Tikriausiai pirmąkart Lietuvoje į P.Čaikovskio operos pastatymą susirenka tokia stipri ir vieninga solistų trupė, kaip vienas anglų kritikas išsireiškė “dream team”(svajonių komanda).
Kostas Smoriginas po įspūdingų pasirodymų didžiausiose pasaulio scenose debiutuos Onegino vaidmenyje, Ieva Prudnikovaitė pirmąkart atliks Olgos vaidmenį, Almas Švilpa grįžta iš Vokietijos padainuoti Gremino rolės, na, o poeto Lenskio vaidmuo šį kartą atitenka meksikiečių kilmės tenorui Emilio Pons. Juos su šiluma ir džiaugsmu sutinka pastatymo senbuviai – ryškiausios Lietuvos operos žvaigždės Asmik Grigorian, Sigutė Stonytė, Irena Milkevičiūtė, Rafailas Karpis.
Jau savaitė kaip visi suskridę įtemptai repetuoja neskaičiuodami valandų. Nors repeticijų salė visiškai net arti neprimena ištaikingų sąlygų, kurias galima rasti kituose Europos teatruose, tačiau pasitaikius kiekvienai net mažiausiai pertraukėlei čia netyla juokas, vienas per kitą pasakojami prisiminimai, istorijos. Juk keli solistai pažįstami net nuo vaikystės...
Užgrojus muzikai juokas nutyla ir žaibišku greičiu persikunijama į vaidmenis - nėra jokio susikaustymo, kurybinė energija ir improvizacija liejasi per kraštus ir atrodo, kad šitiems solistams sudėtingiausios arijos ir ansambliai gaunasi lengvai, o emocijos ir aistros tokios drąsios ir užvaldančios, kad prarandi pojūtį, kad tai aktorystė – prieš akis viskas tikra...
Tokių detalių aktorinių darbų galėtų pavydėti net ir kino aktoriai. Tai kur gi slypi ta bohemiečių darbo paslaptis?
Kostui antrina ir Ieva Prudnikovaitė: “Jausmas išties yra puikus! Dirbu su žmonėmis, kuriuos jau pažįstu labia ilgą laiką. O man po pertraukos vėl grįžus į operos sceną, dirbant su jais apima jaukumas. Kiekvienas yra puikus savo srities profesionalas, nuostabūs ir kaip dainininkai, ir kaip aktoriai. Tai priverčia ir pačią pasitemti.”
Pastatymo vienintelis svečias Emilio Pons puikiausiai kalba rusiškai, dėl to dažnai visi net užsimiršta, kad jis nesupranta lietuviškai. Įdomu, ką šis, mums iš egzotiškos šalies kilęs solistas, žinojo apie Lietuvą prieš čia atskrendant?
O kaip jam atrodo iš šalies bohemiečių trupė?
Asmik Grigorian su bohemiečiais jau sudainavo Tatjanos rolę dešimtyje spektaklių, tačiau šį kartą interpretuos vaidmenį visiškai naujai - su žymiai daugiau charakterinių spalvų, aktorinių niuansų ir platesne spalvine amplitude.
Pasibaigus repeticijai niekas nesiskirsto, dar ilgai glūdinamos detalės, aptarinėjami niuansai, matuojami kostiumai. Ir staiga supranti, kad nepaisant lengvumo ir pakilios nuotaikos – šie solistai nepaprastai atsakingai ir kruopščiai ruošiasi susitikimui su savo žiūrovu. Juk Kongresų rūmuose unikali situacija – publika sėdi labai arti scenos, todėl negali suvaidinti netikrai, negali meluoti - ir emocijos, ir ašaros, ir juokas turi būti tikra… Kaip pasakė Ieva: “Dainuodamas užsienyje galbūt daugiau atsipalaiduoji, o dainuodamas Vilniuje, plaki save kiekviename žingsnyje ir spaudi iš savęs viską, kas tik įmanoma.”