- P. Birute, atsiimdama Vyriausybės premiją pabrėžėte, kad džiaugiatės ne tik dėl savo kūrybos įvertinimo, bet ir dėl metalo meno pripažinimo Lietuvoje.
- Metalas nėra pati lengviausia medžiaga kūrybinei raiškai, bet juo taip pat galima kalbėti šiuolaikine meno kalba. Lietuvoje susiduriu su stereotipiniu, gal net buku mąstymu – tarkim, tapyba (net tapetų marginimas) yra menas. Ką jau kalbėti apie metalą – jis atiduotas juvelyrikai ir žarsteklių gamybai. O kad metalas yra vertinga meno medžiaga, nesusimąstoma.
Be kita ko, metalo menas dažnai maišomas su juvelyrika. O aš niekada juvelyre nebuvau. Šis apibūdinimas man skamba kaip keiksmažodis. Juvelyrai Pilies gatvėje ir Gedimino prospekte prekiauja grandinėlėmis ir šliūbo žiedais... Tai, žinoma, puikus amatas, ir tegul žmonės tuo užsiima – niekada jų nekritikavau. Tačiau prašau manęs į tai nepaišyti. Aš esu metalo dailininkė.
- Bet papuošalus Jūs irgi gaminate.
- Taip, aš irgi moku juos daryti. Tačiau savo kūrinius skirstau į tris rūšis: metalo plastiką, gintarą ir – galiausiai – papuošalus.
- Jūsų kūriniai paprastai nepasižymi medžiagų pertekliumi – esate ištikima kelioms materijoms. Ar galite išskirti Jums artimiausias?
- Jeigu kalbame apie papuošalus, rinkčiausi sidabrą. Kodėl? O kas daugiau galėtų tam geriausiai tikti? Aišku, dar galiu dar paminėti arklio ašutus, jūržolių šaknis ir, žinoma, gintarą. Gintaras pats savaime yra aiškiai kalbanti už save medžiaga, ir prie jo reikia prieiti visai kitaip. Tarkim, sidabrą imi, minkai, lydai, lituoji – ką nori, tą darai, o gintaras tarsi sako – „aš jau esu, pabrėžk mano svarbiausias savybes“.
- Pakalbėkime apie tai plačiau. Ar prieš imdamasi darbo įsivaizduojate žmogų, kuriam papuošalas galėtų būti skirtas?
- Taip, įsivaizduoju konkretų asmenį. Pamenu, kai studijavau Estijos Dailės institute, pristatinėdama diplominį darbą, sulaukiau įdomios pastabos apie savo kūrinius iš profesorės, peržiūrėjusios jau daugelio studentų darbus: „Retai taip būna, kad darbus kas nors darytų būtent sau.“ Šiandien mano akis jau atskiria – pažiūrėjusi į žmogų, žinau, kokie papuošalai jam tiktų.
Kam papuošalas reikalingas? Jis juk atsirado tada, kai atsirado ir pats žmogus. Papuošalas nėra tik papuošimas – jis tam žmogui turi būti vertingas, turi jam padėti, būti su juo. Dabar tik viskas išsigimę – mokame viską apversti, atseit viskas dėl gražumo... Kūrinys turi būti skirtas žmogui, o ne derinamas prie sijono, megztuko ar rankinuko. Juk tai – menas! Kaip ir tapyba. Negi tapysi paveikslą taip, kad jis tiktų prie užuolaidų ar sofos spalvos?
- Kartą esate sakiusi, kad Lietuvoje metalas vis dar tebėra svetimas.
- Taip, nes ilgą laiką nebuvo jokios metalo apdirbimo mokyklos: trūksta gilių šios srities tradicijų, menininkų paruošimo. O juk metalo menas – toks pat, kaip ir visi kiti: tie patys kriterijai, tas pats vertinimas... Panašu, kad daugelis jau ima tai suprasti. Bet tam reikėjo gyvenimą atiduoti. O aš kitaip – be kūrybos – nemoku gyventi. Ir nenoriu.
- Studijavote Estijoje. Kaip klostėsi Jūsų karjera grįžus namo?
- Po instituto Taline baigimo Lietuva manęs visiškai nepriėmė. Atėjau su kažkokiu savotišku užtaisu, pati to nesuprasdama. Tik po pirmosios mano tarptautinės parodos buv. Čekoslovakijoje, kur buvau apdovanota medaliu, lengviau atsikvėpiau. Galėjau ramiai sau pakelti galvą – pagaliau žmonės pamatė: „Gal ji tikrai kažką daro?“
Man nuolat pripaišydavo Vakarų įtaką. Studijuojant į rankas patekdavo vokiškas žurnalas „Uhren & Schmuck“, kurį vis su kurso draugais pavartydavome, kad pasižiūrėtume, kaip nereikia daryti. Tad apie kokią gi įtaką gali eiti kalba? Galvą užverti į dangų – ir visos įtakos. Žiūri į žolę, stebi, kaip gražiai rugiai banguoja, medžių šakos linksta, jūra ošia. Viskas judėjime. Mano visa kūryba, anot menotyrininkų, labai kinetiška. Net papuošalus kuriu tokius, kurie turėtų galimybę pasikeisti ar būti pakeičiami. Statika nėra mano prioritetas.
