Visgi maestro ištaiko valandą laiko šiam interviu, kuriame kalbamės ne tik apie muziką, bet ir apie politiką.

- Turite kelių dešimtmečių dėstytojo patirties, šiuo metu net keturi jūsų rengti solistai dainuoja garsiajame Kovengardene. Kokių naujų, gal neįprastų bruožų pastebite savo studentuose? Kuo jie panašūs ir kuo skiriasi nuo jūsų kartos studentų arba tų, kuriuos mokėte prieš dvidešimt metų?

- Dabartiniai studentai labai reiklūs sau. Galbūt taip yra todėl, kad jie negali (kaip anksčiau) lankyti nemokamų parengiamųjų kursų, dabar yra tik mokami kursai. Susimokėjus, požiūris keičiasi. Nors tai turi ir antrąją medalio pusę - į mokamus kursus nebūtinai susirenka talentingiausi. Stojant į Akademiją taip pat yra ir mokamos vietos, o tai ne visada reiškia, kad susirinks geriausieji. Man visiškai nepatinka, kai taip akademijos siekia užsidirbti pinigų. Tarp talentingų, gabių žmonių tokiu būdu patenka, mokslus baigia ir ne patys talentingiausi. Turėtų būti atranka, turėtų būti suteikta galimybė pirmiausia pakliūti gabiausiems, o ne tiems, kurių tėvai turi daugiau pinigų.

- Ar galėtumėte įvardinti keletą dabarties jaunų talentų, tokių, kuriems prognozuotumėte galbūt ir pasaulinę šlovę? Ar daug jų ketina likti ir dainuoti Lietuvoje?

- Konkrečių pavardžių nenoriu minėti, bet tokių žmonių ir Vilniuje, ir Kaune tikrai yra – rimtų bosų, sopranų. Deja, jie, kaip ir dauguma talentų, dairosi ne į Lietuvos operos teatrus, jų žvilgsniai krypsta į kitas šalis. Niekas nenorės laukti vieno vienintelio vaidmens per pusmetį, niekas nebus patenkintas dainuodamas vieną kartą per mėnesį. Tai – ne teatras, o absurdo teatras. Ir jie bėga kitur. Blogai, nes, esu įsitikinęs, iš savo talentų galėtume sudaryti unikaliausią, įvairiausių balsų pasaulinio lygio trupę.

Tai, kad jauni žmonės išvažiuoja studijuoti ir gyventi kitur, nedaro garbės mūsų šaliai. Mūsų kalba, kultūra, žmonės yra didžiausios šalies vertybės. Jų išsaugojimui turėtų būti teikiamas prioritetas. Reikia ir būtina sudaryti jaunimui sąlygas baigti kokybiškas studijas Lietuvoje ir čia dirbti, teatruose sudarant aukšto lygio repertuarus, garantuojant padorius atlyginimus, darbingą atmosferą. Jaunimo emigracija yra pavojinga. Turime turėti savo, o ne išparduotą žemę, išlaikyti savo kalbą ir savo žmones. Yra gabių, talentingų jaunuolių, bet jiems reikia daugiau valstybinės politikos dėmesio, kurio dabar trūksta. Gaila, kad jaunimas išvažiuoja ir išvažiuos, kol niekas nesikeis. Galiu tik konstatuoti, kad jų išvažiuoja per daug, o akademijos dirba nuostolingai, nes ruošia dainininkus kitoms valstybėms, tai Lietuvai per brangiai kainuoja.

- Pakalbėkime apie jus. Jūsų dainavimo karjera prasidėjo berniukų ir jaunuolių chore “Ąžuoliukas”. Kaip ten pakliuvote? Kokie ryškiausi prisiminimai apie žmogų-legendą tuometinį choro vadovą (dabar jau mirusį) Hermaną Perelšteiną?

- “Ąžuoliuką” pradėjau lankyti, kai man buvo dešimt metų. Mokiausi mokykloje Užupyje. Tą dieną, kai mokykloje lankėsi H. Perelšteinas, kaip tik buvau gavęs dvejetą. Nusprendžiau žurnalo puslapį su dvejetu išplėšti ar aplieti rašalu, apverčiau rašalą, rankos mėlynos, visas išsitepliojęs. Pamatęs mokykloje demoniškos išvaizdos vyrą – žmogų erelio nosimi, su juodų plaukų kupeta, išsigandau, maniau atvažiavo manęs kažkur išvežti už blogą elgesį. Jis pakvietė mane prie stalo, paprašė pabelsti taip pat, kaip beldė jis. Tikrino ritmą. Pamačius, kad su manini žaidžia, atlėgo. Dar kažką padainavau ir mane pakvietė į chorą, kuris tada dar neturėjo pavadinimo.

H. Perelšteinas – įsimintina, labai šviesi asmenybė, išsilavinęs, daug kalbų mokėjęs žmogus, ištvėręs tremtį, gyvenime matęs ir šilto, ir šalto, išmintingas žmogus, puikus organizatorius. Jis mus, berniukus, ne tik mokė dainuoti, muzikos, o ir auklėjo lyg savo vaikus. Jis man buvo lyg antrasis tėvas, labai artimas. “Ąžuoliukas”, nors įsteigtas sovietmečiu, klestėjo, net pasaulyje buvo kalbama apie mūsų chorą.

- Nebesate visai jaunas, sakykite, ar kada vėliau gyvenime esate sutikęs tokio ryškumo asmenybę kaip H. Perelšteinas? O gal, prabėgus daugeliui metų, jo asmenybė, kaip kartais atsitinka, yra mistifikuojama?

- Tikrai nebesu visai jaunas (juokiasi), bet iki šiol nepažįstu nė vieno pedagogo, kuris būtų toks, kaip jis. Iki šiol į Vilnių atvažiuoja pirmieji choristai iš įvairių pasaulio šalių – iš Pietų Afrikos, iš JAV, ir jie atvažiuoja ne šiaip sau, o prisiminti laikus, kai dainavo chore, visos mūsų kalbos susitikus sukasi apie chorą ir mūsų vadovą Harį Perelšteiną. Tai buvo tokio ryškumo asmenybė, kokių apskritai gyvenime retai pasitaiko. Ir mums teko didžiulė laimė, dovana būti šalia šio žmogaus, būti jo auklėjamiems. Mes jį mylėjome ir mylime iki šiol.

- 1979 metais baigėte tą pačią aukštąją mokyklą, kurioje dabar dėstote, tik tada ji vadinosi Lietuvos valstybinė konservatorija. Kas toliau? Gavote paskyrimą dirbti?

- Mano diplominis darbas buvo „Mefistofelis“. Jį atlikome Operos teatre, tad teatro vadovams buvo progos įsitikinti, kaip dainuoju. Iš karto gavau du pakvietimus dirbti - ir Operos teatre solistu, ir Konservatorijoje dėstytoju, tebedirbu iki šiol ir vienoje, ir kitoje vietoje.

- Sovietmečiu jums suteiktas tuo metu labai aukštas Lietuvos SSR liaudies artisto vardas. Kai kas dabar kiek išgalėdamas kratosi sovietinės santvarkos apdovanojimų, vardų. Kaip jūs pats šį faktą vertinate šiandienos akimis? Gal jums dėl to gėda?

- Ne, man tikrai negėda – tai garbingas vardas. Pirmiausia man buvo suteiktas nusipelniusio artisto vardas, o vėliau, po gastrolių Maskvoje, mums su soliste Irena Milkevičiūte buvo suteikti LSSR liaudies artistų vardai, beje, vieniems iš paskutiniųjų. Užsienyje už tokį vardą menininkams dar pridedama ir nemažai pinigų. Talentas nesusijęs su santvarka.

-Jaunoji karta, užaugusi nepriklausomoje Lietuvoje, įsivaizduoja, kad tuo metu buvo galima dainuoti tik apie Leniną, Spalio revoliuciją ir panašiai. Kokia buvo realybė – kaip atrodė jūsų reperturas? Kas buvo privaloma, o kas draudžiama?

- Žinote, man atrodo, kad dabar rusų kūrinių Operos teatre atliekama daugiau negu tada. Būdavo vienas kitas koncertas, kur būdavo privaloma padainuoti apie Leniną. Giedodavome ir to meto tarybinius himnus – nieko nepadarysi. Bet visa tai tikrai nesudarė repertuaro pagrindo, tai buvo mažuma. Žinoma, reikėdavo kurti patriotinę sovietinę muziką, su santvarką šlovinančiais žodžiais, bet neprisimenu, kad būtų draudę statyti kurią nors operą. Be to, buvo pastatytos ir nacionalinės operos - „Kristijonas“, „Mažvydas“.

- Daugelis užsieniečių tuomet stebėdavosi, kad sovietmečio Lietuvoje operos atliekamos ne rusų arba originalo (dažniausiai italų) kalba, o lietuviškai.

- Taip ir turėtų būti. Visame pasaulyje yra teatrų, kurie muzikinius kūrinius atlieka originalo kalba, bet yra ir nacionaliniai teatrai, pavyzdžiui, Vokietijoje, kur kūriniai atliekami tik vokiškai.

- 2004 metais tapote Darbo partijos nariu, o tada jau ir Kultūros ministru. Atrodo, politika taip toli nuo meno. Ko tikėjotės tapdamas Seimo nariu – nejaugi pakeisti Lietuvą? Kokios patirties įgijote būdamas politiku?

- Kai kurie kultūros darbuotojai visai neseniai vėl siūlė idėją grįžti į politiką ir imtis vadovauti kultūros gyvenimui. Patirties turiu, bet galiu pasakyti ir apie karčią patirtį – niekada iki tol man gyvenime neteko matyti tiek purvo ir patirti tiek chamizmo. Nuolat, iš mažiausių dalykų, buvo pučiami purvo burbulai. Niekam neleidau iš kultūros reikmėms skirtų pinigų atimti nė vieno cento. Valdovų rūmai jau seniai būtų įrengti ir ši problema pamiršta. Pradėjęs darbą, konkrečią veiklą ne savo naudai, o Lietuvos kultūros labui, sulaukiau nepasitenkinimo, atsirado priešų. Atėjusiems reikia leisti dirbti, o tada jau kritikuoti, jei yra už ką. Su tuomečiu premjeru A. Brazausku susitikdavome ir apie kultūros reikalus kalbėdavomės (gal kam bus sunku patikėti, bet taip buvo) kiekvieną dieną.

Jei šiuo metu pasiūlytų dirbti ministru, nežinau, ar sutikčiau, bet, visų pirma, norėčiau dirbti tik su savo suburta komanda, savo artimiausioje aplinkoje nepalikčiau nė vieno, su kuriais teko dirbti tada, tik taip įmanomas darnus darbas. Žinoma, svarbus ir premjero palaikymas, kurį jutau. Subūrus komandą ir turint palaikymą, įmanoma padaryti daug, net ir neturint daug lėšų. Neteisinga keisti ir keisti ministrus, žmogus turi dirbti vienoje vietoje bent septynerius - aštuonerius metus.

- Klausiu jūsų kaip žmogaus šiek tiek ragavusio politiko duonos - kokia dabar, jūsų akimis, didžiausia Lietuvos problema ir kaip ją galima būtų efektyviai išspresti, jei tik...

- Pirmiausia visur turi dirbti tie, kurie supranta, išmano, yra savo srities profesionalai, o ne tie, kurie atstovauja vienai ar kitai politinei jėgai. Gal per daug reformų – argi reikia reformuoti tai, kas ir taip gerai. Pagerinti galima, bet kam reformuoti? Žmonėms reikia darbo, gerai apmokamo darbo, o kai bus turtingas žmogus, tada bus turtinga ir valstybė. Aš ir už tai, kad Lietuvoje būtų ne euras, o litas.

Esu įsitikinęs, kad padaryta daug pragaištingų klaidų, o viena didžiausių – buvusios atominės elektrinės uždarymas. Tai buvo labai neapdairus žingsnis.

- Grįžkime prie muzikos, kuri jums teikia daug daugiau džiaugsmo negu politika. Operos scenoje sukūrėte daugybę vaidmenų, tarp jų tokie įspūdingi, kaip Mefistofelis „Fauste“, Borisas Godunovas „Borise Godunove“, pelnęs jums tarptautinę šlovę, ir daugelis kitų ryškių personažų. Ar šioje, vaidmenų srityje, išsipildė visos jūsų svajonės? O gal jūsų svajonių operos partija liko neatlikta?

- Dainuoja studentės, klausausi ir sakau: „Kaip norėčiau padainuoti Dalilą, net lytį dėl to pakeisčiau“. Žinoma, tai juokai. Per savo karjerą atlikau visą auksinį bosų repertuarą – dainavau aštuoniasdešimtyje simfonijų, kantatų, mišių, oratorijų, beveik šešiasdešimtyje operų atlikau pagrindinius vaidmenis, o kiek dar mažesnių. Visos svajonės tikrai išsipildė.

- Jums yra tekę dainuoti diriguojant daugybei pasaulinio lygio dirigentų, tarp jų ir Yehudi Menuhinui, Justus Franzui, Vladimirui Spivakovui, Jonui Aleksai. Kas labiausiai įsimintino iš bendro darbo su šiais žmonėmis? Su kuriuo dirbti buvo įdomiausia? Ar solisto dainavimo kokybė keičiasi diriguojant skirtingiems dirigentams?

- Y. Menuhinas – jau graži istorija. Su juo esame namažai dirbę, jis buvo ne tik puikus dirigentas, bet ir labai aukšto lygio muzikantas – iš jo buvo galima pasimokyti frazuočių, interpretacijos. Talentų talentas buvo J. Aleksa, jo vadovavimo metais Operos teatras klestėjo, tada dirbę dirigentai R. Geniušas, V. Viržonis garantavo teatrui aukštas profesines pozicijas. J. Aleksos vadovavimo metus vadinu Operos teatro renesansu, juk teatre dainavo I. Milkevičiūtė, S. Larinas, G. Grigorianas – tai buvo pasaulinio lygio pastatymai.

Lengviausia dainuoti diriguojant tiems dirigentams, kurie ir repetuoja, ir koncerto metu diriguoja vienodai, nepateikia siurprizų, nes pasitaiko dirigentų per repeticijas diriguojančių vienaip, o per koncertą jau kitaip – tai dvigubai lėčiau, tai dvigubai greičiau. Šie dalykai nėra malonūs dainininkui. Man labai patinka V. Spivakovas – su juo įdomu dirbti, išlaiko temperamentą. Fantastiškas dirigentas S. Sondeckis, J. Domarkas. Iš dabar dirbančių - labai talentingas ir perspektyvus G. Rinkevičius, atsidavęs darbui, taip pat ir M. Pitrėnas.

- Šių metų pradžioje tapote seneliu – dukra Ieva, taip pat operos solistė, jums padovanojo anūkę Veroniką. Ar jau dainuojate mažylei lopšines ar dar negąsdinate jos savo galingu balsu?

- Mano balsą ji girdi, kai namie repetuojame su Ieva. Ją, ką tik gimusią, aš pirmasis paėmiau į rankas, ji nuo pirmų gimimo minučių išgirdo mano balsą, todėl į jį visada reaguoja išskirtinai. Anūkė – naujas gyvenimo potyris, labai ją myliu.

Šaltinis
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (12)