Pastaruoju metu 28 metų M.Repšys, tapęs talentingu aktoriumi, rūpestingu šeimos vyru ir tėvu, repetuoja Vilniaus katedros statytojo architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vaidmenį Justino Marcinkevičiaus dramoje „Katedra“. Spektaklį Nacionaliniame dramos teatre stato žinomas režisierius Oskaras Koršunovas, jo premjera įvyks lapkričio pabaigoje.
– Mariau, ar tikėjotės, kad gausite Lauryno vaidmenį spektaklyje „Katedra“?
– Ne. Man netikėtas buvo skambutis iš teatro administracijos. Aišku, buvo džiugu. Ir baisu, – didelė atsakomybė.
– Kaip jaučiatės dabar, kai į tą vaidmenį įsigilinote, kai artėja spektaklio premjera?
– Truputėlį ramiau. Baisiausia buvo nežinia – kaip bus, kas bus: teksto daug, jis eiliuotas, kaip jį sakyti? Pirmos repeticijos man iš viso buvo tragiškos. Labai sunkiai sekėsi skaityti. Dabar viskas gerai. Man patinka. Dirbi savo darbą, kurį esi išmokęs, stengiesi daryti maksimaliai gerai.
– Neseniai O.Koršunovo spektaklyje „Išvarymas“ sukūrėte išskirtinį – agresyvaus emigranto Vandalo vaidmenį. Ar nesulaukėte pastabų, kad vaidinti Lauryną jums – misija neįmanoma?
– Aš pats save gerai pažįstu: Vandalas – iš tų vaidmenų, kuriuos galiu gerai atlikti. Yra dar daugybė vaidmenų, kuriuos galiu gerai atlikti.
Aktoriaus profesijoje retai pasitaiko vaidmenų perliukų. Muzikos ir teatro akademijoje man jų teko. Pavyzdžiui, duobkasys iš „Hamleto“, daktaras Astrovas „Dėdėje Vanioje“. Tai vaidmenys, kuriuos jauti nuo pradžios iki pabaigos. Vandalas irgi iššovė kaip perliukas.
Aš žinau, kad galiu ne tik Vandalą vaidinti. Laurynas man – iššūkis, ir džiaugiuosi, kad man davė tokį vaidmenį. Dabar galėsiu nors kiek atsikratyti to Vandalo.
– Nuo ko pradedate lipdyti vaidmenį? Koks būna pirmasis kabliukas, stimulas?
– Sunku pasakyti. Kiekvienas vaidmuo – skirtingas. Kartais reikia atsispirti nuo vaidmens logikos. Kartais skaitai pjesę ir viską matai – tereikia tik suvaidinti. Man su Vandalu taip buvo. Skaičiau pjesę ir viską mačiau kaip multiką. Į kiekvieną vaidmenį einu skirtingu keliu. Lauryną savaip įsivaizduoju.
– Ar žmonai pasakojate apie savo darbą? Kaip ji įvertino jūsų Vandalą?
– Daug pasakoju. Vaida man padėjo mokytis tekstą. Aš skaitydavau Vandalo, o ji – kurio nors kito personažo. Bet spektaklis jai buvo naujiena – juk nežinojo, kaip viskas atrodys scenoje. „Išvarymas“ jai labai patiko. Nori dar kartą nueiti ir pažiūrėti, bet nėra galimybės – neturime kam vaiko palikti.
Vaida baigė madingus mokslus – vadybą Gedimino technikos universitete. Dirba įmonėje „Swedbank lizingas“. Iki dekretinių atostogų buvo skyriaus vadovė. Mes kartu nuo 15 metų. Mokėmės toje pačioje mokykloje, bet paralelinėse klasėse.
– Gal po didžiulio populiarumo „Išvaryme“ Nacionalinio teatro aktoriai į jus pradėjo šnairuoti, – pakaks čia tų žvaigždžių?
– Ne. Čia labai draugiški aktoriai, puikus kolektyvas, net nustebau, atėjęs į šį teatrą. Etatinis teatro darbuotojas esu nuo šio rugsėjo. Naujokas. Džiaugiuosi, kad čia esu.
– Ar tiesa, kad jau mokykloje buvote vandalas – jūsų nedomino mokslai, tik išdaigos?
– Trainiodavausi pakampiais. Mokiausi labai prastai. Tais laikais kažkodėl būdavo pažeidžiamos mokinių teisės ir viešai skelbiami pažangumo rezultatai lentoje. Vaida tarp 11–12 klasių mokinių buvo devinta, o aš – 109-as iš 130 mokinių. Keista, iš pamokų nebėgdavau – man labai patiko sėdėti pamokose, erzinti mokytojus ir juoktis. Mokytojai nervindavosi, labai pykdavo. Ir kai kurie bendraklasiai pykdavo. Užtat prisijuokdavau. Toks buvau iki pat 12 klasės. Kai kurie mokytojai manęs ypač nemėgo.
– Iš mokyklos išsinešėte kartėlį?
– Aš tai ne. Jie – turbūt. Man smagu buvo, geri laikai.
– Negi taip nieko ir nesiekėte?
– Siekiau! Aš norėjau būti Rytų kovos menų sportininkas. Daug sportavau – treniravausi kung fu. Nerūkiau, negėriau. Negeriu ir dabar. Įstojau į Pedagoginį universitetą – dvejus metus mokiausi kūno kultūros. Paskui nusprendžiau, kad reikia sukti į teatrą. Svarbiausia gyvenime daryti tai, kas tau patinka. Jei nedarysi, veltui nugyvensi gyvenimą.
Dar mokyklos laikais labai patiko boksas. Jeigu Dievas mane grąžintų į 14 metų amžių ir sakytų – rinkis sporto šaką, pasirinkčiau boksą. Arba šachmatus.
– Kuo sužavėjo šios sporto šakos?
– Šachmatai ir dabar patinka. Vaikštau pas didmeistrį Darių Ruželę, Vaidą Sakalauską – labai gerą šachmatų trenerį. Su juo žaidžiu. Bet dažniausiai šachmatais žaidžiu internetu. O boksas – tiesiog paprastas sportas, kovinis, agresyvus. Boksuodamasis išsikrauni. Bet kartu tai ir intelektualus sportas. Jis mane žavi savo paprastumu.
Anksčiau buvo kung fu kultas. Filmai įtaką padarė. Ir šiaip norėjosi būti kietam. Labai daug laiko tam atidaviau, truputėlį gailiuosi. Kung fu būdavo atskyriai kaip šachmatų sporte. Turiu pirmą atskyrį.
– Ar dar žiūrite kovinius filmus?
– Dabar ne. Kažkada, aišku, žiūrėdavau. Kai kuriuos ir mintinai žinojau.
– Ar teko mokykloje iššvaistytą laiką kompensuoti – pasimokyti to, ką praleidote, skaityti kūrinius, kurių neperskaitėte?
– Tai aišku, kad teko. Vienintelis dalykas, ką mokėjau, – tai gamtos mokslai. Jie man labai patiko. Dešimtuką turėjau. Su literatūra – ne kas, gaudavau blogus pažymius. Mano skaitymo įgūdžiai neišlavinti ir man sunku skaityti. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą skaitėme „Katedrą“, aš pats buvau pakraupęs, man gėda buvo – tiesiog nemoku skaityti. Jaudiniesi, daug žmonių, sunku susikaupti. Bet iš tikrųjų skaitau daug. Kai tik turiu laisvo laiko, tai ir skaitau. Įvairią literatūrą. Labai patinka istorinės knygos. Vis dėlto skaityti garsiai – kas kita, tie įgūdžiai turi būti išlavinti nuo vaikystės.
– Mokyklos laikais ir tėvams kėlėte galvos skausmą?
– Ne, nedraskydavau jiems akių. Su mama iš viso gerai sutardavome. Tik mokykloje norėdavau pasirodyti – nebuvau saldainiukas. Mama gerai žinojo kelią pas direktorių. Namie mažai būdavau – nuolat treniruotėse, paskui pats užsiėmimus vesdavau. Vienuoliktoje klasėje dvi vaikų grupes turėjau. Būdamas dvyliktoje, treniravau ir suaugusiuosius.
– Kas padėjo suprasti, kad jūsų gyvenimas – teatras, o ne sporto mokslai Pedagoginiame universitete?
– Treneris nusivedė į Operos ir baleto teatrą palaipioti kopėčiomis, akrobatu pabūti operoje „Skrajojantis olandas“. Nuėjome į tas repeticijas. Man patiko – iki vėlumos sėdėjome. Pamaniau, reikia save bandyti teatre. Buvo tas noras vaidinti. Nuėjau į „Palėpę“ pas Olegą Kesminą (Vilniaus Gedimino technikos universiteto teatras-studija – red. past.). Ten labai daug dirbau, repetuodavau iki išnaktų, didžiausius vaidmenis atlikdavau. Ir nusprendžiau, kad reikia stoti į aktorinį. Įstojau būdamas 23-ejų – už kitus vyresnis.
Ruošiausi tam. Maniau, jei neįstosiu, tai bent žinosiu, kad nevertas buvau. Pusantro mėnesio per dieną gal po keturias valandas repetuodavau etiudus, dainas, eilėraščius, prozą. Nuo pirmadienio iki šeštadienio. Sekmadienį ilsėdavausi.
– Ar teatre praverčia Rytų kovos menų įgūdžiai?
– Vandalo vaidmeniui labai pravertė. Šiaip jie visur ir visada praverčia – ne tiek kūnui, kiek mąstymui, disciplinai.
– Gal savo gebėjimus teko panaudoti ir naktį gatvėje?
– Ne. Naktimis nesišlaistau gatvėse. Ką veikti naktį gatvėje? Aš turiu šeimą, man patinka būti namie.
– Įdomus jūsų virsmas – nuo mokyklos laikų chuliganėlio iki rūpestingo vyro ir tėvo.
– Vyrus labai pakeičia moterys. Jei ne mano žmona, nežinau, ką veikčiau. Sunku pasakyti. Ji irgi mane pastūmėjo į teatrą – palaikė, kai sumaniau stoti į aktorinį. Jei žmonės myli vienas kitą, manau, jie keičiasi. Žmones keičia meilė. O jei dar nori pasitempti prieš mylimą žmogų, parodyti, kad gali daugiau, kad sieki daugiau, tai labai motyvuoja.
– Ar gyvenimas pasunkėjo, kai gimė duktė?
– Atsirado naujų spalvų. Bet atsirado ir naujų inkarų – negali ramiai išeiti pasivaikščioti. Ne su draugais, o su žmona. Su draugais retai kada einu. Turi galvoti, kam palikti vaiką prižiūrėti, o išėjęs – kaip greičiau grįžti.
– Ar sunkios jums tėvo pareigos? Kaip bendraujate su dukterimi, gal ką nors jai paskaitote ar padainuojate prieš miegą?
– Gretai – metai ir trys mėnesiai. Mudu ir žaidžiame, ir dūkstame. Bet kartais po spektaklių norisi ramybės – atsisėsti ir pabūti vienam.
