Tikriausiai pirmąkart Lietuvoje į P.Čaikovskio operos pastatymą susirenka tokia stipri ir vieninga solistų trupė, kaip vienas anglų kritikas išsireiškė “dream team”(svajonių komanda).

Kostas Smoriginas po įspūdingų pasirodymų didžiausiose pasaulio scenose debiutuos Onegino vaidmenyje, Ieva Prudnikovaitė pirmąkart atliks Olgos vaidmenį, Almas Švilpa grįžta iš Vokietijos padainuoti Gremino rolės, na, o poeto Lenskio vaidmuo šį kartą atitenka meksikiečių kilmės tenorui Emilio Pons. Juos su šiluma ir džiaugsmu sutinka pastatymo senbuviai – ryškiausios Lietuvos operos žvaigždės Asmik Grigorian, Sigutė Stonytė, Irena Milkevičiūtė, Rafailas Karpis.

Jau savaitė kaip visi suskridę įtemptai repetuoja neskaičiuodami valandų. Nors repeticijų salė visiškai net arti neprimena ištaikingų sąlygų, kurias galima rasti kituose Europos teatruose, tačiau pasitaikius kiekvienai net mažiausiai pertraukėlei čia netyla juokas, vienas per kitą pasakojami prisiminimai, istorijos. Juk keli solistai pažįstami net nuo vaikystės...

Užgrojus muzikai juokas nutyla ir žaibišku greičiu persikunijama į vaidmenis - nėra jokio susikaustymo, kurybinė energija ir improvizacija liejasi per kraštus ir atrodo, kad šitiems solistams sudėtingiausios arijos ir ansambliai gaunasi lengvai, o emocijos ir aistros tokios drąsios ir užvaldančios, kad prarandi pojūtį, kad tai aktorystė – prieš akis viskas tikra...

Tokių detalių aktorinių darbų galėtų pavydėti net ir kino aktoriai. Tai kur gi slypi ta bohemiečių darbo paslaptis?

Kostas Smoriginas: “Darbą su bohemiečiais galėčiau apibūdinti labai paprastai. Jaučiuosi kaip šeimoje, tai yra puikus jausmas ir jaučiuosi lyg būčiau namuose su savais. Dirbti čia vienas malonumas - nejaučiu jokio streso.“
Kostas Smoriginas

Kostui antrina ir Ieva Prudnikovaitė: “Jausmas išties yra puikus! Dirbu su žmonėmis, kuriuos jau pažįstu labia ilgą laiką. O man po pertraukos vėl grįžus į operos sceną, dirbant su jais apima jaukumas. Kiekvienas yra puikus savo srities profesionalas, nuostabūs ir kaip dainininkai, ir kaip aktoriai. Tai priverčia ir pačią pasitemti.”

Beje, daugelis žiūrovų labai nustebs pamatę, kad šį kartą bohemiečių “Onegine” ponia Larina (Sigutė Stonytė) ir jos dukros Tatjana (Asmik Grigorian) ir Olga (Ieva Prudnikovaitė) yra kaip trys vandens lašai panašios viena į kitą. “Kaip Čechovo trys seserys”, - juokiasi spektaklio režisierė Dalia Ibelhauptaitė.
Ieva Prudnikovaitė, Kostas Smoriginas
“Dainuoti su bohemiečiais man reiškia gerai, maloniai, produktyviai ir idomiai leisti laiką. Visas šis procesas tiesiog žavi. Kartais net apima déjà vu jausmas. Prisimenu senus gerus laikus, kai kartu kvailiodavome, būdavome drauge.” – tesia Ieva.
Sigutė Stonytė, Asmik Grigorian, Ieva Prudnikovaitė
Asmik Grigorian su Kostu Smoriginu pažįstami nuo vaikystės – vienoje smėlio dėžėje žaidė, o šiandien scenoje vaidina aistringą Onegino ir Tatjanos meilės istoriją. Asmik: “Kostas man kaip brolis. Iš tikrųjų jausmas labai keistas. Privalumas yra tas, kas tu pažįsti scenos partnerį ir gali nuspėti jo sekantį žingsnį, dėl to strategiškai tai yra labai patogu. Na o minusas yra tas, kad kartais repetuojant būna labai juokinga ir baisu, kad scenoje irgi nepradėtum juoktis.”
Emilio Pons, Kostas Smoriginas

Pastatymo vienintelis svečias Emilio Pons puikiausiai kalba rusiškai, dėl to dažnai visi net užsimiršta, kad jis nesupranta lietuviškai. Įdomu, ką šis, mums iš egzotiškos šalies kilęs solistas, žinojo apie Lietuvą prieš čia atskrendant?

Emilio Pons (juokiasi): “Prieš atvažiuodamas dainuoti į Vilnių aš žinojau tik vieną operos solistą – Kostą Smoriginą. Ir tai yra viskas.”
Emilio Pons, Sigutė Stonytė

O kaip jam atrodo iš šalies bohemiečių trupė?

Emilio: “Dirbdamas su šiais žmonėmis jaučiuosi labai puikiai, susirinko visi savo sričių geriausi profesionalai, darbo metu, nei vienas neparodo savo ego. Labai malonu matyti, kaip personažai gimsta su trykštančiomis tikromis emocijomis, ir nėra nei vieno, kuris dirbtų pagal tam tikrus šablonus.”
Asmik Grigorian

Asmik Grigorian su bohemiečiais jau sudainavo Tatjanos rolę dešimtyje spektaklių, tačiau šį kartą interpretuos vaidmenį visiškai naujai - su žymiai daugiau charakterinių spalvų, aktorinių niuansų ir platesne spalvine amplitude.

Asmik: “Mano kuriama Tatjana šį kartą bus visai kitokia. Nauji partneriai, nauja energija, taigi neišvengiamai ir pats esi visai kitoks, ir tavo reakcijos yra visiškai skirtingos. Tatjana skirsis nuo prieš tai buvusios tuo, kad kaip Dalia sako, mes Kostu esame tos pačios svorio kategorijos ir galiu dainuoti pilna koja, pilnu svoriu ir pilna energija. Trečiame veiksme Tatjana bus žymiai stipresnė.”
Kostas Smoriginas dainuoja
Per pastaruosius du metus Kostas apkeliavo daugelį teatrų, kurie taip ir lieka dažno dainininko svajonių sąraše. Todėl šis charizmatiškas solistas turi ką palyginti – Milano La Scala, Londono Covent Gardenas, Maskvos Didysis, Berlyno, Vašingtono, San Francisko operos. Bet Kosto nuomonė priverčia suklusti: “Dainuoti Vilniuje yra didžiulė atsakomybė, tai yra didesnė atsakomybė, negu dainuojant kažkur kitur. Lietuvoje mane puikiai pažįstą, žmonės puikiai žino kas aš esu ir iš kur aš esu kilęs - niekur nepasislėpsi. O pats jaučiuosi puikiai – labai, labai gerai. Manau, jog šis darbas yra didžiulis penas man tobulėti.”
Sigutė Stonytė, Ieva Prudnikovaitė

Pasibaigus repeticijai niekas nesiskirsto, dar ilgai glūdinamos detalės, aptarinėjami niuansai, matuojami kostiumai. Ir staiga supranti, kad nepaisant lengvumo ir pakilios nuotaikos – šie solistai nepaprastai atsakingai ir kruopščiai ruošiasi susitikimui su savo žiūrovu. Juk Kongresų rūmuose unikali situacija – publika sėdi labai arti scenos, todėl negali suvaidinti netikrai, negali meluoti - ir emocijos, ir ašaros, ir juokas turi būti tikra… Kaip pasakė Ieva: “Dainuodamas užsienyje galbūt daugiau atsipalaiduoji, o dainuodamas Vilniuje, plaki save kiekviename žingsnyje ir spaudi iš savęs viską, kas tik įmanoma.”

P.S. su vaidmeniu labiausiai pasisekė Rafailui Karpiui, kuris dvikovos sceną tiesiog miega. Štai taip jis repetuoja:
Rafailas Karpis