A. Švilpos talentas yra nepaprastai vertinamas ne tik klasikinės muzikos gurmanų vokiškai kalbančiose šalyse, bet ir Japonijoje, Rusijoje. Todėl smalsu pakalbinti šį didžiausiose Europos scenose dainuojanti solistą apie jo darbus, pomėgius ir gyvenimą Vokietijoje, kur Almas su šeima įsikūręs jau daugelį metų.
- Su “bohemiečiais” dainuosite pirmą kartą. Kuo Jus priviliojo ši trupė?
- Mano kelias pas “bohemiečius”, sakyčiau, mistinis. Matyt, pagrindinis faktorius, kodėl aš atvykstu, yra režisierė Dalia Ibelhauptaitė, nes ji turi kažkokius sugebėjimus, kuriais moka išjudinti ir didžiausius, sunkiai išjudinamus dalykus. Aš esu daugiau namisėda ir iš namų važiuoju tik esant labai dideliam reikalui. Tai puikiai žino visi mano draugai. Apie "bohemiečius" yra kalbama daug, ir daugybė solistų važiuoja su jais dainuoti. Kalbama apie jų emocijas, trykštančias scenoje. Man žingeidu pačiam visa tai pamatyti, kas yra tie “bohemiečiai”.
- Ar esate atlikęs Gremino vaidmenį ir anksčiau?
- Šį vaidmenį jau esu dainavęs Esene. Jis yra tikrai nedidelis, bet teisingai sakoma: „Nėra mažų vaidmenų, yra tik maži artistai.“ Gremino arija yra labai graži arija, ir mano repertuare - vos ne viena iš gražiausių.
- Gal galėtume grįžti į praeitį, prisiminti jaunystę ir kaip nusprendėte dainuoti? Ar tėvai turėjo įtakos? Ar tai buvo sena svajonė?
- Mano vaikystės svajonė buvo tapti aktoriumi. Nuo 10-ties metų pradėjau lankyti muzikos mokyklą, akordeono specialybę. Ir taip gyvenimas mane atvedė į muziką. Vėliau įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, dainavimo klasę, o po jos jau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją. Operos dainavimas yra muzikinė aktorystė, taigi iš esmės mano svajonė išsipildė - tapau dainuojančiu aktoriumi. Maestro Vladimiras Prudnikovas visada sakydavo, kad balsą turi kas antras žmogus, tik reikia mokėti jį ištraukti. O tai, kad aš galiu dainuoti, pajutau tik studijuodamas muzikos akademijoje operinį dainavimą.
Mano pasirinkimui tėvai, be abejo, turėjo įtakos. Nors jie patys ir yra labai muzikalūs, jie nesieja savo gyvenimo su muzika. Na, žinote, matyt 95 procentai vaikų, atvestų į muzikos mokyklą, labiau norėtų užsiiminėti sportu, negu muzika. Daug ištvermės reikalauja groti klasėje ir stebėti, kaip už lango tavo draugai žaidžia krepšinį ar futbolą. Ir aš šiandien esu labai dėkingas savo mamai už tai, kad esu ten kur esu.
- Kiek metų gyvenate Vokietijoje ir kaip ten patekote?
- Mes išvažiavome į Vokietiją labai seniai, 1995 metais. Tais metais aš važiavau į Ciuricho operos studiją. Po jos taip ir pasilikau Vokietijoje. Dabar jau 15 metų, kaip gyvename Esene.
- Kaip jautėtės pirmąkart atvykęs į nežinomą miestą ir supratęs, kad ten dabar jūsų namai? Kokia buvo pradžia?
- Pati pradžia yra labai sunki visiems ir visur, kur bebūtum. Tuo labiau mūsų karta tuo metu nebuvo ta, kuri laisvai komunikuotų vokiečių ar anglų kalbomis. Mums nuo pat vaikystės būdavo peršama nuomonė, jog užsienio kalbos yra labai neperspektyvios: “Vis tiek į užsienį niekur neišvažiuosite, tai geriau ir nesimokykite”. Kalba, matyt, ir buvo tas dalykas, kuris neleido laisvai jaustis. Tačiau po poros metų apsipratome ir situacija ėmė gerėti - žmogus visada prisitaiko prie esamų sąlygų ir išmoksta, ką reikia.
- Nuo kokių vaidmenų pradėjot? Gal kokių atsitikimų ar istorijų prisimenat apie tuos laikus, kai bandėt prisitaikyti nežinomam mieste, teatre…
- Dažniausiai viskas prasideda nuo mažų dalykų ir palaipsniui auga. Taip ir aš pradėjau nuo mažų vaidmenų, tokių kaip Mazeto “Don Žuane”, Bazilio “Sevilijos kirpėjuje”. Mano veikla klojosi, kaip ir turėjo - sklandžiai, po truputį, iš lėto, tačiau stabiliai į viršų. Nebuvo labai staigių pakilimų ar nuopolių.
Pradžia labai sunki kai nutolsti nuo savo dėstytojo, kuris tave globojo ir be kurio tu negalėdavai nei dainuoti, nei tinkamai išsižioti. Tada, atrodo, nebežinai kaip, kas, su kuo... Ir nežinai, eini teisinga kryptimi ar ne. Tačiau yra toks įdomus dalykas, kai kurie kolegos jau daug metų dainuojantys scenoje, dar vis dainuoja su savo dėstytojais "Skype" pagalba. Na, bet čia jau yra paskutinis dalykas, kurio reikėtų griebtis. Bet jeigu kažkam tai padeda, kodėl gi ne?
- Ar teko pačiam išbandyti pamokas per "skype"?
- Žinokite aš su savo dėstytoju V. Prudnikovu ir per telefoną dainuodavau. O jis sakydavo: „Nepergyvenk, viskas gerai..“ (Juokiasi.)
- Daugelis Lietuvos solistų, kurie atvažiuoja dainuoti į Vokietiją, mini būtent Jus kaip žmogų, kuris jiems labai daug padeda. Ar turėjot draugų/kolegų pats, kurie tuo metu padėjo, ar teko verstis vienam pačiam? Juk Jūs išvažiavęs bene ilgiausiai…
- Žinote, tais laikais, kai aš išvažiavau, buvo labai mažai žmonių iš Lietuvos, kurie gyventų Vakaruose. Tuomet buvo labai sudėtingas ir pats išvažiavimas. Buvo reikalingos ir vizos įvažiuoti, ir darbo vizos, ir begalė kitų dalykų. Todėl su lietuviais kaip ir neteko tada susidurti, išskyrus vieną. Tai buvo pianistė, kuri ir pasiūlė mane Ciuricho operos studijos vadovui, bei padėjo tuo sunkiausiu man laikotarpiu.
Jau vėliau į Vokietiją atvyko Ieva Prudnikovaitė, Laimonas Pautienius jau keli metai Diuseldorfe. Paradoksas, bet Eseno teatras labai traukia lietuvius - nuo sekančio sezono pradžios čia dainuosime jau tryse: I. Prudnikovaitė, Sandra Janušaitė ir aš. Taigi, aplinkui bus visa lietuvių kolonija. (Juokiasi.)
- Aalto Operos teatras Esene laikomas vienu iš gražiausių Europoje, sukurtas suomių legendinio architekto Alvar Aalto. Ten dirbti turėtų būti didžiausias įkvėpimas! Papasakokit savo įspūdžius apie darbą jame. Kuo Jus tas teatras taip pririšo, kad jau tiek metu jame dainuojate?
- Eseno teatre yra sudarytos labai geros darbo sąlygos, pats teatras yra labai aukštos kokybės, salėje puiki akustika. Turime labai gerą teatro vadovą ir vyriausią dirigentą Stefan Soltesz. Jis yra vienas iš tų dirigentų, kuris serga už savo kolektyvą, kovoja už jį. Tai padeda visiems augti. Šiais laikais visos agentūros ir kitos instancijos nori pasamdyti dainininką, paimti pinigus, dainininką išspausti kaip citriną ir po 5 metų išmesti. Deja, šiandien matome labai daug tokių pavyzdžių. O čia, Esene, viskas kitaip - dainininkui yra suteikta galimybė tobulėti. Taip ir aš išaugau nuo Papageno “Užburtojoje fleitoje” iki Votano, R.Wagnerio cikle “Nibelungų žiedas”. Tai yra kūriniai, kurių atlikimas reikalauja pačio aukščiausio meistriškumo lygio. Dėl šios priežasties aš ir pasilikau Esene. Šiame teatre esu sudaręs išskirtinį kontraktą, pagal, kurį dainuoju 20 spektaklių per metus, o už kitus gaunu atlygį kaip svečias – kartais ir 70 spektaklių tenka padainuoti.
Pati trupė yra tarptautinė, surinkta iš įvairių pasaulio šalių: amerikiečiai, rusai, suomiai, vokiečiai, žinoma, lietuviai. Ji nėra didelė - susideda iš 20 žmonių. Taip yra todėl, kad teatras daug dėmesio skiria darbui su svečiais – kviestiniais dainininkais.
Vokietijoje yra daugiau tvarkos ir aiškumo. Čia solistas, atėjęs į teatrą jau žino, ką jis dainuos dvejus metus į priekį: kokias roles, kokiuose spektakliuose. Taip nepaliekama galimybė regztis intrigoms dėl vaidmenų paskirstymo. Aš asmeniškai jau žinau ką dainuosiu 2015 metais.
- Ką duoda solistui užtikrintumas, kai esi stipriame kolektyve, kai dainuoji roles, kurias nori ir gali?
- Be abejo, tai turi labai didelę reikšmę solistui. Neseniai grįžau iš Japonijos, kur buvo trijų savaičių gastrolės su Vienos Staatsopera. Ir kai stovi tarp tokių autoritetų kaip Erwin Schrott, Barbara Frittoli, Carlos Alvaras, tai priverčia dar labiau pasitempti. Tokijuje dainavau R.Štrauso operoje “Salomėja”, o Yokohamos mieste – Figarą. Abiejuose miestuose parodėme po tris spektaklius.
- Ar Jums dažnai tenka dirbti kituose teatruose?
- Taip, tenka dirbti įvairiuose teatruose. Vienos Staatsopera, Drezdeno, Diuseldorfo, Miuncheno, Berlyno, Hanoverio operos teatrai, Maskvos Didysis operos teatras. Visų nesuminėsi.
- Su kokiais režisieriais teko dirbti?
- Tikslaus režisierių skaičiaus, su kuriais dirbau per šiuos 15 metų, tikriausiai neįmanoma įvardinti, bet manau, kad svyruoja apie 40-50. Tarp jų buvo tokie režisieriai, kaip Dmitrijumi Černiakovu, Stefan Herhaim.
- Žiūrint į Jūsų nuotraukas iš spektaklių matosi, kad esat dainavęs pačiose įvairiausiose kūrinių interpretacijose. Kas Jums įdomiau ar priimtiniau - tradiciniai ar šiuolaikiniai pastatymai?
- Vienas iš sudėtingiausių pastatymų buvo su Stefanu Herhaimu. Mane labai nustebino šio režisieriaus spektaklio koncepcija, nes operos “Don Žuanas” pastatyme tokio vaidmens kaip Don Žuanas kaip ir nebuvo. Leporelas buvo paverstas katalikų kunigu ir visą laiką kovojo su savo Don Žuanu. Tai, mano manymu, buvo labai vykęs pastatymas.
O į klausimą, ar man artimesni tradiciniai ar šiuolaikiniai pastatymai, tai tikriausiai galėčiau atsakyti taip - man priimtiniausi yra įdomūs pastatymai, nes tiek šiuolaikinis, tiek tradicinis gali būti labai įdomus ir jaudinantis. Dabar neaišku, kur yra ta riba, ir kas ją nubrėžia tarp šiuolaikiškumo ir tradicijos. Vienam tas pats tradicinis spektaklis gali atrodyti tradicinis, o kitam jis gali pasirodyti visiškai modernus. Aš pamenu “Ruslano ir Liudmilos” pastatymą Maskvos Didžiajame teatre, kai buvo jo atidarymas. Režisieriaus Dmitrijaus Černiakovo spektaklis man neatrodė labai modernus ir šiuolaikinis, ir juo labiau ne pasaka, bet rusai buvo visiškai šokiruoti - jiems tai buvo visiškai nepriimtina. Bet jeigu jie atgaivina 1920 metais statytą “Borisą Godunovą” ir jiems tai yra visiškai įprasta, tai natūralu, jog toks “Ruslanas ir Liudmila” juos šokiruoja.
- Atrodo, kad Jūs puikiai įaugote į sunkųjį repertuarą ir darotės nepakeičiamas toje srityje. Kokias roles dainuosite artimiausiu metu?
- Nepakeičiamų nėra. Visus galima pakeisti, realybė yra kiek kitokia. Mano repertuaras jau yra dėliojamas 2015-iems metams. Dabar dainuoju “Hofmano pasakose”, netrukus prasidės “Nabucco” repeticijos Antwerpene, kur dainuosiu Zachariją, kovo mėnesį statomas “Parcifalis”, po to Diuseldorfe laukia “Skrajojantis Olandas”. Jeigu trumpai, tai repertuaras nusimato labai plataus. Nuo Hendelio iki Wagnerio.
- Vokietijoje Jūs labai suaugote kaip menininkas, atsirado kita patirtis – kieno dėka tai atsitiko?
- Kai tu esi profesionaliame kolektyve, su profesionaliu vadovu, kai sudaromas tinkamas repertuaras, kuris skiriamas ne per anksti, kai dar žmogus pats domiesi, imiesi darbų, tai natūraliai ir augi. Viena iš klaidų yra ta, kad solistai pradeda kai kuriuos vaidmenis dainuoti per anksti, kai tam dar nėra pasirengę, kas mums, dainininkams, fiziškai yra labai pavojinga. Rizikuojame savo balsu. Na, o žili plaukai irgi su metais atsiranda, o tai tam tikra prasme parodo kažkokią išmonę.
- O dabar trumpam palikime muziką. Jūsų namai jau Vokietijoje – nuolatos gyvenate ten su šeima jau daugelį metų. Kaip patapti savu svetimoje šalyje? Kokių pastangų Jums reikėjo…
- Taip susiklostė gyvenimas, kad iš Lietuvos važiuojame namo į Vokietiją ir iš Vokietijos taip pat važiuojame namo į Lietuvą. Mus galima sulyginti su čigonais, nes čigonai irgi visada važiuoja namo. Mes į Vokietiją atvažiavome, kai mums buvo apie 25-erius metus ir nuo tokio amžiaus pradėjus gyventi kitoje kultūroje, visiškai prie jos priprasti tiesiog neįmanoma. Praėjus 16-kai metų dar negalime teigti, kad esame kaip namuose. Palauksime dar 10 metu, gal tada kažkas pasikeis. Tačiau negaliu sakyti, kad mums čia negerai. Priešingai, pabuvojus porą mėnesiu Lietuvoje, norisi grįžti į Vokietiją ir atvirkščiai.
- Kaip jaučiasi vaikai? Juk jiems Esenas yra namai?
- Vaikai čia jaučiasi puikiai. Jie čia gimę, jie čia auga. Šiuo metu mano vaikai jau yra daugiau vokiečiai, negu lietuviai, tačiau vis tiek jiems toks reiškinys kaip tėvų žemė yra labai svarbus. Mes šeimoje stengiamės gyventi taip, lyg Lietuvoje. Kalbame lietuvių kalba ir be menkiausio akcento! Skaitome lietuviškus portalus, žiūrime lietuvišką televiziją. Tačiau vaikai visgi lanko vokišką mokyklą.
- Koks yra Jūsų laisvalaikis? Gal kokį hobi turite?
- Mūsų šeima yra gana sportiška, tad tai būtų kaip ir bendras hobi. Rūsyje turime įsirengę nedidelį sporto kambarį su visu reikalingu inventoriumi bei pirtimi. Kaip ir daugelis vyrų domiuosi automobiliais. Jų nekolekcionuoju, tačiau mėgstu nueiti į parodas, išbandyti įvairius automobilius.
- Ko išmokot gyvendamas Vokietijoje? Kokios patirties Jums ji davė ir duoda?
- Į šį klausimą yra gana sudėtinga surasti tinkamą atsakymą. Mano manymu, viskas ateina su amžiumi. Žmogus pasidarai protingesnis, dvasingesnis, išmintingesnis. O konkrečiai pasakyti ar tai suteikia vieta, ar bėgantys metai, yra labai sudėtinga.
- Gal galėtumėt papasakoti apie pačius vokiečius, gal kokių atsitikimų yra nutikę?
- Buvo toks atsitikimas. Vieną dieną geriame kavą ir žmona pastebėjo prie kaimynų namo betupinėjantį neaiškų žmogų. Aš įšokau į šlepetes ir su savo šunimi, prancūzų buldogu, kuriuo vardas, beje, Figaro, pradėjome bėgti link to žmogaus. Jis, aišku, mus pastebėjęs, taip pat puolė bėgti. Nors ir kaip stengėmės, tačiau vagies nepavijome. Bet įdomiausias dalykas šioje istorijoje tas, kad nors kiti kaimynai ir matė, jog kažkas braunasi į namą, nieko nedarė. Po visko išėję į lauką sakė: „Mes to nebūtume darę! O jeigu jis būtų turėjęs peilį ar ginklą, jeigu būtų užpuolęs?“ Policijai jie skambintų tik tada, kai jau pamatytų, jog yra išlaužtos durys. Vokiečiai yra labai atsargūs ir niekada nerizikuos savo kailiu dėl kito.
- Kas Jus labiausiai nustebino vokiečių gyvenimo būde?
- Vokiečiai iš esmės yra labai ramūs žmonės ir be galo pedantiški. Tai kartais net erzina, nes tas šaltumas būna nepakenčiamas. Na bet prie visko galima priprasti, tik norėti reikia. Mes per daug nesistengiame bendrauti su vokiečiais. Bendraujame daugiau su mūsų mentalitetui ir temperamentui artimesniais žmonėmis.
- Ką duoda solistui galimybė išvažiuoti ir eilę metų dirbti svetur?
- Sakyčiau duoda labai daug. Susipažįsti su dainavimo kultūromis. Pavyzdžiui, italų dainavimo kultūra labai skiriasi nuo vokiečių ar rusų. Kadangi yra didesni masteliai, atsiveria platesnės tarptautinio dainavimo galimybės. Yra didesnė galimybė būti išgirstam bei pastebėtam.
- Ar dažnai grįžtate į Lietuvą? Kur čia Jūsų namai? Ko pasiilgstate?
- Nors jau eilę metų gyvename Vokietijoje, tačiau visada stengiamės pabūti Lietuvoje, praleisti vasaras. Dabartiniai mano namai Lietuvoje yra Klaipėdoje. Čia aš grįžtu pas tėvus. Mes turime namą mieste ir šiuo metu vyksta pirties statybos. Kai pastatysim, bus dar smagiau sugrįžti į namus Lietuvoje. Yra du dalykai, kurių pasiilgstu labiausiai - tėvų ir draugų. O jeigu būtų galimybė persivežti tėvus ir draugus į Vokietiją, tai čia tobula šalis.