Kosto Smorigino kūrybinėje biografijoje jau įrašyti pagrindiniai vaidmenys Milano La Scala, Londono Karališkoji opera Covent Garden, Vašingtono, San Francisko, Berlyno, Zalcburgo, Bordo operos teatruose, o ateities planai siekia 2015 metus.
Atrodo, kad šis iššūkių ir sunkaus darbo nebijantis solistas niekada nesustoja. Prieš savaitę sugrįžęs namo po ryškaus debiuto Pietų Amerikoje, jis jau nenuilstamai repetuoja naują vaidmenį.
Todėl, pasinaudoję laisva minute, skubam pakalbinti Kostą apie jo paskutinį darbą Čilėje, pasidalinti įspūdžiais apie pačią šalį, jos kultūrą, žmones.
- Jeigu būtų Olimpinis medalis už nukeliautus kilometrus tai Jūs tikriausiai būtumėte realiu pretendentu jį laimėti. Kostai, pastaruoju metu darbai Jus nuveda vis plačiau po pasaulį. Štai ir dabar - ką tik sugrįžote iš Čilės. Ką Jūs ten veikėte?
- Taip, manau tikrai būčiau realus pretendentas į medalį. Teko pabūvoti daugelyje pasaulio šalių ir kelionės vis tęsiasi - vasario pradžioje skrendu į Kiniją, „Karmen“ pastatyme atliksiu Eskamilijo vaidmenį. Na, o prieš savaitę grįžau iš Čilės, kur Santjago Municipaliniame teatre dainavau W.A.Mocarto “Don Žuano” pastatyme, Don Žuano vaidmenį.
Čilė yra išties labai toli nuo Lietuvos, apie 13 tūkstančių kilometrų. Mano vaikams tai net sunku įsivaizduoti – todėl pasiimu žemėlapį ir rodau, kur yra Lietuva, o kur buvau aš. Skrydis siekia iki 20 valandų. 14,5 valandos iki Paryžiaus, o iš Paryžiaus dar reikia pasiekti Vilnių.
Santjago Municipalinio teatro “Don Žuanas” buvo klasikinis pastatymas, tačiau visa spektaklio koncepcija stipriai paremta Drakulos tematika. Pats pastatymas buvo labai gražus, tą patį galiu pasakyti ir apie scenografija bei kostiumus, kurie buvo irgi klasikinio stiliaus. Pats teatras buvo tikrai nuostabus, įkurtas 1857 metais. Ten vyksta aukščiausio meninio lygio pastatymai, renkasi puiki publika, o dainuoti atvyksta daugybė pasaulinio garso žvaigždžių tokių kaip Placido Domingo ir Kiri Te Kanawa. Deje, dėl Čilės ekonominės padėties, teatras nėra labai turtingas, bet žmonės čia atvyksta dainuoti todėl, kad juos čia labai myli, labai gerbia, visi yra labai šiltai priimami.
Suvaidinome aštuonis spektaklius. Visos viešnagės metu, kuri truko šešias savaites, mes labai bijojome žemės drebėjimų, nes po paskutiniojo sugriuvo pusė teatro, kuris buvo atidarytas tik savaitė po renovacijos.
- Papasakokite plačiau apie pastatymą. Koks režisierius – vietinis ar tarptautinis?
- “Don Žuano” režisierius buvo italas Pier Francesco Maestrini, puikus žmogus. Jį turbūt jau būtų galima vadinti antros kartos režisieriumi, nes jo tėvas buvo pasaulyje žinomas italų grandas Carlo Maestrini.
Pier Francesco karjeros pradžioje dirbo režisieriaus asistentu, o laikui bėgnt pats pradėjo režisuoti. Jis dar jaunas režisierius, šiek tiek virš 40 metų amžiaus. Tai buvo labai pavykęs pastatymas - pavykusi idėja, puikus scenografas bei kostiumų dailininkas, kurie beje irgi buvo italai.
Iš pat pradžių maniau, jog bus labai sudėtinga viską sujungti į vieną visumą, tačiau pradėjus repetuoti, supratau, kad vampyro idėja yra artima pačiam Don Žuanui. Matyt todėl, kad jis nėra labai gero charakterio ir nėra herojus gerietis. “Don Žuaną” galima statyti įvairiausiomis interpretacijomis, tačiau pati kūrinio idėja turėtų išlikti klasikinė - XVIIIa. padeda pajausti vyraujančią atmosferą, o kostiumai - įsijausti į tą vaidmenį.
- Paskutiniu metu Jums tenka būti scenoje su ryškiausiais šių dienų operos talentais. Kokia šį kartą buvo solistų trupė?
- Pastatymo metu buvo dvi sudėtys: viena vietinė, kita - tarptautinė. Vietinė sudėtis dainavo du spektaklius, tai mes turėjome galimybę pažiūrėti į spektaklį iš šalies - buvo labai įdomu. Visus kitus šešis spektaklius dainavo mūsų tarptautinė solistų sudėtis, kurią sudarė 3 rusai, 2 argentiniečiai, aš ir meksikietis Emilio Pons, kuris, beje, dabar atvažiuoja dainuoti Lenskį į “Onegino” spektaklius su “bohemiečiais”.
Man bus labai smagu susitikti dar kartą, nes Emilio yra puikus atlikėjas ir puikus žmogus. Orkestras buvo vietinis, tačiau dirientas kviestinis.
- Tai buvo Jūsų pirmasis Don Žuanas – koks jis Jūsų interpretacijoje?
- Dar būdamas Covent Gardeno operoje, Londone, atlikau beveik visą pimą operos veiksmą, bet tai tebuvo tik lašas jūroje, palyginti su visa opera ir su visu vaidmeniu. Santjage buvo mano dvigubas debiutas - pirmasis mano pilnas Don Žuanas, ir pirmą kartą Čilėje.
Apie mano vaidmens interpretaciją būtų labai sudėtinga kalbėti, nes šis pastatymas visiškai skirėsi nuo kitų - čia buvo ir Drakula, ir nematomos jėgos, ir daugybė įvairių niuansų... o suprasti iki galo visą vaidmens dramatrugiją, išsigryninti visas detales pradedi tik praėjus tam tikram laikui, jau po spektaklio...
- Šioje Mocarto operoje Jūs esate suvaidinęs beveik visus vyriškus vaidmenis – Mazetą Milano La Scaloje, Leporelą Bordo Nacionalinėje Operoje, dabar patį Don Žuaną. Koks jausmas vaidinti operoje, kur tiek daug vaidmenų žinote taip iš arti? Ar nesipainioja muzika ir tekstai?
- Kai sutikau atliktį Don Žuano vaidmenį, kolegos man sakė: „na tu ir drąsus žmogus...“. Tokiomis aplinkybėmis, kai vienoje operoje jau esi dainavęs ne vieną, o du vaidmenis, dar plėsti vaidmenų skaičių yra labai sudėtinga. Pagrindinės priežastys - pasąmonėje nusistovėjusi muzika, vaidmenų dramaturgija, galų gale patys tekstai. Kartais yra labai sudėtinga atskirti vieną vaidmenį nuo kito. Vieną kartą buvo nutikęs komiškas atsitikimas, kai vietoje to, kad atsakyčiau į klausimą, kurį man užduoda Leporelas, aš dar pats jį sau ir užsidaviau (juokiasi).
- Mes labai mažai žinome apie operą Pietų Amerikoje. Koks susidarė Jūsų įspudis apie kolektyvo meninį lygį, klasikinės muzikos tradicijas Čilėje?
- Pietų Amerikoje man neteko daug dainuoti, bet esu įsitikinęs, kad operos teatrų meninis lygis čia tikrai labai aukštas. Kolono teatras Argentinoje dar neseniai buvo tarp pačių prestižiškiausių operos teatrų pasaulyje. Tuo tarpu, Santjago teatras yra antroje vietoje po Argentinos Kolono operos. Nors šalyje sunkus ekonominis laikotarpis, šis kraštas stengiasi išlaikyti ir puoselėti savo tikrai stiprias kultūrines tradicijas. Teatras yra subūręs labai stiprų orkestrą, kuriame beje groja ir du muzikantai iš Lietuvos.
- Papasakokite plačiau koks Jūsų įspūdis apie Santjagą? Koks tai miestas? Kas labiausiai užstrigo?
- Visų pirma tai didmiestis, turintis virš 5 milijonų gyventojų. Gyvenau labai gražioje vietoje, nedideliame bute. Miestas labai švarus ir gražus, tačiau kartu ir pavojingas, matyt kaip ir daugelis Pietų Amerikos miestų. Man teko matyti, kaip yra apiplėšinėjami žmonės vidury baltos dienos. Taigi vaikštant gatvėmis, geriau nesinešioti brangių daiktų ar didelių pinigų sumų.
Kiek teko bendrauti su vietiniais gyventojais, jie visi yra patyrę vienokį ar kitokį smurtą gatvėje. Tie nusikaltimai tikrai nėra tokie baisūs, kaip tarkime Karakase, tačiau apiplėšimai ir vagystės - labai dažnas reiškinys.
Nepaisant to, Santjagas labai geras ir įdomus miestas. Čia vyrauja dvi kąstos. Viena yra labai neturtinga, o kita atvirkščiai. Pačiame miesto centre gyvena tie neturtingieji gyventojai, o jau aplinkiniai rajonai tviska prabanga. Visą Santjagą supa nepaprasto grožio kalnai. Mieste labai aiškiai matoma didžiulė čia gyvenančių kultūrų įvairovė ir jų skirtumai. To pasekoje visa kultūra yra susipynusi, susimaišiusi.
- Mes įsivaizduojame lotynų amerikiečius kaip nepaprastai temperamentingą tautą. Ar tai tiesa ar mitas? Gal galėtumėt papasakoti apie pačius čiliečius, gal kokių atsitikimų buvo nutikę?
- Ačiū Dievui, kažkokių didesnių nesusipratimų su čiliečiais man nebuvo ir aš tuo labai džiaugiuosi. Taip, jie be galo temperamentinga tauta, turinti savitas tradicijas, turi visiškai kitą meninį skonį, kitaip mąsto ir viską mato kitu kampu, bet labai šilti ir draugiški žmonės. Jie labai gerbia europiečius ir maloniai su jais elgiasi, nes čiliečių svajonė - nuvykti ir pamatyti Europą.
- Koks ten vyrauja maistas? Ar žmonės valgo namuose, ar yra tradicija valgyti mieste?
- Čilėje vyrauja tradicija valgyti restoranuose. Man asmeniškai labiausiai įstrigo Peru virtuvė. Maistas Čilėje labai skanus, unikalus ir mums labai svetimas, tačiau priimtinas. Aš daugiau mėgstu žuvį, įvairiausias jūros gėrybes, tai šitas maistas man labai patiko iškart.
Pagyvenus ten kurį laiką pripratau ir pradėjau nebejusti kažkokio didelio skirtumo tarp Lietuvos ir Čilės virtuvių. Tai yra šalis, kurioje galima rasti aukščiausios rūšies jūros gėrybes bei jautieną. Nepaisant to, kiekviename žingsnyje turi būti labai atsargus. Pirmą dieną, tik nuvykęs, išsiskalavau burną vandeniu iš čiaupo. Ir nesunku atspėti – susirgau, ir labai stipriai. Pakilo didžiulė temperatūra ir tris dienas negalėjau atsikelti iš lovos.
Bet kelionės pabaigoje organizmas prisitaikė prie vietinio klimato bei visos mikrofloros ir paskutinėmis dienomis jau drąsiai galėjau naudoti tą patį vandenį iš čiaupo.
Čilėje labai populiarus jų gėrimas Pisco sour. Tai yra toks jų sugalvotas kokteilis iš degtinės ir likerio. Šio gėrimo teko paragauti, tačiau reikia būti labai atsargiam, nes jis labai skanus, bet turi stiprų poveikį.
Negalima nepaminėti puikiųjų vynuogynų bei pačio vyno. Ten pats vynas yra gana sunkus, daug sunkesnis ir sodresnis už mūsų vynus. Man labiausiai įstrigęs pavadinimas - Carmeriere, kuris yra kilęs iš vynuogių porūšio tokiu pat pavadinimu. Vyno kokybę lemia ir regionai, kur yra auginamos vynuogės - į šiaurę vynuogės yra aukštesnės kokybės, o daugiau į pietus jos tiesiog išdega nuo saulės. Tačiau Čilės vyno daug neišgersi, nes jis iš tikrųjų yra labai sunkus...
- Kas Jus labiausiai nustebino?
- Čilės gyventojai yra labai šilti žmonės. Todėl mane nustebino tik tas, kad ten yra labai dažnos vagystės, ir jautiesi šiek tiek nejaukiai. Tačiau to negalima priskirti visai jų kultūrai, nes apart vagišių, patys žmonės yra labai gražūs savo vidumi.
- Kas labiausiai nepatiko?
- Labiausiai nepatiko vanduo iš čiaupo. (juokiasi) Dar vienas dalykas, kuris man buvo kiek neįprastas, tai pastovios protesto akcijos prieš valdžią, prieš įstatymus. Policija ten yra sukarinta ir turi savo specifinį karinį transportą, o protesto akcijos vykdavo labai dažnai, tai kartais pasijusdavau taip lyg dalyvaučiau kare. Bet policija ten dirba labai operatyviai, ir visa sumaištis būdavo nukenksminama per keletą valandų...
Labai nemalonus dalykas kai viduryje gatvės vaikšto didžiuliai šunys. Būna labai nejauku, kai skersai šaligatvio guli pailsėti užsimanęs didžiausias šuo. Tačiau jie moka vaikščioti per perėjas (šypsosi).
- Ar Santjage vyksta didelis naktinis gyvenimas? Kokias pramogas galima rasti vakarais?
- Naktinio gyvenimo man neteko patyrinėti iš arčiau, nes visos kelionės metu darbo grafikas buvo labai įtemptas ir naktimis kažkur vaikščioti jau neužtekdavo nei jėgų, nei laiko. Vakarais, po sunkios darbo dienos mėgdavome užsukti į vieną nedidėlę kavinukę pavalgyti ir keliaudavome namo. Visi vieni kitais labai rūpindavomės, kam namai buvo toliau, juos palydėdavome. Aš esu paprastas žmogus ir kažkokia didžiulė prabanga ar šurmulys man yra visiškai nereikalingi dalykai. Taigi, naktinio gyvenimo taip ir nemačiau.
- Ar teko pakeliauti?
- Didesnių ekskursijų neturėjome, mus buvo nuvęžę tik į vieną miestą La Paraisą prie pat Ramiojo vandenyno. Ten yra didžiulis uostas. Savo laiku tai buvo labai svarbus uostas susisiekimui ir krovinių gabenimui į San Franciską. Per šiuos uostus vyko prekyba tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos. Tuo metu jie buvo vieni didžiausių.
Per kelionę į La Paraisą visi buvo pašiurpę kai aš ir du rusai kolegos išsirengėme ir pasinėrėme į bangas. Mat oro temperatūra buvo 9 laipsniai... (juokiasi)
- Ką norėtumėt pamatyti, ko dar nespėjote?
- Čilėje tikrai yra be galo daug ką pamatyti, bet tam reikia labai daug laisvo laiko, nes šalis tikrai nemaža. Esant galimybei su mielu noru grįžčiau į tą šalį ir būtų labai smagu nuvykti ten su šeima. Ten yra viena vietą, kurią tikrai norėčiau aplankyti - Velykų sala.
- Ką duoda Jums kaip menininkui galimybė važinėti po pasaulį, dirbti su pačiom geriausiom pasaulio trupėm, šalia rimtų savo srities profesionalų?
- Manau, jog menininkui tai be galo didelė mokykla. Kelionės po pasaulį ugdo mane kaip artistą, kaip asmenybę, suteikia begalę skirtingų potyrių. Turi galimybę pamatyti kitas kultūras, užmezgi naujas pažintis. Kelionės ugdo begalinį ilgesį šeimai, ilgesį namams, galų gale savęs paties supratimą.
- Koks jausmas grįžti namo ir ruošti vaidmenį savam mieste?
- Pukus! Nepaisant to, kad grįžau labai neseniai ir be poilsio turėjau pulti prie naujo darbo. Beje, prie labai gero darbo, nes apie Oneginą aš jau labai seniai galvojau – kalbu apie “bohemiečių” statomą “Oneginą”. Aišku, norėtųsi daugiau laiko, kad viską geriau suprasčiau, įsijausčiau, bet, deja, su mano užimtumu to padaryti tiesiog negalėjau.
Tik šiandieną turiu laisvadienį, nes nuo tada kai grįžau, kasdien dirbu su pianiste. Šis pastatymas bus iššūkis man pačiam, nes iki šiol dar neteko dainuoti tokio tipo baritoninės partijos kaip Oneginas. Anksčiau buvau daugiau linkęs dainuoti žemesnes partijas. Tačiau tikiuosi, jog viskas pavyks puikiai.
Jau kitą savaitę prasidės sunkus darbas su Dalia bei visa trupe. Bus labai smagu ir tikiuosi šį vaidmenį dar daug kur sudainuoti. Džiaugiuosi, kad pirmą mano Oneginą galime padaryti su Dalia, su kuria visada rasdavome bendrą kalbą.
Aš manau, kad atrasiu šį vaidmenį, nes mėgstu improvizuoti, mėgstu ieškoti ir nemėgstu dirbti pagal kažkokius štampus, daryti tai, ką darė kiti. Man tai geras iššūkis, geras vaidmuo, graži istorija – meilės istorija, kurioje atsiskleidžia vyro susivokimas savyje ir didelė pamoka, kad negali visą laiką mylėti tik save patį, nes paskui suvoki, kad gali likti vienišas visiems laikams.
- Jūsų didžiausia svajonė?
- Šiai dienai mano didžiausia svajonė yra būti su šeima, kartu turėti gražias atostogas, pailsėti, pasidžiaugti vaikais, matyti kaip jie auga ir paskui ruoštis naujiems ateinantiems darbams. Mano svajonė labai paprasta. Aš nemėgstu labai didelių svajonių. Jas visas pasilieku sau ir savo šeimai.
