Asociacijos su Krištoline naktimi

Bibliotekos erdvės prisipildė solidumo ženklu, prisodrintu tikros meno galerijos auros, kuri kiekvieną įeinantį kilsteli gelbstinčia ir brandinančia ranka. Atveria langus ir duris į išlaisvintą pasaulį – apsaugotą nuo aklos rutinos ir irzlaus smulkmeniškumo. Čia lankytojai naudojasi dovanojama privilegija pro padidinamąjį stiklą žvilgterėti į gyvenimo blyksnius, dažniausiai nustumtus į sąmonės užkaborius arba dar neatrastus, užgožtus pasaulio triukšmo ir neatankančių kačiukų būsenos.

Kodėl V. Žukas Žydų viešojoje bibliotekoje? Prieš atidarymą elektroniniu paštu vienas žmogus paklausė: „Ar čia bus žydo Žuko paroda?“. Jei rimčiau, buvo keletas priežasčių. Paskelbti Vilniaus geto metai, o Vaidotas turi nuostabų 1977 m. koliažą „Mergaitė iš geto“. Jam į kompaniją prašėsi kitas koliažas „Dvi žydės“, su tapyba ant stiklo (kaip užuomina į 1938 m. Krištolinę naktį Vokietijoje, kurios dūžtantys vitrinų stiklai žymėjo sistemingo žydų naikinimo pradžią). Šie du paveikslai – lyg giluminiai tektoniniai smūgiai, sukeliantys plačias meninės semantikos bangas.

Uždavus tokį toną, į gaudesį įsilieja ir savaip rezonuoja „Kankinio galva“, „Dvi kaukolės ant stalo“, „Dvi skudurinės lėlės“, lyg dulkėmis ir patina aptrauktas asambliažas „Meilės užgimimas“, arba lyg moderno reklamos atplaiša 2007 m. tapytas „Moters veidas. Trys veidai“. Sunkesniąją, filosofinę funkciją atlieka estetiškai lyg ir patrauklūs, tiesiogiai nešiurpinantys, bet elegijos ir fatališkumo nuotaika dvelkianti „Pelkynų gėlė“ ir „Teatro uždanga“. Už knygų lentynos kampe prie lango kiek užsislėpęs „Mozė“, kuris šį kartą neišvedė savo tautos iš nelaisvės namų.

Neišsipildęs pasaulis

Tokioje gyvybės ir mirties įtampoje atsiradę paveikslai pakimba kaip nežinia į kurią pusę gravituojantys aktoriai – ar tai praeities vaizdiniai, ar sapnai apie neišsipildžiusį gyvenimą, ar objektai, beldžiantys į sielas gaubiantį stiklą ir rodantys, kad egzistuoja ir tas neišsipildęs pasaulis, kuris apatinėje koliažo „Mergaitė iš geto“ dalyje vaizduojamas kaip baltu kryžiumi perbrauktas nebūsimo miesto vaizdas arba tarsi nuo bombardavimo lipnia juosta apklijuotas langas, skiriantis šiapusines sielas nuo ano „laimingųjų gyvenimo“. Tai „Jaunuolis apnuoginta krūtine“, „Lubinų puokštė ir maršalkos barškalas“, „Gulintis berniukas“, „Vaikiškas karutis ir stulpas prie sienos“.

Iš viso parodoje 24 paveikslai, ir mes manome, kad jie puikiai tarpusavyje šnekasi. Tai tik vienas atsakymų, kodėl ši paroda šioje bibliotekoje.

Artėjant kovo 20 d. parodos atidarymui, tvyrojo laukimo ir tam tikro netikrumo įtampa, besiveržianti iš po istorijos betono luitų. Kai jau džiugino greitai besirenkantys svečiai, pagrindinėje salėje staiga pasigirdo dūžtančio stiklo trenksmas. Paaiškėjo, kad vienas svečių kliudė koja didžiulę stiklinę gėlių vazą.

Žmogus sėdėjo iš skausmo susiėmęs už savo kelio, o salės grindimis sklido vanduo, palikdamas rožes gulėti ant stiklo duženų. Tokiais atvejais galvose šuorais virsta simbolinių ženklų interpretacijos: dužęs stiklas į gera (?), nuplaunanti (krikšto) vandens funkcija, rožės ant dužusio stiklo – asociacijų jūra. Berenkant stiklus plikomis rankomis, dar prisidėjo ir kraujo potėpis...

Dailininkai žydai ir verslininkas Darius Mockus

Svečių ansambliažas malonino ne tik gausa, bet ir įvairumu. Nuo mielų Šv. Kristoforo gimnazijos moksleivių iki verslininko Dariaus Mockaus su žmona Ina. Žinomi dailininkai: Ilja Bereznickas, Aleksandra Jacovskytė, Solomonas Teitelbaumas, vertėja Judita Gliauberzonaitė, kolekcininkai, pedagogai, kiti meno mėgėjai. Nuostabi publika.

Bibliotekos vedėjo uždavinys gana paprastas – pasveikinti, trumpai pristatyti visiškai jaunutę biblioteką su savo ambicingais planais, punktyriškai nusakyti, kokios aplinkybės mus čia visus suvedė. Dailininkas ir žurnalistas V. Žukas žinomas kaip ilgai vadovavęs katalikų radijo „Mažajai studijai“, ten turėjo progos atskleisti savo pažiūrų ekumeniškumą ir imlų požiūrį kitoms kultūroms ir pasaulėžiūroms.

Leidėjas ir fotografas Rimantas Dichavičius pasidžiaugė, kad Vaidotas priklauso tai retai dailininkų kategorijai, kuri valdo ne tik teptuką ar kitą meno įrankį, bet ir žodį. Dažniausiai juk būna, kad per atidarymus dailininkas sako: „Eikite ir žiūrėkite, paveiksluose viskas pasakyta“. Bet simboliai, alegorijos, kūrinio atsiradimo kontekstas, intencija ir daugelis kitų priežasčių lemia giluminį kūrinio perskaitymą. Būtent ši paroda yra tas atvejis, kuriam būdinga ši vaizdo ir žodžio sąveika. Eksponuojamų paveikslų estetinio-prasminio kodo perskaitymui taip pat reikia papildomos informacijos, į kurią dėmesys atkreipiamas žodžiu. R. Dichavičius atkreipė dėmesį į tai, kad gyvename valdžios abuojumo kultūrai sąlygomis, ir, jeigu kas nors gero šiose srityse įvyksta, tai tik konkrečių žmonių konkrečiomis pastangomis – kaip ir šis atvejis.

Pats parodos autorius V. Žukas pažymėjo, kad jo tiek žmogiška, tiek intelektinė patirtis tampriai persipynusi su žydų kultūra ir jos žmonėmis nuo pat vaikystės. Jo aplinkoje geriausių draugų ir bendraminčių tarpe visada buvo žydų ir jis nemato jokio reikalo tame matyti kažką keisto. Greičiau priešingai. Tai tiesiog daug padėję, geri ir kūrybingi žmonės. O jų istorija ir likimai?...

Emocijų misterija

Ir čia prasidėjo tam tikra nelaukta ir netikėta parodos atidarymo misterija. Pasisakyti buvo pakviestas dailininkas Donatas Ivanauskas, kuris pasirodė kaip patyręs ir meistriškas kalbėtojas, stipriai perteikiantis savo emocijas kitiems. Pradžioje buvo visiškai neaišku ir kaip nevykęs inkliuzas iš jo lūpų skambėjo nuokrypis apie tai, kad V. Žukas parašė knygą apie Molėtus (gerai, na ir?), ir ta knyga mus sukrėstų iki gelmių, jei ją perskaitytumėm. Gerai, bet?... Vėliau kalbėta, kad surašyta Molėtų istorija yra visiškai netipinė mūsų stagnuojančiai tradicijai miestų ir miestelių istorijas pateikti visiškai apeinant ten buvusius štetlus, kurie dažniausiai ir sudarė tų miestelių šerdį. Skaitytojui tai dar reikės patikrinti, nes pirmasis knygos leidimas akimirksniu išpirktas platinant vien Molėtuose, o apie antrą tiražą dar tik tariamasi. Tas Vaidoto knygos atvirumas istorijai ir tiesai būtent ir turėtas omenyje.

Bet toliau D. Ivanauskas skriejo į tokias lankas, kad buvo sunku įsivaizduoti, kaip mes sugrįšime atgal į parodą. Tos liūdnosios lankos – tai jo senelio ir Ivanauskų šeimos patirtis Molėtų Holokausto metu. Jo senelis Jeronimas savo vaistinėje gelbėjo dvi žydaites. Bet jam nepasisekė tik dėl lietuvių – nacių kolaborantų išdavystės. Jo įsitikinimu, V. Žuko paveikslai galėtų kalbėti bet kurioje galerijoje, bet šiandien jis pasirinko Vilniaus žydų viešąją biblioteką, ir tai yra jo atsakas į vis dar tragediją gaubiančią tylą.

Kas prisimins Paschą

D. Ivanausko kalba pateikė skaudžiausių konkrečių scenų, epizodų ir detalių, kurios užgulė auditoriją tokiu mistiniu švininiu debesiu, kuris spaudė realias ašaras daugelio klausytojų tarpe (vėliau paaiškėjo, kad Iljos Bereznicko mamos giminė buvo sumesta į tą pačią Molėtų duobę, kartu su kitais 700 nužudytųjų).

Gailėjomės, kad nepasirūpinom bet kokiu įrašymo aparatu, o išsitraukti mobilų telefoną niekas nebegalėjo, nes sėdėjo pritrenkti griaudinčios ir graudinančios kalbos. O reikėjo grįžti prie parodos, prie paveikslų apžiūros su vyno taure rankoje, nors daug kas vos laikė ašaras. Net šmėkštelėjo nedorovinga mintis, kad V. Žukas tyčia taip surežisavo, kad įvyktų šis emocinis nokautas, kuris sustiprintų paveikslų įtaigą, o pro atvertus sąmonės vartus lyg rogėmis įvažiuotų paveikslų personažai, apsigyvendami žiūrovų atmintyje visam likusiam gyvenimui.

Kalbėti daugiau nebebuvo jėgų, o perėjimas prie meno buvo prisotintas kalbų atgarsio ir jų psicho-dramatinio poveikio, beveik atsimainymo. R. Dichavičius, kuris matė šimtus meno renginių, išeidamas konstatavo: „Viskas praėjo šimtas balų!“.

Kad pastangos atisgręžti į sunaikintų dviejų šimtų su viršum tūkstančių Lietuvos piliečių atminimą ir šalia mūsų išlikusius jų palikuonis nėra beprasmės už kelių dienų iškalbingai patvirtino Lietuvos Respublikos valdžios institucijos, deja, drauge su Lietuvos Katalikų Bažnyčia neužsikrėtusios naujojo popiežiaus Pranciškaus pavyzdžiu pasveikinti Žydų bendruomenę su kovo 26-ąją prasidėjusia Žydų Velykų (Pesacho) švente. Norime tikėti, kad šios parodos paveikslai bus ta ugnis, kuri padės tirpdyti didžiuosius abejingumo aisbergus.