Paradoksalu, tačiau spektaklį bene pirmą kartą Lietuvos operos scenoje greta lietuvių muzikų kuria artimiausių kaimynų – latvių – statytojai su režisieriumi Andreju Žagaru priešaky. Jis yra ir Latvijos nacionalinės operos generalinis direktorius. Tad jūsų dėmesiui – pokalbis su šia įvairiapuse asmenybe apie būsimą premjerą ir apie gyvenimą operos pasaulyje apskritai.
- Kaip jaučiatės pirmą kartą dirbdamas Vilniuje, Lietuvos operos scenoje?
- Darbas Vilniuje man svarbus emociškai: čia pažįstu daugybę žmonių. Be to, lietuvių ir latvių mentalitetas labai panašus, jaučiuosi kaip namie. Tai visai kitoks pojūtis, nei dirbant Austrijoje, Vokietijoje, Italijoje, Japonijoje (ten stačiau Karmen), Rusijoje. Dar studijų metais atvykdavau į Vilnių ir Kauną žiūrėti Eimunto Nekrošiaus, Jono Vaitkaus spektaklių, vėliau domėjausi Oskaro Koršunovo, Gintaro Varno pastatymais, žinoma, visada domino ir lietuvių opera. Pažįstu daugelį lietuvių solistų, dainavusių Rygoje.
Tai ir jūsų vyresniosios kartos scenos garsieji Irena Milkevičiūtė, Vladimiras Prudnikovas, Eugenijus Vasilevskis, ir jaunesniosios kartos atlikėjai. Daug dirbau su Asmik Grigorian – ji yra mano mėgstamiausia jaunosios kartos lietuvių solistė. Taip pat daug dirbta su Laimonu Pautieniumi, Kostu Smoriginu, kuris dainavo Don Žuane ir kituose pastatymuose. Rygoje dainavo Edgaras Montvidas, Giedrius Žalys, Ieva Prudnikovaitė ir kiti puikūs atlikėjai. Nepaprastai vertinu dirigentus Gintarą Rinkevičių ir Modestą Pitrėną.
- Esate sukūręs septyniolika operų pastatymų, o „Lohengriną“ statote pirmą kartą. Pats norėjote imtis šios operos ar sulaukėte pasiūlymo iš Vilniaus ar Bratislavos?
- Tai savotiškas sutapimas. 2013-ieji – Wagnerio metai, ir Bratislava pakvietė mane pastatyti spektaklį 2013 m. gegužę. Maždaug tuo pat metu ir ponas Kėvišas pakvietė sukurti Vilniuje kurios nors Wagnerio operos pastatymą. Kitas žingsnis buvo pasirinkti kūrinį. Taip atsirado „Lohengrinas“, tada ir pasiūliau bendrą pastatymą. Abiejų teatrų vadovybės sutarė, kad pirmoji premjera įvyks Vilniuje, o paskui – Bratislavoje.
- Dabar vyksta spektaklio repeticijos: kaip sekasi repetuoti „Lohengriną“ su mūsų atlikėjais?
- Dirbdamas pakeičiau išankstines nuostatas, su kuriomis atvykau. Sandrą Janušaitę, Inesą Linaburgytę, Dainių Stumbrą pažįstu – jie dainavo Rygoje, bet nesu dirbęs su jais kaip režisierius. Dainininkai yra labai atviri – tai be galo svarbu. Jie ramiai reaguoja į mano pastabas – juk turiu pasakyti, kas gerai, o kas taisytina – ir daro geriau. Jie mane tiesiog stebina. Antai galingas Dainiaus Stumbro balsas nepaprastai tinka Wagneriui, tobulai atitinka Frydricho partiją. Daug dirbame, kad jis taptų aktoriniu požiūriu atviresnis, ir jis labai pasistūmėjo. Sandra Janušaitė taip pat turi nuostabų balsą, padedu jai atsiverti kaip artistei. Inesa Linaburgytė visuomet buvo įspūdinga, stipri aktorė, kūrė ryškius charakterius, ir jos dainavimo kokybė yra gera.
Dainininkai neretai mėgsta tarsi pozuoti scenoje, bet ne galvoti, kodėl taip elgiasi, ką turi pasakyti. Mat žiūrima lyg ir atlaidžiau – dainininkai pirmiausia turi dainuoti. Tačiau režisierius privalo jiems padėti sukurti personažus, kad scenoje matytume žmonių santykius. Juk mūsų tikslas – priversti žiūrovus įsigyventi į tai, kas vyksta scenoje, suteikti jiems katarsį, kad patikėtų. Ko gi mes einame į teatrą, į operą? Kad patirtume tą katarsį.
Labai džiaugiuosi darbo su solistais rezultatais, jų tobulėjimu – tai nėra tuščias komplimentas. Dainininkų sumanumas, inteligencija – be galo svarbios savybės. Beje, išgirdau čia ir puikaus balso jauną bosą Tadą Girininką.
- Būdamas režisierius, kreipiate dėmesį į dainininkų balsus?
- Pastaruosius septynetą metų iš tiesų daug dėmesio skiriu dainavimo kokybei, daug klausausi dainininkų. Tai nėra mano kaip LNO generalinio direktoriaus pareiga, bet prieš septynetą metų buvau pakviestas į Dresdeną žiuri nariu konkurse „Competizione dell’ Opera“: keletą dienų nuo ryto iki vakaro klausiausi daugybės dainininkų ir turėjau išsakyti savo pastabas, vertinti. Nuo to laiko tai tapo savotiška obsesija. Man ne tik patinka klausytis gerų dainininkų, man teikia džiaugsmą ir azartą rasti jaunų gabių atlikėjų ir sudaryti jiems galimybę augti. Esu dalyvavęs daugelyje konkursų ir perklausų, kuriose ieškau jaunų talentų ir kviečiu juos į Rygą tobulintis.
Turime Operos studiją, kurioje dėsto penki garsūs pedagogai: Margarita Gruzdeva, Anita Garanča (tarp jos studentų – duktė Elīna Garanča, Maija Kovalevska, Aleksandras Antonenka, dainuojantys garsiausiose pasaulio scenose), kviestiniai mokytojai Paolo de Napoli iš Italijos, Axelis Everaertas iš Belgijos ir žymi vokalo mokytoja iš Amsterdamo Margreet Honig. Esame vienuolika teatrų subūrusios Tarptautinės Europos operos akademijų asociacijos (European Network of Opera Academies,) nariai. Tad dirbame ne tik su Latvijos jaunaisiais dainininkais, kviečiame ir jaunuolius iš visų dešimties mūsų partnerių kraštų atvykti į Rygoje rengiamus meistriškumo kursus, o mes savo ruožtu galime siųsti savo dainininkus tobulintis į kitų kraštų akademijas. Tai kompleksinė sistema: ieškome talentų, juos laviname, suteikiame pirmąjį tarptautinės karjeros startą ir visuomet laukiame jų sugrįžtant dainuoti Rygoje.
- Pakalbėkime apie Jus. Kodėl pradėjote režisuoti operas?
- Dvylika metų buvau aktoriumi. Labai anksti pradėjau vaidinti kine. Dar mokydamasis vidurinėje mokykloje, būdamas septyniolikos, laikiau egzaminus į kino aktorių studiją, ten praleidau dvejus metus. Vėliau studijavau aktorystę Latvijos konservatorijoje, ją baigęs dešimt metų vaidinau „Dailės“ dramos teatre. Filmavausi ne tik Latvijoje, bet ir kaimyniniuose kraštuose, pavyzdžiui, Lietuvoje esu vaidinęs filme „Žolės šaknys“ (1988 m. sukurtas Gyčio Lukšo 2 serijų filmas. – Red. past.). Taigi dešimt metų buvau aktorius, bet tada subyrėjo Sovietų Sąjunga, o su ja – ir kino industrija. Buvau maždaug trisdešimt ketverių – to amžiaus, kai karjera įgauna pagreitį. Viename paskutinių savo filmų (1992 m. Vladimiro Bortko filme „Sėkmės jums, ponai“. – Red. past.) kūriau pagrindinį vaidmenį greta Nikolajaus Karačencovo – ryškios Rusijos kino žvaigždės. Bet tai buvo dešimtasis dešimtmetis: mes taip džiaugėmės atgavę Nepriklausomybę, atsiskyrę nuo Sovietų Sąjungos, turėdami savo pasus!
O Latvijoje, kaip ir, manau, Lietuvoje, kino filmai iš viso nustoti kurti, sugriuvo Kino studijos. Taigi būdamas jaunas kino aktorius turėjau keisti profesiją. Ėmiausi verslo projektų, lygiagrečiai kurį laiką vaidinau teatre, o 1996 m. sulaukiau pasiūlymo tapti Latvijos nacionalinės operos generaliniu direktoriumi. Žinoma, pirmuosius septynerius metus, iki 2003-iųjų, neturėjau laiko galvoti apie režisūrą, nes kovojau dėl pinigų, didesnio biudžeto, įtikinėjau Kultūros ministeriją, kad esame geri, svarbūs Latvijos kultūrai... Tik 2000 m. gavome pakankamą finansavimą – taigi ketverius metus truko karas dėl pinigų ir deramo požiūrio. Visą mano kūrybinę energiją tuo metu buvo pasiglemžę rūpesčiai, kaip įtvirtinti teatrą, sukurti tarptautinę reputaciją. Tačiau 2003-iaisiais padėtis jau kelerius metus buvo stabili ir, manau, pradėjau nuobodžiauti. Tiesa, buvau sulaukęs pasiūlymų iš Kanados (Toronto), iš Švedijos, iš Jungtinės Karalystės atvykti į pokalbius dėl generalinio direktoriaus vietos.
- Kodėl nepriėmėte šių pasiūlymų?
- Kaskart reikėjo rinktis: ar išsiruošti iš Rygos ir vėl viską pradėti iš pradžių, ar tęsti, ką pradėjęs. Pirmasis pasiūlymas atėjo 2000 m. iš Jungtinės Karalystės. Tačiau tada norėjau bent jau pasimėgauti taip sunkiai pasiekta stabilia teatro padėtimi. O po keleot metų turėjome vykti į Švedijoje vykusį festivalį, po atviru dangumi rodyti „Skrajojančio olando“. Biudžetas nedidelis, vasara ir nedaug laiko repeticijoms. Negalėjau ko nors spausti, kad imtųsi šio pastatymo. Na, ir pamaniau, kad tai puiki galimybė! Scenografija minimalistinė, beveik jokios, keturi tūkstančiai žiūrovų, dvi savaitės repeticijoms – jokių įspūdingo reginio galimybių, bet dainininkai nuostabūs. Taigi puiki proga pamėginti režisuoti. Ačiū Dievui, viskas pavyko. Kolegos sakė, kad išlaikiau savotišką egzaminą. 2003 m. šį pastatymą pritaikėme teatro scenai ir nuo tada skaičiuoju savo kaip režisierius karjeros metus.
Kai 2006 ir 2007 m. man buvo pasiūlyta dirbti Švedijoje ir Kanadoje, mūsų ekonomika sparčiai augo. Pradėjau naujas kovas dėl didesnės Rygos operos scenos. Garsus šveicarų architektas Mario Botta, rekonstravęs Milano „La Scalos“ teatrą, parengė mūsų sceną išplečiantį ir modernizuojantį projektą. Kaip galėjau vykti į Kanadą ar Švediją – tuos turtingus, socialiai stabilius, bet tokius nuobodžius kraštus, kai jutau, kad privalau likti čia, pastatyti šį savo paminklą?! Buvau įsitikinęs, kad po dvejų metų Rygos opera turės fantastišką renovuotą sceną. Ar galite įsivaizduoti mano entuziazmą? Ir vietoj to vykti į Geteborgą, kur trečią valandą temsta, o šeštą valandą visi eina miegoti: stabilus, turtingas, pinigingas, nuobodus gyvenimas. O norisi kurti, gyventi su aistra! Be to, 2007 m. jau buvome pradėję planuoti viso Wagnerio „Nibelungo žiedo“ pastatymą, turėdami minty 2013-uosius – Wagnerio metus. Pradėjau ieškoti režisierių, burti kūrybines komandas, rūpintis finansavimu. Šie tikslai ir pareigos vertė sau sakyti: o ne, padarysiu šitai, tada bus matyti.
Be to, esu labai patriotiškas – visada jaučiuosi laimingas grįždamas namo į Rygą, į Latviją. Galiu daug keliauti, dirbti svetur – po šešių savaičių Italijoje, Vokietijoje ar Japonijoje puiku sugrįžti ir jausti, kad tai mano namai, mano teatras, mano scena.
- Esu mačiusi keletą jūsų spektaklių – jie įvairūs. Vieni labai šiuolaikiški, kiti – gana nuosaikūs (pvz., 2011 m. Rygoje pastatyta „Liučija di Lamermur“). Koks Vilniaus publikai tikėtis iš „Lohengrino“?
- Richardas Wagneris – genialus kompozitorius. Jo muzika nepaprastai stipri, galinga, joje šitiek magiškos energijos! Bet jo siužetai – nepasakysiu nieko naujo – ne patys geriausi dramaturgiškai, teatriniu požiūriu. Didingi jo operų herojai sukurti iš savotiško keltų, germanų, skandinavų mitų mišinio, tačiau dažnai esama prieštaros tarp istorijos, kurią pasakoja siužetas, ir istorijos, kurią girdime muzikoje. Režisieriui ši situacija visada yra kebli. Kaskart turi rasti raktą.
Nesiekiau šokiruoti žiūrovų, kaip nors jų nustebinti ar provokuoti. Pavyzdžiui, Vokietijoje išvystume labai provokuojančių ir neįprastų naujų koncepcijų, tačiau jos kartais neturi nieko bendra su siužetu ir muzika. Dažnai režisieriai tiesiog imasi pasakoti savo pačių sukurtas istorijas.
Man visada svarbu rasti tinkamą sprendimą. Nevengiu perkelti veiksmo į kitą laikotarpį, nebijau keisti veiksmo vietos. Bet gerbiu autorių, kompozitorių, muziką ir kūrinio pagrindą. „Lohengrinui“ ieškojome istorijos laikotarpio, kuris būtų panašus į Wagnerio operoje vaizduojamus neramius laikus. Taip atsirado 1940-ieji, Antrojo pasaulinio karo pradžia, kai rusai ir vokiečiai iš pradžių buvo sąjungininkai, bendradarbiavo, o netrukus tapo priešais. Ir tame istoriniame fone – permaininga Vilniaus situacija, dramatiškos jo grąžinimo Lietuvai aplinkybės. Mus įkvėpė Vilniaus praeitis, kruopščiai ją tyrinėjome.
Spektaklio scenografijai įkvėpimo šaltiniu tapo jūsų Katedra. Jos klasicistinis pavidalas su kolonomis primena ir savotišką vyriausybės pastatą. Vilniaus kraštovaizdyje, kuriame vyrauja barokinės bažnyčios, Katedra išsiskiria savo masyvumu. Regis, neramiais laikais ji galėjo tapti žmonėms prieglobsčiu. Juk bažnyčios ir katedros karų metu atlikdavo įvairias funkcijas: žmonės čia ateidavo sužinoti naujienų, prašyti prieglobsčio, nakvynės.
Tokios buvo mūsų inspiracijos, bet detalių konkretinti nenorėjome. Scenoje – XX a. vidurys, penktasis dešimtmetis. Matysite to laiko kostiumus, bet viskas lyg išblukusioje kino juostoje, vyrauja labai šviesios spalvos – lyg sapne.
Neketinu pasakoti istorijos apie didingas dievybes ar antžmogius. Mano tikslas – papasakoti apie meilę ir neapykantą, apie nuožmų valdžios troškimą, kai dėl jos kovojant prarandamas žmogiškumas. Tai istorija apie meilės misiją ir valdžios geismą.
- Prašom pristatyti savo kūrybinę komandą.
- Kaip režisieriui ir teatro generaliniam direktoriui, man svarbu rasti naujų talentų. Iki šiol dirbau su vienu garsiausių mūsų scenografų Andriu Freibergu. Dabar jau antrą kartą dirbsiu su geriausiu iš jo studentų Reiniu Suhanovu. Austrijoje ir Kroatijoje su juo esu statęs „Trubadūrą“. Reinis labai talentingas vaikinas, pelnęs Prahos scenografijos kvadrienalės apdovanojimą. Jis turi puikių idėjų ir išmano, kaip jas įgyvendinti scenoje.
Mano gera draugė kostiumų dailininkė ir viena garsiausių Latvijos dizainerių Kristine Pasternaka yra apipavidalinusi šimtus įvairaus stiliaus spektaklių dramos ir operos teatre, daug dirba užsienyje.
Su choreografe Elita Bukovska taip pat esu daug dirbęs. Beje, praeity ji šoko Lietuvoje baletą ir yra vienintelis žmogus mūsų komandoje, kalbantis lietuviškai.
Su britų šviesų dailininku Kevinu Wyn-Jonesu esu kūręs nemažai pastatymų ir svetur. Labai mėgstu su juo bendradarbiauti, nes jis niekada nesiskundžia sąlygomis ar kliūtimis, o tiesiog dirba. Kaip ir dera šviesų meistrui, jis labai lankstus, geba sukurti stiprų reginį net esant įvairiems techniniams apribojimams.
- Taigi „Lohengrinas“ nebus perdėm provokuojantis spektaklis?
- Tiesiog nekėliau sau tikslo ką nors nustebinti. Dabar man svarbiausia sukurti gyvybingą gerų teatrinių standartų spektaklį – papasakoti žmonėms labai gyvą, žmogišką istoriją.
Dėkoju už pokalbį ir linkiu sėkmingos premjeros.
Repeticijų akimirkos:
