Savo teatrą kiekvienas suranda skirtingai
„Aš labai neapkenčiau Tarybų valdžios. Man ji trukdė gyventi. Kodėl, tiksliai negaliu pasakyti iki šiol – pats nelabai suprantu. Atrodo, kad tada gyvenau taip, kaip gyvena visi jaunuoliai, bet ta situacija mane varė į depresiją, o teatras tapo vaistu. Taigi kiekvieno iš mūsų pažintis su teatru ir tos pažinties pradžia yra savita, – pasakoja aktorius Arvydas Dapšys.
Teatru aktorius sako susidomėjęs penkiolikos metų, kai buvo labai populiarūs vadinamieji liaudies teatrai, į kuriuos žmonės eidavo po darbų, savo malonumui, tačiau ir juose netrūko intrigos: „Ten galėdavai kalbėti apie tai, kas neduoda ramybės. Žinoma, niekas į sceną išėjęs atvirų monologų sakyti negalėjo, be to, ir atviros pjesės tada mums buvo nepasiekiamos. Vis dėlto, kažkas parašydavo, užkoduodavo prasmes – kalbėjome Ezopo kalba – ir mes, aktoriai, suprasdavome apie ką kalbame, ir žiūrovai irgi pagaudavo slaptąsias prasmes. Tada teatras buvo kaip suokalbis, priebėga, užuovėja, išsivalymas.“
Lemiamas lūžis – pažintis su Rimu Tuminu
Arvydas Dapšys prisimena, kad studijų metais tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre, nesijautė savo vietoje, daug kas vyko ne taip, kaip aktorius tikėjosi ir norėjo. Tuo metu teatro repertuaras buvo svetimas ir atrodė, kad geriau teatrą palikti.
„Matyt buvo toks periodas, kai iš stagnacijos turėjo išvaduoti kiti žmonės, – sako aktorius, – ir jie atsirado. Į antrą kursą atėjo Rimas Tuminas ir pasirodė, kad tas žmogus irgi vibruoja panašias mintis, atsirado sąlyčio taškų, panašaus požiūrio į gyvenimą, meną, estetiką. Ir aš buvau užsispyręs ieškoti tų bendrų taškų, sakiau, kad trupė turi išeiti iš teatro, nesvarbu, kur. Tačiau Rimas Tuminas buvo kantresnis – neišėjome ir sulaukėme savo teatro.“
Į teatrą – kaip į pasimatymą
„Tuo metu teatras buvo suokalbis, o dabar – pasimatymas, – nusišypso Arvydas Dapšys, – santykis su žiūrovais teatre yra būtinas, kitaip net nėra ko į tą teatrą vaikščioti. Teatras bus tiek reikalingas, naudingas ir įdomus, kiek mes vieni kitiems būsime įdomūs.“
Aktoriui Arvydui Dapšiui vaidmuo – tarsi punktyrai ant popieriaus lapo – kad žinotum, kur eiti, ką daryti, tačiau visas paveikslas kaskart vis kitoks. Koks jis bus, daug priklauso ir nuo žiūrovų. Jis mini laiką, kai „vienas stovi scenoje, o kitas sėdi salėje“: „Tas, kuris salėje, apžiūri aktorių iš visų pusių, o pats lieka nepastebėtas, patamsy. Dabar yra būtina su žiūrovais susitikti, pajusti vienas kitą. „Šiais laikais tas patamsis salėje būna retai“. Arvydas Dapšys tikras, jog žiūrovai spektaklio metu irgi būna matomi ir ne tik dėl šviesos, bet ir dėl „kvėpavimo, buvimo, vibracijos – viso ko. Tai yra energija. Tam tikrą akimirką, tam tikroje vietoje, tam tikra kryptimi ji juda pirmyn atgal, galbūt net toliau už salės ribų. O surasti, kur vibruoja, kur traukia, kur žiūrovai pasiduoda, kur ne – tai jau darbas. Tai tam tikra chirurgija. Juk niekada nėra taip, kad išmoksti tekstą, žinai, kur turi garsiau pasakyti, kur tyliau, čia nueiti, pasijuokti, čia paverkti. Spektaklyje „Belaukiant Godo“ toks kontaktas su žiūrovais yra vienas ryškiausių“.
Prieš spektaklį: arba žinoti daug, arba - nieko
Į klausimą, ar tai labai sudėtinga pjesė, ar reikia žinoti kontekstą, ateinant į šį spektaklį, aktorius atsako: „Matyt reikia arba daug žinoti, arba nežinoti nieko. Galbūt ir mes pradžioje nenusivalėme to „gudručių“ šleifo, kad mes žinome, o jūs dar pasiskaitykit. Nemanau, kad privaloma žmogui eiti į biblioteką ir perskaityti porą knygų, kai kažkas padovanojo jam bilietą į „Belaukiant Godo“. Manau, kad galima eiti nežinant ir nebus sudėtinga – gal dar geriau, žmogus neužsikraus kažkieno sukurtos išankstinės nuostatos apie autorių ar pjesę. Geriau nežinoti, negu vadovautis kelių snobų pozicija.“
Kiekvienas vakaras kainuoja gyvenimą
Spektaklis „Belaukiant Godo“, kuriame vaidina Arvydas Dapšys – kviečia žiūrovus įsitraukti į gurmanišką sceninį žadinimą, yra kupinas žaismės, improvizacijos ir juoko.
„Mano galva tai – labai demokratiška, išmintinga pjesė. Labai gerbianti žiūrovą, skaitytoją. Kuo mažiau užsimesim pseudointelektualinio šydo, kuo labiau išsivalysim santykį, supratimą, tuo bus geriau. Reikia galvoti, kad štai – tiesiog atėjau į teatrą, žiūrėsiu spektaklį. Nieko aš jiems neskolingas, nieko jie man neskolingi (nebent smarkiai bus sugadintas vakaras), – nusišypso aktorius, – o mūsų laikas tirpsta ir kiekvienas vakaras kainuoja gyvenimą. Tai yra svarbiausia – atėjus į pasimatymą, nesudeginti laiko, o susitikti su juo, pabūti ir atsisveikinti, nes čia pat viskas ir praėjo. Ir pasidžiaugti, kad praleidome laiką tokiame pasimatyme, o ne vienatvėj.“
Arvydas Dapšys – kino ir teatro aktorius, režisierius. Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre aktorius vaidina šiuose spektakliuose: „Belaukiant Godo“, „Maskaradas“, „Revizorius“, „Trys seserys“, „Madagaskaras“ (režisierius Rimas Tuminas).
Vilniaus Mažasis teatras įkurtas 1990 m. režisieriaus Rimo Tumino ir jo bendraminčių. Prieš šešiolika metų Vilniaus Mažajam teatrui buvo suteiktas valstybinio teatro vardas. Valstybinis Vilniaus Mažasis teatras apdovanotas šv. Kristoforo statulėle – už nuopelnus Vilniaus miestui. Iš viso teatro repertuare – daugiau nei dvidešimt spektaklių, garsiausi iš jų – režisieriaus Rimo Tumino: „Maskaradas“, „Revizorius“, „Madagaskaras“, „Trys seserys“, „Mistras“, „Belaukiant Godo“. Teatre spektaklius kuria ir Rimo Tumino mokiniai, taip pat - kviestiniai režisieriai iš Lietuvos ir užsienio.
