- Papasakok, kaip atsidūrei Vokietijoje?
- Esseno Aalto operoje dirbu nuo 2008 metų pabaigos. Turėjau rinktis tarp dviejų galimybių – toliau studijuoti Anglijoje (buvau įstojusi net į tris institucijas, tarp jų ir į Karališką muzikos akademiją), ar išbandyti savo jėgas scenoje. Pasirinkau pastarąjį variantą. Turbūt mano ne visai ramiai „natūrai“ reikėjo didesnių iššūkių.
Pavyko įsilieti į teatro kūrybinius procesus, pateisinti dirigentų, režisierių ir kolegų lūkesčius, todėl ten ir užtrukau. Branginu tuos metus kaip pačią geriausią profesinę praktiką. Teatras net keletą metų iš eilės buvo išrenkamas geriausiu operos teatru vokiškai kalbančiose šalyse. Tai kalba apie išskirtinę atlikimo kokybę, įdomius pastatymus.
Norėčiau paminėti meno vadovą S.Soltesz‘ą – sudėtinga asmenybė, vitališkas, įdomus, kartais nepakenčiamas, tačiau man daug padėjęs ir globojęs. Teatro orkestro skambesys – ypatingas. Salės akustika ir praktiškai tobulas muzikinis interpretavimas išties padeda atsipalaiduoti scenoje ir džiaugiuosi, kad man pavyko įgyvendinti, atrodo, sunkiai įgyvendinamus siekius.
Visada manai, jog teatras, kad ir koks ar kur jis bebūtų – didelis širšių lizdas. Operoje, kurioje dirbu, tai negalioja. Visi pernelyg stipriai susikaupę darbui ir tai žavi. Vokiškas tikslumas, precizika, punktualumas kartais gali erzinti. Tačiau ilgainiui supranti, kad tvirtas stuburas, elementarios taisyklės, žmonių bendravimo kultūra, – visa tai veda į kokybę ir pozityvą.
Žinoma, greta pasitenkinimo darbu visuomet kirba namų ilgesys. Tai, ko gero, didžiausias karjeros „priešas“. Net nedrąsu išduoti, kokio pasiūlymo nusprendžiau atsisakyti vien dėl to, kad turėčiau galimybę pabūti namuose. Iš tam tikros laiko distancijos atrodo tikra kvailystė, tačiau gal ir neklysta žmogus, kuris pasikliauja savo nuojauta, klauso savo vidaus.
Paskutinį sezoną prieš išeinant motinystės atostogų net keletą mėnesių praleidau Vienoje. Išties maniau, kad miesto grožis ir milijonas įvairiausių galimybių turiningai leisti laiką teiks vien malonumą.
Tačiau ko vertas malonumas, kuriuo negali dalintis... Nesu pasaulio žmogus – ir man negėda to pripažinti. Kartais matau, kokie nelaimingi ir išsibalansavę emociškai gali būti aklai karjeros siekiantys. Nemanau, kad tai – gero gyvenimo modelis.
- Kokius vaidmenis esi sukūrusi Esene? Kaip apibūdintum teatrą kuriame dirbi?
- Džiaugiuosi teatro politika, kuri tiesiog išskirtinai rūpinasi savo solistais: renkamas tinkamas repertuaras, sudarytos sąlygos dirbti su puikiais pianistais, džiaugiamasi galimybe išleisti solistus dainuoti ir kituose teatruose taip reprezentuojant savąjį. Kuriant naują operos pastatymą paprastai renkama tik viena solistų sudėtis – darbas koncentruotas, nekyla neaiškumų ar „koridorinių“ pašnekesių, kiekvienas žino savo vietą ir pareigas. Manau, jog tai labai protinga, norint išvengti tarpusavio pjautynių dėl premjerinio spektaklio.
Kolegos puikūs – malonūs, draugiški, profesionalūs. Jokių bendravimo problemų nebuvo. Kaip ir visur kitur vakaruose – ansamblyje tikras internacionalas. Dėl to niekas nesijaučia balta varna. Tiesa, su kolegomis bendraujame tik teatre. Laisvalaikiu sugebu absoliučiai atsiriboti nuo teatro. Mieliausiai laiką leidžiu su lietuviais – Almu Švilpa su šeima ir Laimonu Pautieniumi. Smagu, jog prisijungs ir Sandra Janušaitė. Kuo daugiau savų aplink, tuo lengviau ištverti namų ilgesį.
Per tuos keletą sezonų teko sukurti nemažai vaidmenų. Paminėčiau šiuos: Končakovna (A.Borodinas – „Kunigaikštis Igoris“), Karmen (G.Bizet – „Carmen“), Fenena (G.Verdi – „Nabucco“), Federica (G.Verdi – „Luisa Miller“), Gimnazistas (A.Berg – „Lulu“), Madalena (G.Verdi – „Rigoletto“), Suzuki (G.Puccini – „Madama Butterfly“), Waltraute (R.Wagner – „Götterdämmerung“), Džiuljeta (J.Offenbach – „Les Contes d‘Hoffmann“) ir dar daug kitų.
Džiaugiuosi, jog pavyko prisiliesti prie R.Wagnerio muzikos. Dainuoti Wagnerį Vokietijoje kiek rizikinga, tačiau kartu su tokia atsakomybe pasiektas geras rezultatas tik dar labiau svaigina.
- Madam Butterfly pastatymas – kiek kitoks, nei būtų galima įsivaizduoti tik išgirdus operos pavadinimą? Kaip tau pačiai tokia pačios operos ir Suzuki interpretacija?
- Suzuki buvo pirmas vaidmuo Esene po ilgos pertraukos. Džiaugiuosi, jog būtent šiuo vaidmeniu grįžau. Jaučiuosi stipriai, užtikrintai. Kadangi dalyvavau operos pastatyme, mizanscenos tiesiog „sėdi“ kūne, o emocijų nereikia ir vaidinti. Spektaklio koncepcija keistoka – režisierius apskritai linkęs šokiruoti. Butterfly– nuo alkoholio ir tablečių priklausoma apvali blondinė, namai – laivo konteineris su B.Obamos portretu ir Amerikos vėliavomis. Įsivaizduoju, jog Lietuvos publika apskritai tokios interpretacijos netoleruotų. Tačiau vokiečių publika visuomet atvira ieškojimams, kontrastams, skandalams – kartais tai stebina. Tačiau, mano manymu, kad ir kokia būtų režisieriaus vizija, savo vaidmenį gali ir netgi privalai išlukštenti savaip, išjausti, išnagrinėti, kad galėtum scenoje nemeluoti...
- Ar jauti, jog ten žiūrovas yra kitoks?
- Tikra tiesa – operos meno tradicijos Vokietijoje labai gilios. Ir jei esi melomanas – tai iki nukritimo. Dažnai gali pamatyti žiūrovą su klavyru ar partitūra rankose. Dauguma žmonių turi vienokį ar kitokį muzikinį išsilavinimą. Ką jau kalbėti apie vokišką muziką – štai pvz R.Wagneriu jie tiesiog serga. Atlikdamas Wagnerio muziką privalai būti tobulas. Čia nuolaidų vokiečiai nedarytų.
- Ar gali pasakyti, jog Esenas jau yra tavo miestas?
- Čia jaučiuosi pritapusi profesine prasme. Sekasi puikiai, turiu planų, esu laukiama. Tačiau esu tikra, kad namai visada bus Vilniuje. Viską koreguoja vaiko atsiradimas – nebegali galvoti tik apie save. Norisi sukurti jaukų, prasmingą gyvenimą, turėti savo namus ir juose gerai jaustis. Visas savo mintis projektuoju į tai.
I.Prudnikovaitę scenoje pamatysime kovo 28, 29 dienomis konceruose „Arijos iš dušo“.
