Tėvai dažnai susiduria su informacijos apie vaikų ir paauglių literatūrą stoka ir suka galvas, ką pasiūlyti savo vaikams, kad šie nuo mažų dienų noriai imtų į rankas knygą. Neatidžiai ieškant informacijos, gali susidaryti klaidingas įspūdis, jog kokybiškos literatūros vaikams apskritai nėra. Anot bene žymiausio vaikų literatūros specialisto K. Urbos, tokios literatūros Lietuvoje tikrai netrūksta. „Pažiūrėję ir į verstinę, ir į lietuvių literatūrą, išleistą per pastaruosius metus, tikrai galime tam tikram vaikų amžiui sudaryti gerų knygų sąrašą“, – teigia jis.
Poetai nekuria vaikams
Vis dėlto tai galioja ne visoms vaikų literatūros rūšims. K. Urbos teigimu, Lietuva turi labai stiprias poezijos vaikams tradicijas dar nuo prieškario, Vytės Nemunėlio, sovietmečio laikų; didelį indėlį įnešė Anzelmas Matutis, Martynas Vainilaitis, Janina Degutytė ir Sigitas Geda bei kiti autoriai. Deja, šiandien ši tradicija netęsiama. „Iš ryškiausių ir talentingiausių poetų dar šiek tiek rašo Ramutė Skučaitė. Gerų poezijos knygų vaikams jau keletą metų išleidžiama labai mažai, o kai kuriais metais visai nieko nebūna“, – apgailestauja K. Urba.
To priežastys, anot K. Urbos, visai paprastos – kiekvienas poetas yra ambicingas ir nenori kartoti to, kas jau atrasta, o sukurti savitą poetiką esą nėra lengva. „Naujas santykis su šiuolaikiniu vaiku, be abejo, egzistuoja, bet jauni kūrėjai neranda savo balso. Norint rašyti vaikams, reikia vaiką jausti“, – tvirtina vaikų literatūros kritikas. Pasak jo, literatūros istorijoje daug atvejų, kada vaikams pradėta rašyti tik sulaukus savų, į vaikus įsiklausius ir supratus jų poreikius.
Geriausios knygos vaikams – konkursų laureatės
Tėvai dažnai skundžiasi tuo, kad Lietuvoje nėra vaikų literatūros kritikos, tačiau ir šiuos skundus K. Urba atmeta – ji paprasčiausiai nuskęsta bendrame informacijos sraute. „Tėvai galėtų suklusti išgirdę apie „Metų knygos rinkimus“. Jau ketvirtus metus šitoje akcijoje dalyvauja ir knygos vaikams bei paaugliams“, – atkreipia dėmesį K. Urba. Šias knygas esą atrenka specialistai ir jos tikrai yra vertos skaitytojų dėmesio.
Vaikų literatūros specialistas taip pat primena ir balandžio 2-ąją – Hanso Christiano Anderseno gimimo dieną – jau 20 metų Lietuvoje minimą Tarptautinę vaikų knygos dieną, kurios metu vyksta geriausių leidinių vaikams rinkimai. „Mes kruopščiai analizuojame praėjusių metų knygų derlių, skiriame premijas. Jų yra labai daug – apdovanojamas ir geriausias debiutas, ir geriausia knyga mažiausiems skaitytojams, ir apskritai geriausia metų knyga. Tai irgi skelbiama viešojoje erdvėje“, – teigia K. Urba.
„Rubinaitis“ – tik vaikų ir paauglių literatūrai
Dar du labai svarbūs informacijos apie vaikų literatūrą šaltiniai, anot K. Urbos, yra savaitraštis „Literatūra ir menas“ ir interneto dienraštis bernardinai.lt, kuriuose periodiškai skelbiamos vaikų literatūros apžvalgos. Tačiau pats svarbiausias iš visų, pasak specialisto, yra vien vaikų ir paauglių literatūrai skirtas, keturis kartus per metus leidžiamas žurnalas „Rubinaitis“.
„Dabar jau rengiamas 65 žurnalo numeris, o vienas iš pirmųjų jo adresatų ir yra tėvai. Žurnale yra kiekvienų metų knygų apžvalgos, recenzijos, pokalbiai su rašytojais“, – sako vaikų literatūros kritikas. Šis specializuotas žurnalas turi ir interneto svetainę, kurioje galima rasti žurnalo archyvą, naujienas, ten pristatomos reikšmingesnės knygos. Todėl esą lengviau susiorientuoti, kokiam amžiui skiriama knyga ir kuo ji gera. „Vaikų literatūros kritikos tikrai yra, – tikina K. Urba. – Bet gal inertiškai apie ją galvojame kaip apie mažiau svarbų reiškinį.“
Pirmasis žaislas – knyga
K. Urbos teigimu, vaiko santykį su knyga būtina ugdyti nuo pat kūdikystės. Kad tai įmanoma, antrina ir psichologė Nomeda Gutauskienė, pasak kurios, knyga turėtų būti vienu iš pirmųjų mažylio žaislų. „Svarbu, kad tėvai visada džiaugtųsi su vaiku, kad knyga nebūtų kaip barškutis – „Dabar tu žaisk, o aš virsiu košytę“. Tai turėtų būti bendra veikla“, – sako N. Gutauskienė. Jos teigimu, skaitymas prieš miegą taip pat reikšmingas vaiko gyvenime – sykiu ir ritualas, ir būdas užbaigti dieną, pereiti į sapnų, svajonių karalystę.
Norėdami sudominti atžalas, anot N. Gutauskienės, tėvai turėtų būti raiškūs skaitovai. Jiems reiktų nevengti ir išradingumo. Psichologės manymu, vaikiškos knygos turinys gali virsti ir į žaidimą ar piešinį. „Be to, vaiką galima labai anksti nusivesti į biblioteką, – patarimų nešykšti psichologė. – Ten pilna vaikiškų knygučių, todėl galima žiūrėti, kuo mažasis domisi. Išvyka į knygyną galėtų būti visos šeimos šventė“. Nereikėtų nuogąstauti, jei iš pradžių vaikas renkasi ne tokias rimtas knygas, kaip norėtųsi, svarbu neriboti jo pasirinkimo laisvės. Esą, jei prie rimtesnės literatūros pereinama palaipsniui, lengviau išlaikyti vaiko norą skaityti.
Tėvai daro didžiausią įtaką
Net ir nemėgstantys skaityti tėvai gali pripratinti vaikus prie knygų, tačiau tik iki tam tikro amžiaus – 4–5 metų. Vis dėlto ikimokyklinukai dažniausiai stebi tėvus ir vėliau kartoja jų elgesį. „Jeigu tėtis domisi tik mašinomis, berniukas taip pat labiau domėsis jomis. Jeigu mamai svarbiausia madų žurnalai, nežinia, kiek mergaitei rūpės knygelės“, – tvirtina psichologė.
Kad tėvų poveikis jauniesiems skaitytojams labai didelis, pabrėžia ir K. Urba. Jo teigimu, vaikams aktualu ne tik tai, ar knyga apskritai svarbi tėvams, bet ir tai, kokią literatūrą jie vertina. K. Urba teigia atsimenąs paauglės laišką, atsiųstą „Rubinaičiui“. „Ypač įstrigo vienas to laiško sakinys: „Man šita knyga labai patiko, nes ji vaikystėje labai patiko mano mamai.“ Taigi tėvai yra autoritetai ir knyga gali būti perduodama iš kartos į kartą“, – įsitikinęs vaikų literatūros specialistas.
