"Čia nebus mirties", - 1988-aisiais savo spektakliu paskelbė režisierius R. Tuminas ir jo bendraminčių aštuoniolikos aktorių trupė, po poros metų tapusi Vilniaus mažuoju teatru. Per tą laikotarpį teatras išgyveno ir kūrybiškiausius, ir sunkiausius savo metus, o dabar rengiasi naujam kūrybinio gyvenimo tarpsniui.

Šių metų lapkritį teatras planuoja įkurtuvių iškilmes Gedimino prospekte, buvusios Lietuvių kultūros draugijos "Rūta" rūmuose. Šia proga savo gerbėjams teatras žada jaukią ir įsimintiną šventę, kuri nustebins ne tik teatro premjeromis, bet ir užsienio svečių pasirodymais.

Pasak teatro vadovų, penkiolika metų Vilniaus mažajam teatrui nėra labai dosnūs sukurtų spektaklių, tačiau kiekvienas iš jų, kurių gimimui kaskart rengtasi ypač kruopščiai ir atsakingai, tapo įvykiu Lietuvos teatro gyvenime. Antono Čechovo "Vyšnių sodas" (1990), Grigorijaus Kanovičiaus "Nusišypsok mums, Viešpatie" (1994), Michailo Lermontovo "Maskaradas" (1997), Nikolajaus Gogolio "Revizorius" (2001), Semuelio Becketto "Belaukiant Godo" (2002), Biljanos Srbljanovič "Šeimyninės istorijos" (2003), Mariaus Ivaškevičiaus "Madagaskaras" (2004) - beveik visi šie Vilniaus mažojo teatro meno vadovo R. Tumino pastatyti spektakliai pelnė įvairių apdovanojimų ir užsienio publikos bei kritikos pripažinimą.

1994 m. Rimas Tuminas apdovanotas Nacionaline kultūros ir meno premija, 1998 m. - Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu už indėlį į tautinę kultūrą, 2000 m. - Rusijos valstybine premija už indėlį į Rusijos literatūrą ir meną.

1997 m. Vilniaus mažajam teatrui suteiktas valstybinio teatro statusas. 1999 m. už nuopelnus Vilniaus miestui jis apdovanotas garbingu Vilniaus miesto savivaldybės apdovanojimu - Šv. Kristoforo statulėle.

Vilniaus mažojo teatro spektaklių skiriamasis ženklas - ne tik "tuminiškos" režisūrinės priemonės, bet ir nepaprastai raiškūs, improvizacijų žaisme bei išmone žavintys vaidmenys, už kuriuos įvairiais apdovanojimais įvertinti ir garsūs šio teatro aktoriai Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Sigitas Račkys, Arvydas Dapšys, Andrius Žebrauskas ir kt.

Prieš keletą metų teatro trupę papildė būrys jaunų aktorių - buvusių R. Tumino mokinių, kurie ne tik į teatrą įnešė jaunatviško azarto, bet ir įkvėpė režisierių naujos teatro kalbos paieškoms. Jas liudija spektaklis pagal M. Ivaškevičiaus pjesę "Madagaskaras", o žiūrovų ir kritikos pripažinimo sulaukė jaunieji aktoriai, ypač Gintarė Latvėnaitė ir Ramūnas Cicėnas.

Vilniaus mažasis teatras naują savo gyvenimo etapą simboliškai pradės su dar vienu A. Čechovo veikalu "Trys seserys".

"Čechovas prie mūsų dar labiau priartėjo, o jis pats pajaunėjo, - tikina R. Tuminas. - Dabar atrodo, kad jis reikalauja jaunystės, jaunatviško nežinojimo, sutrikimo, pasimetimo. Jis reikalauja pirmapradžio, naivaus, atviro teatrališkumo. Jis pats apsivalo nuo apaugusių neva "čechoviškų" intonacijų. Jam reikia humoro, laisvumo, skaidrumo, vaiskumo, švaros, o ne daugiaprasmių pauzių, ne atodūsių, ne slapukavimo".

Nuo rutinos, tariamo "čechoviškumo" apnašų režisierius nuolat apvalo ir Mažojo teatro pirmagimį "Vyšnių sodą". Pasak režisieriaus, "Vyšnių sodas" išmokė jį nepykti ant laiko. "Mums tik atrodo, kad bėgant metams kažką kaupiame, bet iš tiesų juk tik nuolat prarandam. "Vyšnių sodas" mus mokė neišvengiamybės - atiduoti, prarasti, atsisakyti. Tai teatro išmintis", - sako R. Tuminas.