Ką gi, tuomet literatūros kritiko paklauskime, kaip ir ką skaito paaugliai.

- Ką paaugliui gali duoti knyga?

- Paauglys knygoje gali rasti paguodą: „Ne aš vienas toks esu pasaulyje...“ Turiu galvoje tai, jog tuo amžiaus tarpsniu labai jautriai reaguojama į savo dvasios ir kūno – psichologinius ir fiziologinius – pokyčius, skausmingai ieškoma tapatybės. Knyga neretai yra geresnis pašnekovas pačiomis intymiausiomis temomis už mus – tėvus, auklėtojus, mokytojus.

Taigi knyga išties padeda pažinti pasaulį ir save, save pasaulyje. Jeigu knyga paaugliui įdiegia mintį, kad tas pasaulis yra labai sudėtingas, bet vis dėlto įdomus, jeigu sužadina proto smalsumą, – kas gali būti geriau?

- Ir, vis dėlto, ar šiandien jaunimas skaito pakankamai?

- Žinoma, paaugliai visada skaito per mažai. Bet nesutinku su teiginiais, kad jie neskaito visiškai. Gal tik diferenciacija šiuo metu daug ryškesnė: vieni visai neskaito, kiti skaito itin daug, itin gerą literatūrą. O apskritai, suabejočiau, ar paauglių skaitymo aktyvumas, skaitomumo vidurkis menkesnis nei mūsų visų – suaugusiųjų bendruomenės.

- Apie ką rašoma knygose paaugliams?

- Tipiškose šiuolaikinėse paauglių knygose dažniausiai rašoma apie skausmingus dalykus. Prieš keletą dešimtmečių daug rašyta apie irstančias šeimas, dabar neretai gvildenami platesni, dar aštresni socialiniai reiškiniai – narkomanija, smurtas, nusikalstamumas, savižudybės. Naujausioje verstinėje literatūroje pastebiu gana subtilią teminę liniją – susidūrimas su nepagydoma liga. Paauglių literatūroje per mažai pozityvaus, skaitytojo dvasią stiprinančio prado. Tačiau pastangos kurti spalvingą teigiamo herojaus paveikslą irgi jau pastebimos.

- Į ką rekomenduotumėte atkreipti dėmesį jauniesiems Knygų mugės lankytojams?

- Linkėčiau atkreipti dėmesį į susitikimus. Juk šiais laikais pamatyti „gyvą“ rašytoją – tokia reta proga, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų. Turiu galvoje ne užsienio garsenybes (beje, dažniausiai į muges kviečiami tik populiariosios paauglių literatūros kūrėjai), o lietuvių rašytojus. Taip pat, žinodamas, kad mūsų mugėse knygos ne tik vartomos, bet ir perkamos, atkreipčiau dėmesį, kad už ryškiai sumažintą kainą mugėje galima įsigyti tikrai vertingą knygą. Kartais mėgstu pajuokauti, „paguosti“ leidėjus – jeigu knyga lėtai perkama, neišperkama ir ją prisieina nupiginti, vadinasi, tai tikrai gera knyga. Nes juk išgraibstomas tik popsas. Linkėčiau iš mugės išsivežti ir gerą knygą, ir stiprų jausmą: „Na šitą tai tikrai tuoj pat perskaitysiu!“

- Ar tiesa, kad knygų leidyba nespėja kartu su jaunimo gyvenimo tempu ir vis naujomis problemomis (emigracija, technologijos ir pan.)?

- Taip, žinoma, kad nespėja, bet ar tai yra blogai, nežinau. Pasaulio paauglių literatūrą aptariančiuose leidiniuose ne sykį esu aptikęs teiginį, kad operatyviai į aktualijas reaguojanti literatūra dažnai būna meniškai vidutiniška literatūra, ji nueina užmarštin kartu su tomis aktualijomis. Nesakau, kad į gyvenimo problemas literatūra neturi reaguoti.

Ir ji reaguoja. Štai lietuvių paauglių knygose randasi emigracijos tema. Bet ar visada literatūroje tai atskleidžiama geriau nei žiniasklaidoje, negalėčiau tvirtai atsakyti. Man artimesnė ta paauglių literatūra, kuri kalba apie amžinuosius egzistencinius dalykus, psichologines problemas. Ir ne tiesmukai, o pasitelkdama magiškojo realizmo, utopijos ar antiutopijos modelius, sintezuodama pasaką ir realizmą ir pan.

- Ar galėtumėte sudaryti rekomenduojamų knygų penketuką paaugliams?

- Sudarinėti knygų penketukus, asmeniškus ar kolektyvinius, – smagus ir prasmingas dalykas, jeigu neišleidi iš galvos minties, kad visa tai... sąlygiška. Man kaip specialistui skelbti penketukus – savotiškas iššūkis. Tikrai ne sykį tiesiogiai, o ypač netiesiogiai, buvau kritikuojamas, jog tarp to, ką siūlau vaikams ir paaugliams skaityti ir ką jie skaito, – didelis neatitikimas. Dabar jau manęs tokia kritika netrikdo – senokai supratau, jog tarp brandžios, klasikinės literatūros ir masiškai skaitomos literatūros tas neatitikimas neišvengiamas. O patyrinėję, kas iš to paauglystėje perskaityto srauto nusėda galvoje ir širdyje dešimtmečiams ar net visam gyvenimui, neabejoju, kad daugiau pateiktume tų „nemasinių“ knygų.

Paauglių knygų penketukai, kuriuos pateikiu, pagrįsti kelių dešimtmečių to specifinio literatūros lauko stebėjimais ir asmeniniu skoniu. Deja, tik viena vienintelė knyga paties skaityta paauglystėje – kitų paprasčiausia tada dar nebuvo.

- Rekomenduojamų knygų penketukus sudarėte du. Kodėl?

- Netesėjau duoto pažado sudaryti vieno bendro paaugliams skirtų knygų penketuko. Kodėl? Kaip žinia, žmogaus raidos teorijos skelbia, kad paauglystė tęsiasi nuo 12 iki 19 metų. Nėra prasmės net svarstyti, kad psichologijos, emocijų ir interesų skirtumai tarp dvylikamečio ir devyniolikmečio yra milžiniški. Žinodamas, kad maždaug nuo septyniolikos mūsų paaugliai pagal programą verčiami skaityti bendrosios literatūros kūrinius, dažnai labai tolimus jų pasaulėjautai, ir atsižvelgdamas į nesutramdomąją akceleraciją, laikau prasminga skirti dvi paauglių kaip skaitytojų sąlygines grupes: maždaug 11 – 14 metų (jaunesnieji paaugliai) ir 14 – 17 metų (vyresnieji paaugliai).

Kęstučio Urbos rekomenduojamų knygų penketukai jūsų dėmesiui:

Jaunesniesiems paaugliams:
Lindgren, Astrida. Ronja plėšiko duktė.
Burnett, Frances Hodgson. Paslaptingas sodas.
Krüss, James. Timas Timas Taleris, arba Parduotas juokas.
Železnikov, Vladimir. Baidyklė.
Morkūnas, Gendrutis. Grįžimo istorija.

Vyresniesiems paaugliams:
Lowry. Lois. Siuntėjas.
Salinger, Jerome. Rugiuose prie bedugnės.
Waugh, Sylvia. Žmogonai.
Preussler, Otfried. Krabatas, arba Treji metai užburtame malūne.
MacCarten, Anthony. Superherojaus mirtis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (14)