- Gal galėtumėte pristatyti LAWIN kolekciją, jos sudarytojus ir parodos sumanymą?
- Advokatų kontora LAWIN kultūros žmonėms labiau žinoma kaip kolekcionavimo tradicijas puoselėjanti teisininkų korporacija. Šiemet LAWIN Vilniaus skyriaus partneriai, minėdami veiklos dvidešimtmetį, nusprendė savąją dailės kolekciją pristatyti Nacionalinėje dailės galerijoje. Tai anaiptol ne pirmas kolekcijos paviešinimas. 2010 m. išleistas albumas Peizažo erdvė (sudarytojos Nijolė Tumėnienė ir Dalia Tarandaitė), skirtas Lietuvos peizažui iki XX a. vidurio. Jau beveik parengtas ir tomas, aprėpiantis Lietuvos dailininkų peizažus, sukurtus nuo XX a. vidurio iki XXI a. pradžios. Išleisti du albumai, pristatantys kartografijos rinkinius. Šiemet pasirodys mano parengtas albumas, skirtas moters atvaizdui LAWIN dailės kolekcijoje.
Parodos sumanymas kilo, kai su projekto koordinatore Jurgita Semenauskiene jau buvome atrinkusios tuos kolekcijos kūrinius, kuriuos numatėme reprodukuoti moters atvaizdą pristatančiame leidinyje, rengėme kataloginius jų aprašus. Kai LAWIN partneriai rinkosi parodos temą, NDG direktorė Lolita Jablonskienė pasiūlė rodyti tą kolekcijos dalį, kuri geriausiai parengta viešinimui, t. y. rodyti kūrinius moters tema. Parodos sumanytojai LAWIN partneriai Rolandas Valiūnas ir Jaunius Gumbis tokiam pasiūlymui pritarė, aš sutikau kuruoti parodą, ją koordinuoti LAWIN paskyrė Jurgitą Semenauskienę, o NDG – Ernestą Parulskį ir prasidėjo darbas. Ekspoziciją tvarkė architektas Rokas Kilčiauskas, jau dirbęs NDG didžiojoje salėje.
Parodą rengti buvo įdomu ir smagu, nes visi projekto dalyviai puikiai atliko savo darbą. Tikiuosi, kad žiūrovai įvertino mūsų pastangas. Apsidžiaugiau ir galimybe „parepetuoti“ albumą. Juk erdvinė dėlionė leidžia į kūrinius pažvelgti tarsi iš šalies, o tada išryškėja daug dalykų, kurie sunkiai pastebimi, dirbant su virtualiais dailės kūrinių atvaizdais. Be to, parodoje apsilankė atidžių žiūrovų, pasidalijusių savo žiniomis apie eksponuojamus kūrinius. Už papildymus ir patikslinimus esu ypač dėkinga savo kolegai Osvaldui Daugeliui. Taigi paroda ne tik leido viešai pristatyti LAWIN kolekciją, bet ir padėjo geriau ją sutvarkyti, – tai atsispindės ir rengiamame albume.
- Parodos lankytojai apie albumą nieko nežino ir priėmė ekspoziciją kaip kolekcijos pristatymą. Kritikos nuomonė apie parodą iš esmės buvo palanki, o ar teko girdėti žiūrovų atsiliepimų?
- Paroda sukėlė nemažą susidomėjimą, nes mūsų publika nėra lepinama kuratorinėmis istorinės dailės parodomis. LAWIN kolekcijos pristatymas priminė, kad vien nuolatinių istorinės dailės ekspozicijų nepakanka. Būtina įvairiais būdais aktualinti dailės paveldą, lavinti jo suvokimą. Parodos – bene svarbiausia šio proceso dalis. Tai normalaus kultūros gyvenimo būtinasis sandas, kurį privalo puoselėti būtent muziejai.
- Šiuo atveju rengdami istorinės dailės parodą muziejininkai bendradarbiavo su privačiais kolekcininkais, kurie finansavo ir parodos instaliavimą. Ši aplinkybė turbūt suteikia LAWIN parodai išskirtinę reikšmę Lietuvos XXI a. kolekcionavimo istorijoje?
- Kalbant apie kolekcionavimo istoriją ir šios parodos vietą joje, turbūt reikėtų dar kiek luktelėti ir pasižiūrėti, kokių naujų iniciatyvų imsis LAWIN. Jei po parodos bus įkurtas meno rėmimo fondas, apie kurį užsiminta per atidarymą, tai reikš naują dailės mecenavimo raidos posūkį. Jei ne, vadinasi, ši paroda buvo tiesiog privačios kolekcijos paviešinimas. LAWIN paroda pranoksta Edmundo Armoškos ar Algimanto Miškinio kolekcijų pristatymus tik tuo, kad ji mažiau eklektiška, logiškai sukomponuota, turi į kelis pasakojimus išsišakojusią siužetinę ašį, yra nepalyginamai estetiškiau pateikta, o išsamūs paaiškinimai pristato ne tik parodos segmentus, bet ir atskirus kūrinius.
Jei grįžtume prie specialesnių, muziejininkams ir dailės istorikams rūpimų klausimų, tai ir aš, ir mano kolegos apgailestavome, kad kolekcijos sudarytojai nesutiko paviešinti duomenų apie eksponatų kilmę. Slėpti lyg ir nėra ką, nes smalsesni parodos žiūrovai vis tiek nesunkai nustatė, kurie kūriniai į LAWIN kolekciją atkeliavo iš Armoškos rinkinio, kas pirkta Vilniaus aukcione, kokie paveikslai įsigyti Lenkijoje… Juk gyvename informacijos epochoje. Eksponatų etiketėse nurodyta jų kilmė tiesiog liudytų, kad auga kolekcionavimo kultūra, patvirtintų, kad kolekcijos sudarytojai nesitenkina vietinės rinkos pasiūla, lituanistinių dailės vertybių ieško ir už mūsų šalies ribų, siekdami prarastąjį paveldą sugrąžinti į Lietuvą.
- Kodėl parodai NDG parinkote moters atvaizdus?
- Jau minėjau, kad LAWIN siekia viešinti didžiulį savo turimą dailės rinkinį. Ši kolekcija sudaroma lituanistiniu principu, renkant kūrinius tų dailininkų, kurie susiję su Lietuva kilmės, studijų, profesinės veiklos ryšiais. Tai labai gerai, nes kolekcijos sudarytojai į Lietuvos meninės kultūros diskursą įveda mažiau žinomus kūrinius ir autorius, anksčiau nefigūravusius mūsų dailės istorijoje. Net šioje NDG parodoje esama mums negirdėtų pavardžių, pavyzdžiui, pristatoma JAV neblogai žinomo dailininko Boriso Lovet-Lorskio grafika, įdomus tapytojas Samuelis Tepleris. Nemažai lyg ir girdėtų, bet abstrakčiai skambančių vardų: Edvardas Karniejus, Steponas Römeris ir kt. Priskirčiau prie jų net ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio mokytoją Kazimierą Stabrauską. Jo kūryba itin kukliai pristatyta nacionaliniuose dailės rinkiniuose, o LAWIN kolekcijoje yra apie 10 šio dailininko darbų, sukurtų įvairiais laikotarpiais. Kitaip sakant, rinkinys įdomus ir įvairus, bet ieškant būdų pristatyti tokią didelę ir eklektišką kolekciją tenka gerokai pasukti galvą. Žanrinis principas čia neblogai tinka, nes autorinis ar chronologinis nepritaikomi. Jau minėjau išleistą peizažinės dailės albumą. Planuojamos ir Vilniaus vaizdų, natiurmortų knygos. Moters atvaizdai sudaro atskirą ir gana didelę šios kolekcijos kūrinių grupę.
- Turbūt ji gana nevienalytė ir chronologiniu, ir stiliaus požiūriu? Kurie parodos autoriai jauniausi, o kurie seniausi?
- Jauniausia parodos autorė – Audronė Petrašiūnaitė, gimusi 1954 m., seniausias – Pranciškus Smuglevičius (1745–1807), nutapęs šios parodos emblema tapusį paveikslą Estera prieš Ahasuerą – didaktinio turinio kompoziciją Šv. Rašto tema. Albume bus gerokai daugiau kūrinių, negu eksponavome parodoje. Iš albumo autorių jauniausia turbūt yra tapytoja Sigita Maslauskaitė, gimusi 1970 m. Jos kartos dailininkų kūriniai LAWIN kolekcijoje, sakyčiau, atsidūrę atsitiktinai, nes šio rinkinio sudarytojai orientuojasi į laiko patikrintas vertybes, nesiima rizikuoti ieškodami naujų talentų.
- Kol kas daugiausia minite tapytojus, nors LAWIN kolekcionuoja ir kamerinę skulptūrą…
- Šiame rinkinyje esama įvairia technika atliktų, įvairioms dailės šakoms priskirtinų kūrinių. Tai ne vien tapyba, bet ir skulptūra, grafika, net asambliažai. Deja, parodoje nepavyko eksponuoti Valentino Antanavičiaus asambliažo „Teatrinis personažas“, kuris būtų puikiai papildęs pristatomų kūrinių įvairovę. Tačiau šis kūrinys toks aktyvus, kad jam reikia atskiros erdvės. Beje, eksponavome kitą asambliažą – tai Stabrausko XX a. pirmos pusės paveikslas su moters atvaizdu simbolistinio miško iš povo plunksnų fone, o priekyje priklijuota tikra povo plunksna. LAWIN kolekciją sudaro dailės kūriniai, reprezentuojantys tradiciją, tad ir technikos požiūriu ji yra tradicinė. Fotografijų ir videomeno čia nerasime, bet užtat esama tokių retai pasitaikančių darbų, kaip studijų laikų garsaus fotografo Stanislovo Fleury piešiniai. Šie antikos, neoklasicizmo skulptūrų kopijų moters tema atvaizdai padėdavo būsimiems dailininkams įgyti profesinių įgūdžių, kaip vaizduoti natūrą.
- Minėjote, kad kolekcija marga, taigi ją pristatyti nėra lengva?
- Taip, vien pasirinkti moters temą neužteko. Reikėjo sugalvoti, kaip tuos moterų atvaizdus sugrupuosime. Nei chronologinis, nei autorinis principas šiuo atveju nebūtų prasmingas. Moters atvaizdai dailėje gana stereotipiški: motina, mylimoji, mūza, deivė ir panašiai. Parodos teminį skirstymą padiktavo LAWIN rinkinys. Dvi didžiausios dalys – Atvaizdas atminčiai, kitaip sakant, portretas, ir Geidžiamoji, nes būtent geidžiančiu žvilgsniu dailininkai dažniausiai žvelgė ir žvelgia į realų ar įsivaizduojamą modelį. Dar viena didelė ir svarbi teminė grupė, kurią itin mėgsta feministinė kritika, – Įkūnyta vizija. Tai alegoriniai įvaizdžiai, turintys konvencines, visuotinai aiškias prasmes, ir individualios dailininkų vizijos. Atskiras nelabai dideles grupes sudaro motinų ir dirbančių moterų atvaizdai, išskyrėme ir grupę Vaikystės žavesys su mergaites ir merginas vaizduojančiais dailės kūriniais. Gana gausu tautiniais drabužiais vilkinčių lietuvaičių – tuos atvaizdus priskyriau egzotikai, kuri tyrinėjama kraštotyrininko žvilgsniu. Toje pat parodos dalyje rodėme ir paveikslus su čigonėmis, indėnėmis, Artimųjų Rytų ir Ramiojo vandenyno salų gražuolėmis. Paskutinis skyrius – moteris kaip dailininko studijų objektas, nes piešimas ar lipdymas iš natūros visais laikais buvo privaloma dailininko profesinio pasirengimo dalis.
- Itin populiarus socrealizmo dailės personažas buvo dirbanti moteris?
- LAWIN kolekcijoje tokių kūrinių nėra daug. Eksponavome sovietmečiu gana žinomo tapytojo Petro Sergijevičiaus kūrinius, keletą Stasio Ušinsko socrealizmo bandymų. Tačiau ir tai yra labai gerai. Manau svarbu pastebėti, kad istoristinis LAWIN kolekcijos sudarytojų požiūris į dailę, padeda laužyti kai kuriuos muziejininkystėje ir dailės istorijoje įsigalėjusius stereotipus. Socrealizmo kūriniai vyresnio amžiaus mūsų dailės profesionalams vis dar kelia nemalonias mintis ir emocijas. LAWIN parodoje tai integruota į visumą kaip tam tikros ikonografijos pavyzdžiai. Man atrodo, kad toks kontekstas padeda pasižiūrėti į lietuviško socrealizmo pavyzdžius nauju žvilgsniu.
- Ar Lietuvos dailės rinkoje tokie kūriniai populiarūs? Vakaruose jie kurį laiką buvo netgi labai madingi.
- Socrealizmas mielai perkamas ir pas mus. Visų pirma, šio stiliaus kūriniai vertinami kaip garsių menininkų kūrybos pavyzdžiai. Kolekcininkams imponuoja ir dailininkų gebėjimas tiksliai perteikti tikrovės vaizdus. Tai visais laikais darė įspūdį dailės mėgėjams.
- Kai kuriais aspektais paroda NDG yra savotiškai alternatyvi įprastam, konvenciniam muziejiniam formatui…
- Tai neišvengiama vien dėl pačios kolekcijos pobūdžio. Muziejų misija, be kitų dalykų, yra formuoti oficialius nacionalinės dailės vertinimo kriterijus, o tam pasitelkiami ypač vertingi, klasikos statusą turintys kūriniai. Privatūs kolekcininkai šiuo požiūriu laisvesni, be to, retas kuris iš jų renka savo kolekciją kaip pavyzdinę, sudarytą vien iš geriausių, reikšmingiausių kūrinių. Nacionalinių muziejų epochoje tai kažin ar įmanoma, nes konkuruoti su muziejais sunku net pas mus. Menininkai stengiasi, kad jų aukso fondas atsidurtų valstybės rinkiniuose, o ne privačiose rankose. Atitinkamai muziejai retai rodo marginalijas, nors jos gali būti labai įdomios. Taigi privačių kolekcijų pristatymas savaip praturtina mūsų dailės istorijos žinias, koreguoja nusistovėjusius, kartais sustabarėjusius požiūrius, plečia dailės istorijos lauką.
- Kodėl parodą pavadinote „Ne vien grožis“?
- Todėl, kad moteris – tai ne vien grožis, be to, rodome anaiptol ne vien grožį. Pavyzdžiui, net idealizuoti dirbančios moters atvaizdai toli gražu neatitinka oficialių grožio standartų. O ką jau kalbėti apie tokius kūrinius kaip Kosto Dereškevičiaus chuliganiškas paveikslas Be pavadinimo, kuriame išryškintos anaiptol ne tos moters kūno dalys, kuriomis įprasta gėrėtis.
- Norėčiau, kad plačiau aptartume Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto auklėtinių kūrinius LAWIN kolekcijoje.
- Stepono Batoro universiteto Dailės fakulteto absolventų kūryba pristatoma gana gausiai ir atveria daug naujų, vertingų dalykų, jei lygintume su NDG nuolatine paroda. Tiesa, LDM saugyklose iš tikrųjų yra ne taip jau mažai su universiteto Dailės fakultetu susijusių dailininkų kūrinių, bet jie sukurti daugiausia dėstytojų, t. y. pripažintų menininkų. LDM turi gana didelį Liudomiro Slendzinskio tapybos rinkinį, kuris, deja, mažai žinomas dėl politinių priežasčių. Vis dar sunku įsivaizduoti, kokiomis aplinkybėmis būtų galima viešai pamatyti Stepono Batoro universiteto profesūros arba Józefo Piłsudskio portretus. LDM turi keletą nuostabaus tapytojo Tymono Niesiolovskio, autoritetingo grafiko ir restauruotojo Jurgio Hopeno darbų. Jų kūrybos pavyzdžius matome nuolatinėje NDG ekspozicijoje, kuri reprezentuoja tarpukario Vilniaus dailę. O LAWIN kolekcijoje vyrauja Slendzinskio, Hopeno ir Niesiolovskio studentų kūryba. Eksponuojant parodą, rengiant albumą paaiškėjo, kaip menkai šią savo paveldo dalį esame ištyrę. Lenkų dailėtyrininkams ši dailė nėra labai įdomi, pirmiausia domimasi Slendzinskiu ir Niesiolovskiu, o jų studentų kūryba su retomis išimtimis priskiriama Lietuvos dailei. Visiškai pritariu nuomonei, kad ne lenkai, o mes turime raustis po Stepono Batoro universiteto archyvus ir aiškintis, kas slypi po paslaptingomis signatūromis „H. K.“ ar „W. K.“
LAWIN parodoje eksponuojami keturi diplominiai darbai. Dviejų autorystė aiški, kitų dviejų – ne. O juk tai didžiulio formato paveikslai, ne koks eskiziukas. Reikėtų vartyti tarpukario lenkišką periodiką ir ieškoti reprodukcijų, patvirtinimų, kam priklauso tie kūriniai. Atrodytų, visai netolima praeitis, bet žinome apie ją apgailėtinai mažai. Kitaip sakant, mūsų istorinė atmintis skylėta. Gal ši paroda paskatins jaunąją menotyrininkų kartą susidomėti tarpukario Vilniaus daile ir jos kontekstu.
- Ar LAWIN kolekcijos sudarytojams rūpi, kokiam kontekstui jie patys priklauso ir kam atstovauja?
- Taip, jiems tai svarbu. Kaip minėjau, visi kolekcijos kūriniai susiję su Lietuva, nors vienas iš kolekcijos sudarytojų Rolandas Valiūnas juokauja: jei kas pasiūlytų nebrangiai įsigyti Picasso ar kito garsaus užsienio dailininko kūrinį, tai jis, žinoma, neatsisakytų...
LAWIN kolekcija jau dabar vadinama indikatoriumi, padedančiu suprasti dabartines meno kolekcionavimo realijas Lietuvoje. Greta kitų dalykų ji pateikia informacijos ir apie laikinas, dirbtinai suformuotas madas. Pavyzdžiui, prieš keletą metų į rinką buvo išmesta labai daug Vytauto Kasiulio darbų. Staiga šis gana vidutinio talento menininkas tapo pirmo ryškumo žvaigžde. Apie jį kalbėjo televizija, rašė populiarioji spauda. Kolekcininkai vienas per kitą pirko Kasiulio paveikslus. Manau, ateityje, jei norės juos parduoti, turės problemų. Dailės istoriko akimis šis fenomenas labai įdomus. Pastaruoju metu tokių sensacingų „atradimų“ įvyko keletas. Atūžė ir nuvilnijo Neemijos Arbitblato mada, į nepelnytai išaukštintų autorių kategoriją patenka ir kai kurie gyvieji.
- Ar LAWIN kolekcijoje daug išeivijos lietuvių kūrinių?
- Taip, gana daug. Svarbiausia, kad didžioji dalis – tikrai geri. Tai iškilių menininkų Viktoro Petravičiaus, Vytauto Kašubos, Kazio Varnelio, Prano Gailiaus ir kt. darbai. LAWIN partneriai patys važiavo į Pietų Ameriką parsivežti Jono Rimšos kūrinių, derėjosi su dailininko giminaičiais, gabeno įsigytus paveikslus į Lietuvą. Nemažas Prano Domšaičio rinkinys. Įdomūs Alfonso Dargio darbai, sukurti Antrojo pasaulinio karo metais. Pas mus apie šį autorių žinoma mažai, nors brandžioji jo kūryba išeivijos parodose buvo gana plačiai pristatoma. Bet šiuo atveju kalbame apie ankstyvąjį, studijų laikų periodą. Keletą to laikotarpio kūrinių turi Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus Kaune, bet jie niekada nerodyti. Jei kalbėsime apie ankstyvuosius dailininkų kūrinius, atkreipčiau dėmesį į NDG parodoje eksponuotą puikų Varnelio karo metų darbą. Anksčiau jis priklausė Armoškai ir ilgą laiką buvo atributuojamas kaip Varnelio mylimo ir gerbiamo mokytojo Ušinsko kūrinys. Galiausiai šią painiavą atpainiojo pats autorius: paaiškėjo, kad ši kompozicija vadinasi Diena ir priklauso Paros ciklui, kurį turėjo sudaryti keturi paveikslai.
- Nors mūsų kolekcionavimo istorija dar nelabai sena, jau keletas kolekcijų spėjo ne tik pagarsėti, bet ir išnykti. Pavyzdžiui, Ričardo Jakučio rinkinys. Ar žinoma, kas su juo atsitiko?
- Tikslių ir sistemingų žinių nėra, nes niekas nuosekliai jų nerinko. Tačiau kai kurių darbų iš Jakučio kolekcijos dabartinė vieta žinoma. Labai gerai, kad buvo išleistas tos kolekcijos katalogas. Kolekcionavimo istorikams katalogai yra vieni iš svarbiausių šaltinių, nes padeda atsekti dailės vertybių kelius.
- Kaip LAWIN iniciatyva paveikė Lietuvos kolekcionavimo politiką?
- Kai suformuojamos tokios kolekcijos ir jos viešinamos, galima kalbėti apie tam tikrą kultūrinę visuomenės brandą. Šiuo atžvilgiu LAWIN kolekcija neabejotinai svarbi. Ankstesnės viešai žinomos privačios kolekcijos buvo kiek atsitiktinio pobūdžio. Puiku, kad LAWIN tariasi su ekspertais, ieško kontaktų su profesionalais, su muziejininkais. Tai liudija bręstančią kolekcionavimo kultūrą, kartu suteikia impulsų jai puoselėti.
- LAWIN daugiausia orientuojasi į paveldą. Nusistovėjus tokiems kolekcionavimo kriterijams, ar nekyla grėsmė šiuolaikiniam menui atsidurti užribyje?
- Nemanau. Prisiminkime Danguolės ir Viktoro Butkų kolekciją ir jų kuriamą Modernaus meno centrą. Jie orientuojasi tiek į „tyliojo modernizmo“ klasikus, tiek į šiuolaikinius menininkus. Šio rinkinio branduolį sudaro tapyba (tai kolekcijos ekspertės įtaka), bet perkamos ir fotografijos, ir net videomenas. Jau yra žmonių, kolekcionuojančių ir konceptualųjį meną. Tiesa, galerija „Tulips and Roses“ Vilniuje neįsišaknijo, bet ir neišnyko, ji egzistuoja kiek modernesnėje erdvėje, nuolat užkabindama ir lietuviškąjį kontekstą. Jei kolekcionavimas Lietuvoje plėtosis, jei bus ieškoma dar neatrastų laikotarpių, į kolekcionavimo lauką dar neįtrauktų menininkų, vadinasi, ir į šiuolaikinio meno kūrėjų ateitį galima žvelgti optimistiškai.