Ir apskritai, kiek viso to telpa pačiame spektaklyje, jeigu karščiausiuose jo taškuose kai kurie žiūrovai tiesiog atsistoja ir išeina? Arba netgi nedviprasmiškai užsimena apie teatro uždarymą. Apie tai ir kalbamės su pačiu Tadu.
- „Julijaus Cezario“ režisierius Artūras Areima – tavo bendraamžis bei kursiokas. Daugiau pliusų ar minusų vaidinti režisieriaus, kuris galima sakyti yra iš tos pačios chebros, spektaklyje?
- Net nežinau, pliusų ar minusų daugiau. Man atrodo, jog bet kokiu atveju svarbiausia patskūrybinis procesas. Viskas priklauso nuo kiekvieno žmogaus asmeninio požiūrio į darbą. Tai, kad esme draugai, nelemia tinginystės ir nesumažina atsakomybės už tai, ką sukursime scenoje bei retai kada palengvina kūrybinį procesą. Visi siekiame įdomaus, gero rezultato. Su juo galime bendrauti betarpiškai. Kuo daugiau kartu dirbi, tuo didesnę tavo kaip aktoriaus skalę pažįsta režisierius. Tai verčia ieškoti naujų spalvų savyje, plėsti ribas.
O minusas – nebent tik amžius. Galbūt kartais jam sunkiau su mumis, kursiokais, bičiuliais, bendraujančiais ir po repeticijų. Kiek sunkiau suvaldyti mus.
- Politikai, seimo nariai, emigracija, indų tautybės žmonės – tau asmeniškai visa tai pažįstama? Iš kur semiesi peno savo vaidmenims?
- Peno semiuosi iš kelionių, filmų, knygų ir gyvenimo – turbūt kaip ir visi menininkai. Iš kitų kolegų darbų taip pat galima pasisemti įkvėpimo ar pasikrauti energijos.
- Neteko turėti tokio kaimyno kokiame nors rytų Londone, kokį pats vaidini „Išvaryme“?
- Neteko turėti. Tiesiog teko pora kartų pabuvoti Indijoje. Buvau Kašmyre, kur gyvena daug pakistaniečių. Teko su jais susipažinti ir tai nebuvo pačios maloniausios pažintys. Iš pirmo žvilgsnio jie atrodo labai geri žmonės, tačiau tik nusisukus tampa visiškai kitokie. Kita vertus, didelės neapykantos jiems nejaučiu – atvirkščiai, po visų kelionių indai man atrodo įdomūs ir labai juokingi, tačiau pačia geriausia šio žodžio prasme.
- O kaip su politikais?
- Nesu tas, kuris labai domisi politika. Ir net nežinau, kodėl. Tik prie puodelio kavos kažką pasiskaitau. Susidaro įspūdis, jog pirmame plane visuomet išlieka kažkoks absurdas. Arba kažkieno išsakytos nesąmonės ir nusišnekėjimai. Galbūt iš to ir gimsta būtent toks mano santykis su politika. Kurdamas vaidmenį peržiūrėjau labai daug „dokumentinės“ medžiagos iš politikos pasaulio – bandžiau perprasti jų elgesį, logiką, manieras. Žvelgiant į tai per teatro prizmę, man pasidarė žymiau įdomiau. Daugelis politikų - unikalūs personažai.
- „Julijų Cezarį“ kreipiate į visuomenę ar į politikus?
- Čia turbūt reikėtų klausti režisieriaus.
- O savo vaidmeniu norėjai nusiųsti žinutę visuomenei ar parodyti politikams, jog galbūt jau reikėtų prabusti ir apsidairyti aplink save?
- Politikams daug kas vis primena, jog jau reikėtų nubusti, bet tai nelabai padeda. Aš labiau orientavausi į paprastą žiūrovą. Tai natūralu, nes mano kaip aktoriaus pozicija yra visa tai nukreipti žiūrovui.
- „Julijaus Cezario“ metu įvyksta įdomus dalykas, kurio ankščiau scenoje nebuvau patyręs – jaučiuosi taip, lyg kartu su žiūrovais stebėčiau ir analizuočiau mūsų politikos, visuomenės reiškinius. Galima sakyti, jog tai brechtiškas vaidybos būdas, kurį seniai žinau teoriškai, bet pirmą kartą pajutau koks jis įdomus kuomet tai iš tikrųjų įvyksta.
- O bent vienas politikas apsilankė spektaklyje?
- Taip. Buvo ir Kultūros ministras.
- Kiek teko girdėti, jam spektaklis patiko...
- Jis sakė, jog jam patiko. Bet spektaklio metu, kuomet mesdavau žvilgsnį į jį, jo akys pabėgdavo. Ministras šiek tiek vengdavo akių kontakto.
- Gal reikėtų pakviesti daugiau politikų? Kaip manai, kokią jų reakciją iššauktų spektaklis?
- Kažkas iš jų lyg ir buvo atėję. Kuomet Oktavijus, vienas spektaklio veikėjų, pradeda kalbėti apie konkrečią rinkiminę kampaniją ir konkrečius pažadus, pasitaiko, jog keletas žiūrovų tiesiog atsistoja ir išeina. Manau, jog jie yra tiesiogiai susiję su šiais pažadais.
Vienas jų netgi grasino uždaryti teatrą. Sakė, jog tai yra paskutinis teatro spektaklis. Labai juokinga situacija. Aš dar mėginau pasikalbėti su juo, paklausti, kas ne taip, bet jis buvo tiek supykęs...
- Taip nutiko iš karto po spektaklio?
- Spektaklio metu. Jis atsistojo vos tik paminėjus kampanijoje žadamą minimalų atlyginimą ir vieną iš žadančiųjų lyderių. Iš karto atsivėrė durys ir jis išėjo. Labai supykęs.
- Bet tai tik reiškia, jog spektaklis iššaukia realias reakcijas?
- Tikrai taip. Kita vertus, jeigu žmogus iš karto supyksta, manau, jis netgi nesusimąsto, kodėl apie tai kalbama ir kodėl juokiamasi iš tos kampanijos. Arba atvirkščiai – pyktis kyla tada, kai tame yra dalis tiesos. Švarus, neprisidirbęs asmuo reaguotų daug ramiau ar netgi kartu pasijuoktų.
Užduosiu jūsų cezariškai partijai jau tradiciniu tampantį klausimą, į kurį teko garbė atsakyti ir režisieriui Artūrui Areimai – o pats į politiką nenori?
