„Onegino“ veiksmas vyksta virtuvėje, kur senovėje menininkai iki ryto sukurdavo genialiausius projektus. Todėl jus ir pasikvietėme čia, į paštą, kad prisimintume laikus, kai vieni kitiems rašėme laiškus. Onegino Tatjana parašė jam būtent laišką. Ne sms. Šis jai po daugelio metų taip pat atsiuntė laišką. Mes praradome pomėgį rašyti laiškus“, - susirinkusiesiems pasakojo režisierė Dalia Ibelhauptaitė.

Scenoje - visa svajonių komanda

Po metų Vilniaus Kongresų rūmų scenoje opera „Oneginas“ atgyja visiškai pakeitusi savo veidą. Prie „Vilnius City opera“ solistų sąstato prisijungs daug naujų žmonių. Vieno britų teatro kritiko žodžiais tariant, „Onegine“ vaidmenis kurs tikra „dream team“ („svajonių komanda“, - angl.).

Spektaklyje namų galvą, širdį ir sielą - parduotuvių bazės pardavėją Lariną „Onegine“ vaidins Sigutė Stonytė. Jos dvi dukras – poetinę nelaimėlę Tatjaną, per ilgai užsibuvusią „komunalkėje“, kurs Asmik Grigorian bei Ieva Prudnikovaitė, Ji taps įsimylėjėle neklaužada seserimi Olga.

Prie "bohemiečių" prisijungia dar trys nauji solistai. Onegino vaidmenyje debiutuos Kostas Smoriginas, Gremino – Almas Švilpa, o Lenskio personažą kurs meksikiečių kilmės operos solistas Emilio Ponsas, šiuo metu gyvenantis Vokietijoje bei puikiai kalbantis rusiškai.

Įdomu tai, kad užsienyje dirbantys K. Smoriginas ir I. Prudnikovaitė per pastaruosius porą metų Lietuvoje nebuvo sukūrę naujo vaidmens. Todėl galima sakyti, kad šie pasaulyje pripažinti operos solistai į gimtinės didžiąją sceną grįžta „Onegino“ operos dėka.

„Kostas dainuos pirmąjį savo Oneginą. Net keturi teatrai norėjo jo debiuto, todėl labai džiaugiuosi, kad jis pasirinko mūsų „komunalkę“, - šmaikštavo režisierė.

Premjeriniuose "Onegino" spektakliuose bus ir dar vienas jaunas veidas - dirigentas Ričardas Šumila, kuriam batutą perdavė pats maestro Gintaras Rinkevičius.

Operos "Oneginas" pristatymo akimirkos - DELFI nuotraukų albume:

Vieni kitiems ir paverkdavo ant peties

A. Grigorian prisipažino, kad su visais šiais operos solistais ji artimai bičiuliaujasi gyvenime. Bet, paradoksas, retai kada pasirodo scenoje. „Su Kostu augome viename kieme, todėl man sudėtinga scenoje matyti jį kaip savo vyrą, nes jis visada man buvo kaip brolis. Švilpą pamenu nuo vaikystės laikų, jis dažnai pas mus namuose lankydavosi. Ieva man yra kaip sesuo, o jos tėtis man atstodavo tikrą tėtį“, - prisipažino Asmik.

Su ja sutiko ir po motinystės atostogų į sceną grįžtanti I. Prudnikovaitė. „Ši sudėtis išskirtinė. Su Dalyte praleisdavau daug laiko teatre. Kai dar pati nežinojau, ko noriu iš gyvenimo, sėdėdavau jos repeticijose. Su Švilpa ir dabar dirbame tam pačiam teatre, todėl su juo ir paverkti, ir pasidžiaugti teko“, - prisipažino operos solistė.

"Komunalkių" laikų kostiumų detektyvas

Spektaklio kostiumus kūręs Juozas Statkevičius, anot režisierės, turėjo fantastišką laiką, nes darė ne „otkutiurą“, bet galėjo pasinerti į tikrą buitinį gyvenimą.

„Kiek mes sugadinome nervų ieškodami perukų ir treningų. Atkreipkite dėmesį spektaklyje į vieną herojų su triusikėliais. Kiek pastangų Juozas dėjo, kad tokius surasti! Skelbėme nacionalinę paiešką per laikraštį tų triusikėlių ieškodami, bet dauguma tokius jau buvo seniai sunešioję. Juozas specialiai važiavo ieškoti. Žodžiu, buvo istorinė triusikėlių paieška. Tačiau būtent iš tokių mažų dalykų ir susidaro didelė visuma“, - pastebi D. Ibelhauptaitė.

Jaunoji karta nebežino istorijos

Dizaineris J. Statkevičius pastebi, kad jaunoji karta nebežino, ką reiškia gyvenimas virtuvėse ir „blatai“. „Perukas buvo prestižo reikalas, o „Adidas“ treningai iš Maskvos - mados diktatas. Spektaklyje netgi specialiai rinkome meniu, kas ant stalo turi būti patiekta. Ką tuo metu žmonės valgė. Jaunimas turbūt net nežino, kad gauti majonezo pavykdavo tik už talonus, o žirnelius – tik vestuvių proga. Dabartinė karta apie tai nesusimasto. Todėl neabejoju, kad šiuolaikinei kartai įdomu pamatyti istorinį momentą“, - įsitikinęs dizaineris.

Tiesa, režisierė pabrėžia, kad šito spektaklio jie nesistengė padaryti politinio. „Tuos laikus dabar žmonės atspindi arba kaip „glemūrą“ arba neigiamai. Bet galima viską ir meniškai, objektyviai pateikti. Žiūrėti į tą laikmetį, kaip žiūrime į baroką ar pokario metus“, - patikslina D. Ibelhauptaitė.