Scenarijaus autorius ir režisierius – Bobas Mullanas, pagrindinius vaidmenis atlieka Rokas Zubovas ir Marija Korenkaitė. Filmas daugiakalbis – lygia greta jame skamba lietuvių, rusų ir lenkų kalbos, taip atspindimas tuometinis lingvistinis Lietuvos, kurią valdė Rusija, o didžiulę kultūrinę įtaką darė Lenkija, fonas. Filmas rodytas su angliškais subtitrais.

B. Mullanas per pristatymą pabrėžė, kad jam buvo svarbu papasakoti ne tik dviejų iškilių asmenybių meilės istoriją, čia parodytas ir tautinis Lietuvos atbudimas, paremtas lietuvių kalbos puoselėjimu. Kartu priminė žiūrovams, kad „Laiškai Sofijai“ – vaidybinis filmas ir ne visi įvykiai, apie kuriuos kalbama, yra dokumentiškai tikslūs.

Rašytojas ir režisierius B. Mullanas yra sukūręs 40 dokumentinių filmų, tarp kurių ir tokios tarptautiniuose festivaliuose prizais įvertintos kino juostos kaip „Žmogus jūroje“ (The Man under the Sea) apie paskutiniąsias norvegų rašytojo Axelio Jenseno gyvenimo dienas arba „Taiki kelionė namo“ (A Peaceful Journey Home) apie iraniečius, priverstus palikti tėvynę, ir daugybė kitų, tyrinėjančių įvairių šalių kultūrą, tikėjimą, pasakojančių apie žmonių ir tautų likimus.

„Laiškai Sofijai“ – pirmasis B. Mullano režisuotas meninis filmas. Su režisieriumi Londone po peržiūros kalbėjosi Zita Čepaitė.

- Kiek žinau, tai pirmoji vieša jūsų filmo peržiūra, ir dabar jau galite žvelgti į jį ne kūrėjo, bet žiūrovo akimis. Kaip jums pačiam patiko „Laiškai Sofijai“?

- Pasižiūrėjęs kiekvieną savo pastatytą filmą, visada galvoju, ką būtų buvę galima padaryti geriau. Apmąstau padarytas klaidas, net pačias mažiausias, svarstau, ką galbūt reikėjo pateikti kitaip. Bet iš esmės, manyčiau, išėjo visai neprastas filmas. Kalbėjau su žiūrovais ir ne vienas sakė, kad „Laiškai Sofijai“ sujaudino, o kiekvieno filmo tikslas yra emociškai paveikti žiūrovus.

- Pastatėte filmą apie menininką, kurio vardas nėra traukte traukiantis plačiosios publikos dėmesį. Toks pasirinkimas buvo gana rizikingas. Kuo jus sudomino Čiurlionis?

- Kai pirmąkart susidūriau su jo kūryba Kaune, nustebau, kaip čia gali būti, kad pasauliui liko nežinomas žmogus, nutapęs 300 paveikslų, sukūręs tiek daug puikių muzikos kompozicijų per vos 35-erius likimo jam skirtus metus. Jei jis būtų anglas, danas ar vokietis, visi apie jį kalbėtų. Tada pamaniau, kad reikia pastatyti filmą apie Čiurlionį. O išgirdęs Mikalojaus Konstantino meilės Sofijai istoriją, sužinojęs, kad jis mirė nespėjęs išvysti ką tik gimusios dukrelės Danutės, pamaniau – tai puikus siužetas.

- Ar tai reiškia, kad būtent meilės istorija, turinti galios suvirpinti daugelio širdis, o ne Čiurlionio kūryba, jums rūpėjo labiausiai?

- Meilės istorija yra universalus dalykas. Jei statomas meninis filmas, o tai yra visai kas kita negu dokumentika, kuria domisi palyginti nedaug žmonių, iškart aišku, kad jame negalės būti kalbama vien apie tapybą ir muziką, būtina rasti kokį nors žmogiškai universalų raktą. O toji meilės istorija, kuri užsimezgė ir brendo tautinio atbudimo aplinkoje, yra labai iškalbinga. Čiurlionis pamilo ir vedė Sofiją – tai svarbi filmo linija. Bet ne mažiau svarbus ir dar vienas aspektas – jam labai rūpėjo tėvynė. Taigi, mano filmo pagrindu tapo keturi dalykai: tapyba, muzika, meilė ir Lietuvos nepriklausomybės siekis. Jie visi susiję tarpusavyje.

- Filmas man pasirodė nepaprastai patriotiškas. Mes patys neleidžiame sau meilės tėvynei ir patriotizmo išreikšti taip atvirai, kaip tą parodėte jūs…

- Kai filmavome demonstraciją, vykusią Šv. Pranciškaus skvere, vieno žmogaus, ten sakiusio prakalbą, paklausiau, ar man, statančiam filmą apie 1908-ųjų Lietuvą, vertėtų akcentuoti šalies išsivadavimą iš priklausomybės Rusijai, juk gyvename 2012 m.? Jis atsakė: „Dabartinė situacija yra visiškai tokia pat, kokia buvo prieš šimtą metų, nes 1908 m. Lietuvą valdė caras, o dabar savo nepriklausomybę ir laisvę prarandame todėl, kad priklausome Europos Sąjungai ir esame skatinami neužsiimti niekuo daugiau, išskyrus lakstymą po parduotuves. Kokia lietuvių kalbos, lietuvių kultūros situacija šiuo metu? Panašiai kaip ir 1908-aisiais turime priešintis svetimoms įtakoms ir kovoti už savo tapatumą.“

- Jūs sakėte: filmas remiasi faktu, kad Mikalojus Konstantinas ir Sofija pamilo vienas kitą, susituokė, o visa kita yra išgalvota. Tačiau žiūrėdama filmą įsitikinau, kad stengėtės kiek įmanoma tiksliau pavaizduoti tą laikotarpį, pernelyg nenutoldamas nuo žinomų istorinių faktų.

- Aš stengiausi išlaikyti istorinę tiesą kalbėdamas apie Basanavičių, apie katalikų persekiojimą bažnyčiose, apie paskutines Čiurlionio gyvenimo dienas. Tačiau, jeigu norime kad filmas būtų įdomus, be išmonės neišsiversime. Tą išmonę aiškiausiai atskleidžia kapitono Rostovo personažas. Mano filme jis tarsi įkūnija Rusiją, o Sofija – Lietuvą, mažą ir trapią, kurią labai lengva sunaikinti, sutrypti. Bet Sofija ryžtingai atstumia kapitoną. O Lietuva, kaip žinome, iškovojo nepriklausomybę, nors truko ji neilgai. Filmas kalba ne tik apie Čiurlionį – tai pasakojimas ir apie tautos kovą dėl išlikimo, dėl savo kalbos ir kultūros.

- Filmas ir prasideda nuo diskusijos apie kalbą, apie jos svarbą kultūrai ir tapatumui. Klausydamasi to karšto pokalbio, pagalvojau: mes klausimo apie kalbos svarbą jau beveik nebesvarstome, mums viskas tarsi savaime aišku. O štai jums atrodė svarbu panagrinėti kalbos ir kultūros ryšius.

- Puikiai žinote, kad Anglijoje, kitose Europos šalyse šiuo metu gyvena daug lietuvių, ir vis didesnė jų dalis, ypač vaikai, liaujasi vartoję lietuvių kalbą, jie bendrauja angliškai, ispaniškai, vokiškai. Didesnės šalys turi daugiau galimybių proteguoti ir įtvirtinti savo kalbą. Jeigu Lietuva pati nesirūpins savo kalbos išlikimu, lietuvių kalba mirs. Mirus kalbai, miršta ir kultūra – tai neišvengiama. Matant, kiek pinigų į Lietuvą atkeliauja iš Europos Sąjungos, tampa aišku, kad šalis darosi vis labiau priklausoma, vis mažiau laisva. Juk nuo to laiko, kai buvo leista nevaržomai judėti darbo jėgai, iš Lietuvos kasmet išvyksta dešimtys tūkstančių žmonių, ir jeigu į tai nebus žiūrima labai rimtai, prarasite viską, dėl ko kovojote.

- Kaip suprantu, jums nuoširdžiai rūpi Lietuvos ateitis. Kuo mūsų šalis pelnė tokią jūsų simpatiją?

- Na, tai vienas iš tų dalykų, kurie tiesiog nutinka. Esate maža šalis, lietuviai labai geraširdiški, kalbu ne apie politikus, valdininkus ar verslininkus, bet apie paprastus žmones, apdovanotus tikruoju širdingumu. Kai rinkau, kas galėtų vaidinti masinėse scenose, buvau sužavėtas žmonių paprastumo ir nuoširdumo. Gaila, kad didelė jų dalis neturi galimybės panaudoti savo talento lietuviškai kultūrai kurti. Kai Puškino muziejuje filmavome vestuvių puotos epizodą su lietuvių liaudies šokiais ir dainomis, vienas iš aktorių man pasiguodė, kad tikrame lietuviškame filme jis vaidina po daugybės metų, nes dažniausiai lietuvių aktoriams tenka nedideli vaidmenys amerikiečių filmuose apie gangsterius, tokių nemažai filmuojama Lietuvos kino studijoje. Jis labai džiaugėsi, kad gali vaidinti filme lietuviška tematika.
Lietuva turi kažką tokio, kas mane labai sujaudino, ir tai viena iš priežasčių, kodėl kitais metais vėl statysiu ten naują filmą.

- Ar galite atskleisti, apie ką jis bus?

- Filmas vadinsis „Mano seserys“ – tai pasakojimas apie žydų smuikininkę, 1941 m. praradusią savo artimuosius ir bandančią įveikti kaltės jausmą, persekiojantį dėl to, kad jai pavyko išgyventi, bet visa šeima žuvo. Ilgainiui ji pradeda suprasti, kad tai, kas ištiko Lietuvos žydus, yra labai komplikuota istorija, toli gražu ne tokia paprasta, kaip kartais teigiama, įrodinėjant, esą lietuviai paprasčiausiai vykdė nacių nurodymus. Tai nesąmonė, nes viskas buvo daug sudėtingiau. Jei kas nors pasakytų man, kad išžudys mano šeimą, jei neprisidėsiu prie žydų naikinimo, kaip aš pasielgčiau? Nemažai žmonių buvo įstumta į siaubingą situaciją, ir ši istorijos pusė iki šiol nėra papasakota. Nedaug ką žinome ir apie lietuvius, ištremtus į Sibirą. Filmo herojės bandymai išsiaiškinti, kas ir kaip vyko iš tikrųjų, sudarys šios juostos pagrindą.

- Grįžkime prie filmo „Laiškai Sofijai“, kuriame pagrindinį vaidmenį patikėjote ne profesionaliam aktoriui, o Čiurlionio proanūkiui Rokui Zubovui. Kas lėmė, kad nusprendėte pakviesti būtent jį?

- Na, mudu esame draugai, o vieną dieną, kai kalbėjomės apie tą filmą, beje, Rokas labai padėjo parinkti jam muziką, aš pajuokavau: gal norėtum suvaidinti savo prosenelį? O jis ir sako: gerai. Jam, profesionaliam pianistui, pasisekė sukurti įtikinamą muzikanto ir kompozitoriaus paveikslą. Man atrodo, jis puikiai susidorojo su vaidmeniu.

O susipažinome mudu Amerikoje. Tuo metu aš ieškojau lėšų filmui ir lankiausi pas vienus lietuvių verslininkus, gyvenančius Vašingtone, o Rokas kaip tik tuo metu ten surengė Čiurlionio muzikos koncertą. Tada ir susitikome.

- Rasti pinigų filmui apie menininką, kuris nėra plačiai žinomas pasaulyje, aišku, nelengva. Kaip pavyko surinkti pakankamai lėšų?

- Iš tikrųjų nebuvo lengva. Didžiąją pinigų dalį skyrė privatūs asmenys, gyvenantys Budapešte ir Londone. Deja, iš Lietuvos negavau nieko, išskyrus nedidelę Druskininkų savivaldybės paramą (ji pasirūpino maistu ir nakvyne). Palangos savivaldybė irgi panašiai parėmė. Pažadų buvo nemažai, ypač daug žadėjo Vilniaus meras Artūras Zuokas, bet nedavė nieko.

- Ar kreipėtės į Kultūros ministeriją?

- Kultūros ministerija pasakė: ne. Aš suprantu, kad ji labiau suinteresuota skirti lėšų Lietuvos režisieriams, ir neturiu nieko prieš. Pats dirbau su lietuvių prodiuseriais ir su lietuviška aktorių atrankos grupe. Beje, komisija, dalijanti pinigus filmų gamybai, į mano filmą žiūrėjo ne kaip į meninį, todėl jiems labiausiai rūpėjo istorinė tiesa, aiškino, kad esama faktinių klaidų. Pavyzdžiui, pagal pirmą scenarijaus versiją Basanavičius turėjo kalbėti mitinge. Bet kažkas paprieštaravo, esą Basanavičius viešų prakalbų nesakydavo, savo idėjas mieliau išdėstydavo raštu. Na, gal taip ir buvo, bet juk čia meninis filmas, be to, – argi svarbu, kalbėdavo jis ar ne.

- Filmas bus pristatytas ir Lietuvoje. Ko tikitės iš žiūrovų?

- Kritikos. Manau, dauguma lietuvių įsivaizduoja, kad filmai apie jų istorines asmenybes turėtų būti tik dokumentiniai, čia ne vieta meninei vaizduotei… Tai viena problema, su kuria, manau, teks susidurti. Antroji būtų ta, kad Lietuvoje žmonės gal visai kitaip suvokia Čiurlionį negu aš. Visiems neįtiksi. Antra vertus, aš turėjau tikslą sukurti filmą, kuris būtų įdomus ne vien lietuviams. Apie šį talentingą menininką norėjau papasakoti platesniam pasauliui, kad kitų šalių žmonės susidomėtų Čiurlioniu, kad atvyktų į Lietuvą, aplankytų muziejus, pamatytų gamtovaizdžius ir Baltijos pajūrį, o gal net atsikratytų tų paplitusių stereotipų, kurie dažnai visiškai neatitinka tikrovės. Norėjau pastatyti filmą, kuris kai kur remtųsi tikrais faktais, bet turėtų ir lakų vaizduotės sluoksnį, tada jis bus įdomus ir platesnei auditorijai. Lietuviai juk „viską“ žino apie Čiurlionį, o aš norėjau sudominti tuos žmones, kurie apie šį XX a. pradžios vizionierių nežino nieko arba žino labai nedaug.

- Minėjote bendravęs su Čiurlionio tyrinėtoju profesorium Vytautu Landsbergiu. Gal iš jo gavote vertingų patarimų?

- Labai gerbiu Landsbergį už politinius jo nuopelnus Lietuvai, bet esu tikras, kad mudviejų įsivaizdavimas apie Čiurlionį labai skiriasi. Susitikau profesorių Parlamente, truputį pasikalbėjome, jis buvo labai malonus, bet tik tiek. Kartais atrodo, gal pinigų Lietuvoje mums niekas nedavė todėl, kad į projektą nebuvo įtrauktas Landsbergis…

- Ar tiesa, kad filmą kūrėte net 15 metų?

- Na, ne. Prieš 15 metų aš iš tikrųjų pradėjau parengiamuosius darbus, bet supratęs, kad nieko iš to nebus, ėmiausi kitų projektų. Po daugelio metų, kai vėl atsirado galimybė, grįžau prie Čiurlionio, nes tikiu juo ir tikiu Lietuva. Tas tikėjimas buvo svarbus variklis, neleidęs man nuleisti rankų.