Šiose šalyse savi autoriai yra nuodugniai analizuojami ne tik teatro ir literatūros specialistų, bet ir įvairiausių sričių mokslininkų – istorikų, etnologų, antropologų, kalbų istorikų. Be to, klasika tapę kūriniai yra privalomi net ir bendrojo lavinimo mokykloje, taigi kiekvienas tos šalies gyventojas jau nuo mažens turi susidaręs apie juos vienokią ar kitokią nuomonę.
Dantės šedevras Italijoje yra ne tik vertinamas kaip nacionalinės ir pasaulinės kultūros paminklas, bet ir nuoširdžiai mylimas ir gerbiamas. Kiekvienas įžymesnis aktorius jau nuo seno laiko savo pareiga ir garbe viešai perskaityti „Dieviškąją Komediją“. Kaikurie tą daro net daugiatūkstantinėse auditorijose po atviru dangumi. Vienok bandymų paversti Dantės tekstą tikru, pilnaverčiu sceniniu kūriniu nėra labai daug. Dažniausiai tai būna vienos ar kitos poemos dalies sceninė interpretacija, besiremianti keliomis giesmėmis, arba tik kūrinio impresijomis. Vieną tokių itališkų bandymų galėjo matyti ir Lietuvos teatro gerbėjai, kai prieš kelis metus mūsuose viešėjo režisieriaus Romeo Castellucci sukurtas spektaklis pagal „Pragarą“.
Lietuvių gastrolės Romoje - DELFI galerijoje:
Todėl praėjusį savaitgalį Italijos sostinėje parodytas Eimunto Nekrošiaus spektaklis „Dieviškoji Komedija“ susilaukė ypatingo tiek eilinių žiūrovų, tiek ir teatro specialistų dėmesio. Bilietai į visus tris spektaklius buvo iš anksto parduoti, o į gastroles surengusios Teatro di Roma organizacijos sukviestą spaudos konferenciją susirinko gausus žurnalistų būrys.
„Meno Forto“ spektaklio premjera įvyko šių metų Gegužę Italijos Brindisi ir Modenos miestuose ir daugelis kritikų jau buvo jį matę, taigi spaudos konferencijos metu žurnalistai gilinosi į spektaklio meninių sprendimų detales. Klausė E. Nekrošiaus kas inspiravo konkrečias spektaklio scenas, palikusias jiems didžiausią įspūdį, ir neslėpė savo susižavėjimo režisieriaus fantazijos ir kūrybiškumo jėga, bei tam tikra drąsa, momumentalų literatūros kūrinį, perkeliant į teatrinę aikštelę labai žmogiška, emocionalia scenine kalba. Konferenciją vedęs Teatro di Roma direktorių tarybos pirmininkas, žinomas Italijos žurnalistas Franco Scaglia, savo ruožtu džiaugėsi, kad nežiūrint sunkios finansinės situacijos šalyje, skaudžiai atsiliepiančios ir teatrui, visgi pavyko surengti „Meno Forto“ gastroles Romoje. Tiesa, teko pakoreguoti pradinius planus ir gerokai sumažinti spektaklių skaičių.
Šių E.Nekrošiaus spektaklių svarbą ir atsakomybę didino ir tai, kad „Dieviškoji Komedija“ buvo vaidinama svarbiausiame, neabjotinai įspūdingiausiame ir šiuo metu seniausiame veikiančiame Romos teatre – Teatro Argentina. 1732 metais pačiame amžinojo miesto centre duris atvėręs teatras kurį laiką veikė kaip Operos teatras ir čia įvyko nemaža Rossini, Verdi ir kitų kompozitorių operų premjerų. Vėliau, atvėrus sceną ir dramai, teatre vyko L.Pirandello, H.Ibseno, M.Gorkio ir kitų Europos autorių pjesių premjeros.
Šiandien teatro darbuotojai gerai pažįsta ir sveikinasi ir su Lietuvos režisieriumi. Čia buvo vaidinti itališki E.Nekrošiaus spektakliai „Žuvėdra“, „Ivanovas“, „Ana Karenina“, „Meno Fortas“ čia vaidino „Giesmių Giesmę“, o režisierius teatre Argentina surengė kelias kūrybines laboratorijas su italų aktoriais ir teatrinės akademijos studentais.
Ir šį kartą daugiau nei tūkstantį žiūrovų talpinanti salė buvo pilna, o tai džiugino ir stebino žinančius šiandieninę teatrų situaciją teatro vadovus. Žiūrovai, kurių tarpe buvo nemažai režisierių, aktorių, studentų labai emocionaliai ir jautriai reaguodami stebėjo veiksmą scenoje ir vertino subtiliausius režisieriaus minties posūkius ir aktorių vaidybos išraiškingumą. Pertraukų metu ir po spektaklio jaunieji teatro gerbėjai kartojo Rolando Kazlo Dantės judesius, Ievos Triškauskaitės Beatričės skausmo persmelktus paukštiškus klyktelėjimus. Ypatingo dėmesio susilaukė ir Remigijaus Vilkaičio kuriamas Popiežiaus personažas.
Daugelis Italijos teatralų po spektaklių dėkojo lietuviams už suteiktą galimybę džiaugtis teatru, nes jų žodžiais tariant, Italijos teatras išgyvena ne geriausias dienas. Nors tai jie teigia beveik nuolatos, šiuo metu matyt taip yra iš tiesų. To pavyzdys yra visai šalia esantis istoriškai seniausias Romos teatras Vale, kuriame „Meno Fortas“ irgi yra ne kartą vaidinęs. 1727 metais pastatytas teatras praėjusiais metais buvo valstybės sprendimu privatizuotas ir 2011 metų Birželio 14 dieną grupė aktorių, režisierių ir kitų teatrų darbuotojų užėmė teatrą, tokiu būdu siekdami apsaugoti pastatą nuo galimų bandymų paversti jį restoranų ir parduotuvių centru. Nuo tos dienos, štai jau pusantrų metų naktimis teatre nakvoja ir budi grupės žmonių, o dienomis ir vakarais čia rengiami įvairūs susitikimai, skaitymai, seminarai ir t.t. Šiuo metu yra įsteigti organizacija „Teatro Valle Occupato“ bei Fondas palaikantis jos veiklą ir teatro scenoje jau vyksta ir spektakliai, kurių pagrindinis tikslas įrodyti žiūrovams ir miesto bei šalies valdžiai, kad teatras yra gyvas, reikalingas ir svarbus Italijos kultūrai.
Baigdamas metus „Meno Fortas“ dar keliaus į kaimyninį Kaliningradą, kur suvaidins E.Nekrošiaus „Idiotą“ pagal F.Dostojevskio romaną, o gruodžio mėnesį Vilniuje bus parodyti spektakliai „Dieviškoji Komedija“ ir „Hamletas“.
