- Kokie keliai atvedė į Italiją?
- Sakoma, jog "visi keliai veda į Romą"...(šypsosi) Ir tikinčiam žmogui ir operos solistui šis aforizmas - itin artimas. O jei kalbėtume apie "kelius", tai jie turi ir pradžią, - ne tik pabaigą... Taigi, kelias, ko gero, prasidėjo nuo mamos įsčių... o gal nuo vidurinės mokyklos, kurioje buvo sustiprinta muzikos disciplina ir pažangus pionierių choras? O galbūt chore "Ąžuoliukas", ar Lietuvos Muzikos ir teatro Akademijoje, prof.Virgilijaus Noreikos klasėje... Dabar jau sunku nuspręsti. Manau, kad skaitytojus labiau domintų kiek vėlesnė istorija. Tad pradėsiu nuo „Otelo“ pastatymo Vilniuje.
2010m. gavau pasiųlymą kurti Otelo vaidmenį. Šis pasiūlymas buvo gana netiketas, bet labai intriguojantis, - juk Otelas - viso mano kūrybinio gyvenimo didžiausia svajonė! Juolab pastatymas - išskirtinis: režisierius – Eimuntas Nekrošius, dirigentas – Gintaras Rinkevicius, Dezdemona - Sigutė Stonytė... visko čia neišvardinsi...
Bet, greičiausiai, kelias prasidėjo po E. Nekrošiaus pranašystės: "Važiuosi. Važiuosi su Otelu (per pasauli)...", - pasakė trumpai, bet labai įtaigiai fatališkasis režisierius.
Aišku, po to buvo daug neišvengiamų pasekmių, sutapimų: Otelo įrašas pateko ne tik i Youtube svetainę, bet ir į žymaus italų dirigento Ricardo Muti rankas. Toliau - sėkminga perklausa Romos Operoje. Spektaklio "Žydė" gastrolių metu susipažinau su R.Zanelato, kuris rekomendavo mane italų agentūrai "Stage door" (su kuria iki dabar sėkmingai bendradarbiauju) ir štai aš Italijoje, Modenoje, Lučiano Pavarotti vardo teatre!
- Koks pojūtis dainuoti šalyje, teatre, kur opera yra tokia didelė kultūros dalis?
- Pojūtis labai neįprastas. Labai intensyviai ruošiausi savo debiutui. Nežiurint į tai, kad Otelą buvau atlikęs jau bent 12 kartų, prieš pirmąjį pasirodymą kinkos drebėjo. Juk, kaip ten bebūtų, dainuoti Otelą Italijoje, italams, kurie girdėjo Otelo atlikimus tokių solistų, kaip M.del Monako, G.Giacomini, V.Galuzin ir kt.... Tai - didžiausias iki šiol man tekęs iššūkis.
Tik pagalvokite: Modena - gimtasis L.Pavarotti ir M.Freni miestas! Čia dainavo ir žymioji M.Callas ir F.Corelli! Debiutuoti Italijoje ir dar Otelo vaidmeniu! Be to, man regis aš esu pirmasis lietuvis, atlikęs Otelo partiją Italijoje. Tuo viskas ir pasakyta. Dainuoti italams itališkai... Mamma mia!!! Bet, ačiū Dievui, viskas praėjo sklandžiai! Gavau daug aplodismentų ir puikias recenzijas tiek Italijoje, tiek už jos ribų.
- Kaip būtų galima apibūdinti Otelo pastatymą? Su kokiais kolegomis teko dirbti?
- Pastatymas tradicinis. Tai senas (geras) itališkas pastatymas, kuriame dainavo tokie grandai, kaip G. Giacomini, V. Atlantov, V. Galuzin, R. Bruson bei kiti solistai (ant mano kostiumo apykaklės užrašyta Giacominio pavardė...). Režisierius - Pier Francesco Maestrini, dirigentas - Maurizio Barbacini, Jagas - Alberto Mastromarino, Dezdemona - Yolanda Auyanet ir Virginia Tola, - visi profesionalai, savo srityse vieni žymiausių Italijoje.
- Kaip vyko darbas? Ar buvo nesklandumų, galbūt net keistų ar kurioziškų situacijų?
- Darbas buvo gana intensyvus, tačiau labai sklandus. Tradicija čia tokia: 11:00-13:30 - muzikinė repeticija su Maestro, o nuo 15 iki 20 val. - sceninė repeticija.
Kuriozai prasidėjo tuo pačiu metu, kuomet mus pradėjo grimuoti. Žinia, šiame spektaklyje Otelas keletą sykių pabučiuoja Dezdemoną. Kadangi mane nugrimuoja kaip maurą, mano bučiniai paliko didelius "pėdsakus" ant Dezdemonos veido. Po kiekvieno „baccio“ (it. Bučinys) pas ją vis ryškėdavo ūsai ir barzda...(juokiasi)
- Kritikų atsiliepimai - ypatingai teigiami. Galbūt jau yra planų, naujų pasiūlymų tollmesniems darbams?
- Po Italijos grįžtu namo ir dainuosiu Gala koncertuose Kongresų rumuose; po to vyksiu į Jekaterinburgą – ten vėlgi Otelo pastatymas, vėliau grįžiu dainuoti Zygmundą "Valkirijoje" Vilniuje, tuomet Novosibirskas - G.Verdi "Requiem", Danija - G.Mahlerio aštuntoji simfonija, na ir Valencija, kur turėsiu garbės dirbti „Otelo“ passtatyme su Z.Metha! Jau turiu planų ir 2014-iesiems metams dainuoti Otelą Palermoje, Stokholme, atlikti Pajacus Bari mieste, bei "Il Tabarro" taip pat Italijoje.
Modenoje lankėsi vienas žymiausių italų tenorų G. Merighi, kuris išgirdęs mane pasakė: „fantastiškas balsas, jam būtinai reikia skirti jaunojo atlikėjo premiją!“. Taigi, gavau G.Spontini premija, kurios atsiimti vyksiu liepos mėnesį bei dainuosiu Gala koncerte.
Režisierius, su kuriuo teko dirbti prisipažino, kad Kostas Smoriginas ir aš - tikriausiai geriausi aktoriai su kuriais jam teko dirbti operoje... Visuomet norėtų dirbti kartu...
Žiūrėsim... Kol kas 2013 metai pilni. 2014 - pildosi. Turiu pasiūlymą ir 2016-iesiems, - „Otelas“ Monrealyje (Kanada).
- Kokį įspūdį paliko pats Modenos miestas? Galbūt jis kuom nors išskirtinis? Ar greitai pavyko prisitaikyti prie italų bendravimo kultūros tiek kasdieniame gyvenime, tiek darbe?
- Miestas nedidelis. Man patinka, kuomet viską galima apkeliauti pėsčiomis. Apsilankiau Mirellos Freni (garsus italų sopranas) Akademijoje. Ji - iki dabar gyvybinga, smalsi ir geranoriška moteris.
Prisitaikyti prie itališkų sąlygų - per keblu... Greičiau jau jie tave įtraukia i savo bendravimo verpetą (šypsosi)
- Kuo tau patinka Italija?
- Žiauriai man ji patinka. Italija man, ko gero, artimiausia iš visų užsienio šalių. Jei reiktų emigruoti, skrisčiau ten..:)
Tačiau šiame Italijos regione, pasirodo, yra baisiausia ir kritiškiausia publika. Tai Piacenza, Parma, Modena, Bologna, kt.. Parmoj (gimtasis Džiuzepės Verdžio miestas) yra net įsikūręs "Klubas 27-ni". Kas tai per klubas? Ogi Verdžio fanų klubas. O pasivadinę taip todėl, kad Verdis yra sukūręs 27-nias operas!
Klubo 27 pagrindiniai nariai karts nuo karto susirenka prisistatydami operų pavadinimais. Pvz.: "Labas, aš Rigoletas", "Labas, aš Aida", "Labas, aš Otelas" ir pan. Tai man pasakojo ten pabuvojęs režisierius. Jie žino visus operų tekstus, gaidas, kadencijas ir tradicijas mintinai, todėl jų apsilankymas operos teatre tikrai neatsitiktinis! Ypač jie "medžioja" solistus užsieniečius ir kaip rentgenas skenuoja ir jų vokalą, ir jų tarmę.
Čia praeitam "Otelo" pastatyme (berods 2007 metais) net garsusis V.Galuzinas buvo nušvilptas. Ką kalbėt, net operos grandas Lučijano Pavarotis yra ne kartą sulaukęs "buuu".
Sklinda kalbos, kad kitą dieną žymusis tenoras važiavo taksi į orouostą. Kelionės pabaigoje taksi vairuotojas paklausė savo keleivio ar tas buvo vakarykščiame spektaklyje. Solistas prisipažino kad tai jis ir dainavo tą vakarą. "Ak tai čia tu vakar taip apgailėtinai kniaukei?!" - sušuko taksistas ir pridūrė: "Tuomet pats traukis savo lagaminus lauk!".
Režisierius papasakojo dar vieną atsitikimą: vyksta Dž.Pučinio opera "Bohema". Dirigentas pakyla prie pulto ir pradeda diriguoti spektaklį. Po kiek laiko iš primos eilės klausytojas baksnoja dirigentui per petį: "Maestro, neteisingi tempai!"...
Arba vyksta "Otello" spektaklis. Jagą dainuoja vienas iš žymesnių italų. Pabaigus dainuoti žymųjį Jago "credo" iš 2-ojo veiksmo vietoj aplodismentų iš salės pasigirsta replikos: "Tai gal jau pakaks durnių voliot, gal jau pradėk pagaliau dainuoti?!".
Štai tokia italų publika!
- Kuo skiriasi Nekrošiaus Otelas nuo to tradicinio, kurį dabar vaidini?
- Manau, kad scenine kalba. Verdžio partitūra juk ta pati. Ir dainavimas tas pats. Turbūt režisūros esmė ir yra sceninė kalba, kuria tu ir papasakoji klausytojui norimą istoriją. Aišku, skiriasi ir dekoracijos, ir kostiumai. Sakyčiau, šis pastatymas labiau istoriškai buitiškas, nors nepasakyčiau, kad nuobodus. Mes su režisieriumi Pier Francesco Maestrini suradom daug puikių momentų, mizanceninių išraiškų, kitų charakteringų braižų.
Man kurti Otelą Modenoje buvo gan lengva, nes jis jau sutvertas manyje kuomet dirbau su E.Nekrošiumi Vilniuje (2011 m.). Fundamentas guli stiprus. Dabar tik naujų spalvų, naujų minčių, idėjų ieškojimai...
Beje, turbut nė vienas interviu neapsėjo nepaminint E.Nekrošiaus vardo. Manau, kad jis čia yra tiesiog dievinamas (sprendžiant iš teatralų ar žurnalistų reakcijos). Praeitais metais kaip tik Modenoje, tame pačiame pastate, buvo parodyti keli E.Nekrošiaus režisuoti Dantės "Dieviškos komedijos" spektakliai.
- Kas tau labiau priimtina - modernios interpretacijos pastatymai, kuriuos dabar dažnai kuria teatro režisieriai ar senų tradicijų besilaikantys pastatymai?
- Man labiausiai priimtini gyvi ir prasmingi. Modernus ar tradicinis - tai ne vertybė, tai skonio reikalas. Tas pats režisierius, kuris "Otelą" statė visiškai prisilaikant visų tradicijų (nes tai padiktavo ir kostiumai, ir dekoracijos) man parodė savo praeitų spektaklių eskizus, ištraukas, video klipus. Vieni moderniausių pastatymų! Bet tai originalu, gyva bei intriguoja tave žiūrėti tokį spektaklį.
- Ar skirtingas scenos partneris turi įtakos tavo vaidybai, ar tu stengiesi būti visada vienodas, nesvarbu, koks scenos partneris atiteko?
- Nekeičia. Tačiau turi tiek teigiamos, tiek neigiamos įtakos. Turėjau dvi Dezdemonas ir viena iš jų turėjo būti Asmik Grigorian. Ir aš labai apgailestauju, kad jos planai pasikeitė ir aš turėjau kitą, mažiau scenoje įgudusią solistę.
Tačiau dar kita atlikėja buvo man paguoda! Mes vienas kitam buvome ir įkvėpimas, ir pastiprinimas scenoje. Puiki partnerė, sopranas iš Ispanijos - Yolanda Auyanet, kurią aš dabar visiems ir visur reklamuoju ir rekomenduoju.
Jagas buvo tikras monstras - italų baritonas Alberto Mostramarino, kuris dainuoja ne tik Italijos žymiuose teatruose, bet ir pasaulio žymiausiose scenose.
