Teatro – tikro, o ne butaforinio, dūriai dažniausiai paliečia širdį, jausmus, sielą, smegenis, sapnus, ar net – svajones. Išėjęs iš jo jauti, kad buvai ne kur kitur, o Teatre. Taip – iš didžiosios raidės. Tikras teatras gali užauginti širdį, jo pateikiamas humoras – kitas, nei dažnai esame įpratę matyti per tradicines televizijų humoro laidas.
Teatras sukrečia sielą - kaip mylimojo išdavystė. Arba suvirpina jausmus - kaip prisipažinimas meilėje.
"Teatras yra mažas stebuklas, o būti jame – džiaugsmas", - įsitikinęs ilgametis “Keistuolių teatro” aktorius Dalius Skamarakas.
Šį pavasarį “keistuoliai” rengia gastroles po mažesnius Lietuvos miestus. Su geriausia festivaliuose išrinkta pernai metų komedija “Gerbiami piliečiai” “keistuoliai” jau lankėsi Ukmergėje, Kėdainiuose, Jonavoje, Šilalėje, Birštone, o balandžio pradžioje vaidinimai numatyti ir Raseiniuose bei Kretingoje.
“Senokai važinėjome po Lietuvą, todėl dabar iš naujo ją atrandame”, - tvirtino D.Skamarakas.
- Ar publika Vilniuje ir publika provincijoje yra skirtinga?
- Taip, labai. Todėl važinėti po mažesnius miestus yra įdomu – pamatai visai kitus žmones, nei tuos, kurie ateina į mūsų vaidinimus Vilniuje. Skiriasi net skirtingų miestų publika – reakcijos į vieną ar kitą spektaklio veiksmą. Keista - miestai gali būti šalia vienas kito, o publika – visai skirtinga. Todėl turi būti pasiruošęs viskam.
Sakykim, jei publika reaguoja, turi veiksmą savotiškai pristabdyti, leisti išsijuokti. Bet kai nebūna reakcijos toje vietoje, kurioje ją lyg ir numatei arba kur jį yra Vilniuje, tada ir pauzės netenka prasmės, iškrenta iš kontekso. Gastrolės po Lietuvą – geras būdas „pasitikrinti“, ar tu vis dar sugebi vaidinti. Nes Vilniuje žiūrovai savotiškai „užliūliuoja“. Mažesniuose miestuose turi tarsi „pasiimti“ publiką, kad ji eitų su tavimi.
- Į provinciją keliaujate su geriausia pernai metų komedija, spektakliu “Gerbiami piliečiai”. Kodėl – ar todėl, kad komedija yra lengviausias žanras, labiausiai žmonių mylimas?
- Galbūt net anaiptol. Kiekvienas spektaklis, kiekvienas žanras turi savo auditoriją ir turi savo laiką. Žmogus yra kaip gyvūnėlis - jei maitinsi tuo pačiu maistu, kada nors jam pabos. Nemanau, kad reikia vaidinti vien tik rimtus veikalus, ir duoti žmogui į tarpuragį platuku - kad jis pajustų meno svorį ir vertę. Komedijos yra lygiai toks pats žanras, ir net svarbesnis. Juk rimtai suvaidinti gali kiekvienas, o pajuokauti išeina ne kiekvienam. Visi mes turim tam tikrus „vidinius pedalus“, kuriuos paspauduis iškrenta ašara. Bet prajuokint žmones yra menas, todėl komedija ir yra sunkesnis žanras. Žinoma, kartais iš šalies žmogui atrodo: na, ir kas čia tokio, pajuokauti. Bet padaryti taip, kad žmogus pajustų ir spektaklio esmę, ir humorą, yra tarsi vaikščiojimas peilio ašmenims.
- Ar tau patinka būti aktoriumi?
- Žiauriai patinka. Daugiau nieko gyvenime nemoku. Bandžiau ūkininkauti, buvau nusipirkęs sodybą. Bet kai vos nenusipjoviau piršto, supratau, kad kiekvienas turi daryti tai, ką moka. Tada ir nutariau - visiškai atsiduosiu savo pašaukimui ir nesuksiu sau galvos.
Bandyti kažką naują aš nebijau – muzika, televizija. Bet tai turi sietis su mano profesija. Jei tai absoliučiai nauja sritis, nemanau, kad pavyks. Žmona man sako, kad esu truputį žioplas. Aš pasakyčiau švelniau – esu lengvabūdis ir išsiblaškęs. Todėl sunku būtu dirbti darbą, kur reikia tikslių dalykų. Sakykim, pilotuoti lėktuvą.
-Keistuolių teatras yra savotiška tavo vizitinė kortelė. Gali būti bet kas – reklamos veidas, kito teatro dalis, bet visų pirma esi keistuolis. Ir, žvelgiant į tave, nejučiom norisi šypsotis: rytais vaidini vaikams ir būni Baravykas iš Justino Marcinkevičiaus “Grybų karo”, vakarais vaidini suaugusiems, o savo sukurtų vaidmenų skaičiaus turbūt nežinai ir pats. Kartais net atrodo, kad pakeisti nuotaiką tau yra tas pats, kas į kitą pusę išversti kojinę – šast, ir yra.
-Vaidmenis skaičiuosiu, kai išeisiu į pensiją. Dabar tiesiog dirbu. Sakoma, kad tas pats spektaklis būna skirtingas. Aktoriai būna skirtingų nuotaikų, tačiau savo “kaliošų”, savo nuotaikos į sceną mes stengiamės nenešti. Žinoma, kartais tos nuotaikos ima ir išlenda. Visko būna.
Suaugęs žmogus gali atleisti tavo klaidas. Vieną, antrą kartą. Vaikas – niekada. Jis iš karto pastebės, jeigu kažkas ne taip, ims triukšmauti, kalbėtis su draugais, užsimanys į tualetą. Vaidinti vaikams - tai dar rimtesnis savos profesijos egzaminas. Kaip kova. Su suaugusiais yra paprasčiau – jie, atėję į spektaklį, jau turi savo išankstinę nuostatą. Vaikai jos neturi. Jiems turi būti čia ir dabar. Tada tu matai, ar tu geras aktorius, ar prastas. Bet vaikams vaidinti yra didžiulis džiaugsmas. Manyčiau, kad kiekvienam aktoriui ateina toks laikas, kai jis sako norįs suvaidinti kažką didelio ir svarbaus. Bet su laiku, su metais ateina ir išmintis. Tada tu supranti, kad vaidinti vaikams kiekvieną kartą yra mokykla – tu tobulėji ir mokaisi.
-Keistuolių teatras yra išskirtinis visų pirma tuo, kad tai buvo pirmasis privatus teatras nepriklausomybę atgavusioje Lietuvoje.
-Nebijokime to žodžio – kooperatyvas. Iš karto “Keistuolių teatras” buvo kooperatyvas “Teatras”. Vėliau tapo kooperatyvu “Keistuolių teatras”.
- Esi to kooperatyvo senbuvis?
- Esu vidutiniokas. Mane priėmė Aidas Giniotis, Ilona Balsytė, Andrius Kaniava. Dabar jau yra ir nauja keistuolių karta.
- Nepaisant to, kad teatrai dygsta kaip grybai iš jūsų vaidinamos Justino Marcinkevičiaus pasakos, jūs išlikote. Kas tai – keistuolių magija?
- Tai yra ne per dieną, ne iš reklamos atsiradęs dalykas. Per daugiau nei dvidešimt metų „Keistuolių teatras“ užsitarnavo nuoširdumą bendraujant su publika. Jos negalima apgaudinėti. Ir dar vienas dalykas. Vaikai. Tie vaikai, kurie žiūrėjo senuosius keistuolių spektaklius, užaugo. Bet jie ateina į mūsų vaidinimus, jie atsiveda savo vaikus. Aš tikiuosi, kad „Keistuolių teatras“ išlaikė betarpišką bendravimą su publika.
- Ar pačiam yra buvę scenoje netikėtumų?
- Kai statomas spektaklis, nebūtinai viskas yra daroma iš naujų medžiagų. Tarkim, kostiumai. Juk nevisad kviečiami garsūs dizaineriai, o kartais labai reikalingą drabužį, tinkantį tam spektakliui, gali rasti tik pigių drabužių parduotuvėje. Tačiau tokie drabužiai kartais plyšta. Man scenoje yra suplyšusios kelnės. Tada būna nejuokinga, bet po kurio laiko tai prisimeni kaip smagų įvykį. Ypač kai galvoji, ką žiūrovas matė, o ko ne.
- Ar sutiktum su nuomone, kad žmonės mieliau rinksis tą spektaklį, kuriame vaidina bent vienas aktorius, matomas per televiziją?
- Turbūt tai yra marketingo dėsniai. Žinoma, dėl to liūdna, bet nieko nepakeisi. Žmogus eis ten, kur matys „pažįstamą“ veidą. Juk ir atėjęs į koncertą klausytojas nori išgirsti senuosius hitus, o ne tai, ką muzikantas sukūrė naujo. Tas pats su televizija. Nesvarbu, kad ten tik sukurtas personažas, bet žmonės priima jį kaip „savą“, kaip pažįstamą. Kai aš pats pirmą kartą nusifilmavau reklamoje, staiga tapau žinomas. Tai buvo vieno mobiliojo ryšio operatoriaus reklama. Aš ten pasakiau tik vieną frazę, ir to užteko. Penkliolika metų iki tol dirbau teatre, ir nebuvau taip gerai žinomas, kaip staiga tokiu tapau kone per minutę! Iš karto man buvo šokas. Paskui į visą tai ėmiau žiūrėti su šypsena. Suprantu, kad ta šlovė, kuri ateina kartu su reklama, su televizija, yra labai laikina. Čia – yra, o čia – nėra. Išeini iš televizijos, ir tave užmiršta.
