijos, alkani važiavo prekiniu traukiniu iš Peterburgo į Vilnių tiesiog vagone repetuodami spektaklius, kad atsivežtų repertuarą. Ir jie tai padarė! Atsiminkime dar 1920 m. Kauną – buvo žmonių, dienomis dirbusių įvairiausius darbus – kas sekretore, kas krovėju – tam, kad vakare, be jokio atlyginimo, susirinktų ir repetuotų, kurtų tokį teatrą, kokį dabar turime! Iš to išaugo visi šiandienos režisieriai. Tad aš, būdamas teatre, jaučiuosi atsakingas – negaliu visko mesti ir išvažiuoti ieškoti lengvesnės duonos.
Žinai, čia, Kaune yra tokia spurginė. Kartą ten nuėjus, viena ponia man ir sako: „Pone, o aš atsimenu, kaip jūs čia ateidavote su savo nuostabiąja mamyte, kurios kasa buvo vos ne iki žemės... Jums buvo penkeri metukai.“ Kur dar kas nors man sugrąžins mamą, kurios aš tiek metų neturiu – kai ji jauna, ilgais plaukais, aš – penkiametis vaikas? Teisingai Leonardo da Vinci sakė – didžiausią vertę turi tai, kas neturi jokios vertės. Štai toks susitikimas man yra ne mažiau svarbus nei ši Vyriausybės premija.
Tai įliejo į mano dūšią tiek šviesos, tiek džiaugsmo! Tarkim, aš kas rytą einu kur nors ir žinau, kad sutiksiu laiškininkę, kad moteris, šluojanti gatvę, man papasakos apie savo anūkę, žinau, kad lipdamas laiptais išvysiu kaimyną – Kauno choro vadovą Petrą Bingelį... Esu čia surištas tokia galybe ryšių! Mano gyvenimas – čia ir dabar. Galbūt tai ir skamba senamadiškai, bet jei nebus žmonių, bandančių puoselėti tas šaknis – net žiemą, kai jos šąla – mes tikrai prarasime šitą žemės kampelį. O lengva emigracija yra paprasčiausiai noras pabėgti nuo savo likimo dar net nežinant, koks jis bus.
Aktorius, režisierius Valentinas Masalskis:
Su Gyčiu kartu dirbome daug laiko. Labiausiai įsiminė du spektakliai – „Pamišėlio užrašai“ ir „Kreditoriai“. Jis, būdamas Kauno dramos teatro vadovas, patikėjo man pirmuosius režisūrinius darbus, neatmetė manęs, o kaip tik paskatino – tada pastačiau pirmąjį savo darbą – „Belaukiant Godo“. Gytis – inteligibilus režisierius – jis turi intelektualiąją intuiciją. Šis režisierius atsispiria nuo intelekto, kai tuo tarpu dažnai kūrėjai renkasi emocijas, jausmus ar įspūdžius.
Cit. Susitikimas spurginėje man yra ne mažiau svarbus nei ši Vyriausybės premija.
