Per spektaklio premjerą labiausiai žiūrovų dėmesį patraukė į kitą laikmetį – 1970-ųjų sovietinę „komunalkę“ ir 1980-ųjų Niujorko mados pasaulį – perkeltas operos veiksmas, iki smulkmenų išdirbtos scenografijos detalės ir autentiški, nostalgija alsuojantys Juozo Statkevičiaus kostiumai.
Spektaklio scenografas anglas Dickas Birdas su malonumu prisimena darbo pradžią: “XIX a. operos veiksmas paprastai vyksta elegantiškoje, prašmatnioje aplinkoje, todėl mane labai intrigavo mūsų pasirinkimas – brežnevinė Rusija ir komunaliniais butais padalintas namas. Ieškojau senų nuniokotų prabangių pastatų ir nuotraukų, kas įvyko su jų interjerais. Juk prieš pusantro šimto metų panašiai galėjo atrodyti ir mūsų “Onegino” personažų gyvenamasis namas, o scenoje jau tik buvusios didybės liekanos 8 dešimtmečio buities fone... Turėjau galimybę pasinerti į savo mėgstamą stilių – irstančių daiktų pasaulį.”
Įkvėpimo ieškojo internete
Daug sovietinės komunalinės buities nuotraukų ir detalių „Onegino” scenovaizdžiui buvo rasta internete. Bohemiečiai sukaupė daugybę įdomios medžiagos. Vien iš rekvizito galėtų įkurti gerą sendaikčių parduotuvę. Kartu su nuotraukomis pradėjo kauptis įvairiausios istorijos, kurios iki šiol nepaliauja stebinti ir tuos, kurie jas dar prisimena, ir tuos, kurie dar nebuvo tada gimę. Taigi – kokią gyvenimo realybę atrado bohemiečiai 70-ajame, praėjusio amžiaus dešimtmetyje? Kokiais personažais tą “komunalkę” apgyvendino solistai?
Sunku būtų rasti kitą reiškinį, taip taikliai nusakantį sovietinį gyvenimo būdą kaip “komunalkė”. Šis bolševikų išradimas puikiai tiko užmojui kurti “naujo tipo” žmogų, tvarkantį savo buitį ir būtį kolektyvizmo ir lygiavos principais.
Kaip kitaip po vienu stogu sugyventų kelios šeimos, priverstos dalytis bendra virtuve, vonia, tualetu, koridoriumi, telefonu? O vienas butas galėdavo sutalpinti neįtikėtinai spalvingą kompaniją - įvairaus išsilavinimo, amžiaus, skirtingų pažiūrų, tautybių ir įpročių žmones.
Praėjusio amžiaus 6 –ame dešimtmetyje “komunalkėse“ ir dar sunkesnėmis sąlygomis gyveno dauguma sovietinių šeimų. Mat valdžia skatino žmones keltis iš kaimų į miestus ir nemokamai dalijo kambarius nacionalizuotuose butuose. Dažnai naujakuriai juose įstrigdavo ilgiems dešimtmečiams - geresnio buto milžiniškose eilėse sulaukdavo tik išrinktieji, o jeigu vienam žmogui namuose tekdavo puspenkto kvadratinio metro ploto, geresnis būstas šeimai ir nepriklausė.
„Komunalkių“ gyventojai išradingai ieškojo būdų apginti savo autonomiją, taikiai tvarkytis bendrose erdvėse, teisingai dalytis pragyvenimo išlaidas ir kontroliuoti kaimynus. Yra išlikęs vieno piliečio skundas valstybės institucijai, kad po skyrybų jo buvusioji neleidžia jam atsitverti dalies komunalinio kambario. Tokie ir panašūs komiški konfliktai „komunalkėse“ kildavo nuolat.
Ypač dažnai kivirčytasi dėl bendrų sąskaitų apmokėjimo. Juk kaimynas, kurio durų „kodas“ yra trys skambučiai, o svečiai pas jį plūsta srautu, suvartoja daugiau už kitus elektros energijos! Kaip ir tas, kuris turi elektrinį lygintuvą, – argi nereikia jam nustatyti lyginimo normos?
Tokius galvosūkius gliaudė „komunalkių“ aktyvistai. Bet ne dėl pinigų – dėl šventos lygybės. Kad niekas negyventų kitų sąskaita. Tuo tarpu mokečiai už komunalines paslaugas tebuvo kapeikos. Valstybė padengdavo „komunalkės“ išlaidas. Ji buvo atsakinga ir už šių butų ūkio priežiūrą. Todėl įgriuvus luboms, „komunalkės“ gyventojai tik dar tvirčiau sukąsdavo dantis, užuot puolę krapštyti santaupų remontui. Tekantys kranai, sutrešę vamzdžiai, išterliotos, nutrupėjusios sienos, nušiurusi grindų danga – tai tipiški „komunalkės“ vaizdai, nors visi jos gyventojai priklausė vietinei švaros palaikymo brigadai, o judriausioje buto dalyje – virtuvėje – būtinai kabėjo „komunalkės“ tvarkymo grafikas.
Gyvenimas be paslapčių
Pro „komunalkės“ gyventojų akis nepraslysdavo niekas – ką jau kalbėti apie pareigas kolektyvui. Niekam nebuvo paslaptis, kas ką pirko, ką valgė, ką pasikvietė į svečius, kur buvo, ar jau sugrįžo. Ne paslaptis netgi tai, kas kokius apatinius dėvi!
Viena „komunalkės“ gyventoja pripažino, kad persikrausčius iš privataus buto į tokį būstą, iš pradžių drovu viešai džiaustyti savo apatinius, bet neilgai. Mat delikačiai iškabinus skalbinius dviem sluoksniais, kad nesimatytų intymiųjų smulkmenų, iškart pasipylė pamokymai elgtis protingiau, kad skalbiniai greičiau išdžiūtų.
„Komunalkės“ kasdienybę perkelti į kitą erdvę – turbūt neįmanoma. Kur dar naktį koridoriuje galėtum pamatyti pusnuogį kaimyną arba užsukęs į virtuvę – dažančią plaukus ir plaunančią galvą kaimynę. Svetimi žmonės čia ramiai vaikšto su chalatais, treningais ir rankšluosčiais ant galvų, be kosmetikos ir grimo. Jei užtrunka vonioje ar tualete, juos iš ten ištraukia nekantrus beldimas, užsimiršta prie telefono – į realybę tuojau grąžina prisistatęs kaimynas.
Net seksualiniai santykiai yra dalis viešo „komunalkės“ gyvenimo. Mat poros čia gali pabūti drauge, tik leidus artimiesiems. Šie įsimylėjėliams džiaugiantis vienas kitu skaičiuoja minutes virtuvėje arba “užmušinėja laiką” pas kaimynus.
“Komunalkės” gyventojas – lyg nebylus seklys už tavo durų, uoliai transliuojantis savo vertingus įspūdžius bevieliu telefonu. Tipiška istorija iš “komunalkės” archyvų: kolektyvinio buto senbuvė paprašė kaimyno, kad šio buvusi žmona pakalbėtų su savo viršininku dėl sūnaus įdarbinimo vairuotoju. Senolė žinojo netgi tai, kad buvusioji puikiai sutaria su savo bosu!
Sovetinė realybė vertė žmones domėtis ne tik artimiausių kaimynų, bet ir jų giminių bei pažįstamų profesiniais ir šeimos reikalais, pomėgiais ir įpročiais. Mat socialinis kapitalas tais laikais puikiausiai atstojo pinigus. Visa, ko tik reikėjo, galėjai susiveikti per ryšius. O viešos prekių ir paslaugų rinkos tiesiog nebuvo. Komunizmo kūrėjai niekino buržuazinius patogumus ir prabangą.
Dar ir šiandien Rusijos didmiesčių madinguose kvartaluose yra išlikę komunalinio bendrabūvio salelių, kurių gyventojai atsispiria dosniems nekilnojamojo turto prekeivių pasiūlymams. Pensininkams ir vienišiams gyventi “komunalkėse” kartais patinka. Čia dalijamasi ne tik pareigomis, bet ir kartu leidžiamas laisvalaikis, švenčiami gimtadieniai ir kitokios šventės.
Yrančios namų sienos, dylančios grindys, pūvantys vamzdžiai ir šlamštu užgriozdinti koridoriai netrukdo “komunalkės”gyventojams didžiuotis šių pastatų architektūrine verte ir patogia dislokacija.
Operos “Oneginas” “komunalkės” gyventojai:
Laimonas Pautienius - Oneginas – pasiturintis rusų emigrantų paryžiečių sūnus, pirmą kartą atvykęs į tėviškę ieškoti savo šeimos šaknų. Madingas, manieringas, arogantiškas.
Sigute Stonytė - Larina – namo, paversto komunaliniais butais, savininkų palikuonė, pramoninių prekių bazės vedėja. Ji - privilegijuota “komunalkės” gyventoja, įsikūrusi su dukterimis Tatjana ir Olga dviejuose kambariuose. Valdinga, egzaltuota, elegantiška.
Asmik Grigorian - Tatjana – drovi, kukli svajotoja, gyvenanti knygų pasaulyje. Trapi, bet užsispyrusi, iš prigimties inteligentiška. Ištekėjusi už Gremino, iš “komunalkės” pelenės tampa Niujorko intelektualų ir meno elito pažiba.
Jovita Vaškevičiūtė - Olga – Tatjanos sesuo, visiška jos priešingybė. Padykusi, lengvabūdė, visada flirtuojanti ir gundanti. Efektinga asmenybė.
Edgaras Montvidas - Lenskis – “komunalkės” šviesuolis, “pačiuožęs” studentas, labiau išsilavinęs už kitus, savo gabumų dėka pamatęs pasaulio ir dėlto visiškai nepritampantis prie savo aplinkos. Su Oneginu susipažino per kultūrininkų išvyką į Paryžių.
Irena Milkevičiūtė - Filipjevna – Tatjanos auklė, atstojanti jai motiną. Nuoširdi, dvasinga ir šilta. Nuolat sunkiai dirbanti, bet dėmesinga aplinkiniams. Atrodo, kad ji priklauso kitai epochai.
Rafailas Karpis - Trikė – ekscentriškas „komunalkės“ juokdarys, visų globotinis ir kartu švelnios pajuokos objektas.
