Jurgio Kunčino „Tūla“

Pasak vertėjo, literatūros kritiko Laimanto Jonušio, „dabar tai gal ir nebeatrodo itin originalu, bet Jurgis Kunčinas, „Tūloje“ ir kituose romanuose pirmą kartą prabilęs apie valkataujančio sovietmečio inteligento patirtį, atvėrė visai naują perspektyvą“.

Jurgis Kunčinas (1947–2002) – poetas, eseistas, vertėjas, vienas žymiausių lietuvių prozininkų po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo. Žinomiausias rašytojo kūrinys – romanas „Tūla“, už kurį 1993 m. autorius buvo apdovanotas Rašytojų sąjungos premija.

Romanas „Tūla“ priskiriamas prie ryškiausių lietuvių literatūros kūrinių, pasirodžiusių per du pastaruosius dešimtmečius. Fatališka meilė, Vilniaus gatveles užgulusi sovietmečio pilkuma, nerimo ir liūdesio slegiamas inteligentiškas jaunuolis – iš tokių vaizdų susiklostė geriausias J. Kunčino romanas. Pirmojo leidimo knygoje rašoma, kad „Tūla“ – tai amžinininko užrašai apie visai netolimus laikus, jų niūrią grasą, neviltį, tačiau nutviekstus skaidria fatališko jausmo šviesa. „Kartais man atrodo, kad Tave, Tūla, aš pats susigalvojau – iš tikrųjų tavęs nė nebuvo. Susikūriau iš oro, vandens, dumblių, žiežirbos ir negarsaus grumėjimo už Vilniaus kalvų. Arba: esu tau dėkingas, kad tik vieną savaitę mudu gyvenom kartu, kad toji savaitė atstojo – man, žinoma, tik man! – ilgus metus. Juk dar tada, jai vos pasibaigus, aš su siaubu suvokiau, kad tavęs, Tūla, man stigs ilgai, gal net visą likusį gyvenimą, netgi anapus gyvenimo, kur šiandien taip smalsiai ir godžiai vis dažniau krypsta mūsų laikinųjų akys.“

Nauja Romualdo Granausko knyga „Šventųjų gyvenimai“

Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, rašytojas Romualdas Granauskas, pastaruosius dvejus metus džiuginęs savo gerbėjus naujomis knygomis („Trys vienatvės“ 2011 m., „Kai reikės nebebūti“ 2012 m.), ir šiemet nežada sustoti. Vilniaus knygų mugėje bus pristatyta naujausia rašytojo knyga „Šventųjų gyvenimai“, pasirodysianti specialiai knygų mugei. Itin retai viešumoje pasirodantis autorius pats pristatys savo kūrybą ir skaitytojams papasakos apie šiandieninį gyvenimą, mintis, kūrybinius planus ir idėjas.

Knygoje „Šventųjų gyvenimai“ Romualdas Granauskas vaizduoja Lietuvos žmones pokario kovų metais, vadina savo personažus šventaisiais, o noveles – jų vardais: „Šv. Pilimana“, „Šv. Stanislovas“, „Jedzė“ ir pan. Apysaką sudaro vienuolika tokių novelių. Atrodo, ką čia nauja pasakysi apie pokarį. Pasirodo – įmanoma. Visa lemia talentingas pasakotojas ir jo kūrybinė nuostata: buvo politinis veiksmas, buvo Lietuvos partizanai, buvo stribai, buvo kova, o žmonės tokiomis sąlygomis gyveno, turėjo gyventi ir išgyventi. Šis supratimas, skaitant apysakos noveles, klostosi iš prozos meistro vaizduojamų konkrečių skirtingiausių likimų, tragiškų, groteskiškų ir net linksmų nutikimų. Ši R. Granausko knyga, kaip ir ankstesnės, stulbina paprastumo stebuklais, kalbos natūralumu ir jos turtais, pasigėrėtinomis žemaitybėmis.

Stefanie Zweig romanas „Kažkur Afirkoje“

Romanas „Kažkur Afrikoje“, išgarsinęs rašytoją Stefanie Zweig, ekranizuotas filmu, apdovanotu „Oskaru“, ir sulaukęs didžiulio skaitytojų pripažinimo įvairiose šalyse, išleidžiamas ir lietuviškai. Kūrinį iš vokiečių kalbos išvertė Asta Šimkutė-Tirilienė ir Rasa Kičaitė-Petraitienė. Romano vertimas į lietuvių kalbą pasirodys prieš pat Vilniaus knygų mugę.

Vokiečių rašytoja Stefanie Zweig (g. 1932) autobiografiniame romane pasakoja apie išgyvenimus Kenijoje, į kurią ji atvyko iš Vokietijos 1938 m., prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Su nostalgija pasakojama rašytojos vaikystės istorija. Jauna žydų pabėgėlių šeima tuometinėje Britų imperijos kolonijoje patiria emigracijos sunkumus bei skirtingų kultūrų susidūrimą, kartais vedantį ir į absurdiškas situacijas.Pavyzdžiui, Anglijai paskelbus karą Vokietijai, pabėgėliai žydai internuojami kaip priešai, tačiau sulaikyti jie apgyvendinami aukščiausio lygio Kenijos viešbučiuose, nes su baltaisiais kitaip elgtis nepridera. Lengviausiai svetimoje aplinkoje adaptuojasi dukra Regina. Pagrindinė romano veikėja draugauja su juodaodžiais vaikais, mokosi vietinės kalbos ir papročių, pamilsta egzotišką Afrikos pasaulį. Reginą pakeri nepakartojama gamta, senieji masajų genties ritualai ir tradicijos, draugais tampa žmonės ir žvėrys. Tuo tarpu tėvai sunkiai prisitaiko prie naujos aplinkos, nuolat gyvena prisiminimais apie Vokietiją, patys save graužia dėl nebejaučiamo gyvenimo džiaugsmo, kai jų pabėgti nespėję artimieji yra pasmerkti beviltiškam tragiškam likimui.