Pasak spektaklio režisierės Saulės Degutytės, „Maironio 150 metų proga paminėti prisiminsime ir pamėginsime "prikelti" Maironį. Šiuolaikinį, aktualų, nesenstantį. Spektaklyje netikėtais tonais suskambės visų gerai žinomi Maironio kūriniai. Dažnai Maironio tekstų jau nebegirdime, arba girdėdami tekstą - net nežinome, kad jis Maironio. Gerai žinoma ir jaunimo nuostata - lietuviška poezija, viskas kas patriotiška - nuobodu. Todėl norėtume šiuolaikiniam jaunajam žiūrovui teatro scenoje pristatyti ir gal net prikelti antrajam gyvenimui Žmogų – Maironį. Tikrą Herojų su visomis jo žmogiškomis nuotaikomis, svajonėmis ir aistromis. Norėtume dar kartą šiuolaikinį žiūrovą nustebinti ir išbudinti Maironio eilučių aktualumu.“
Premjerinio spektaklio „Maironio gatvė“ kūrybinė grupė: kompozitorius, atlikėjas - Valdas Narkevičius, aktorius, atlikėjas - Saulius Čėpla, kostiumų dailininkė - Ligita Skukauskaitė,
režisierė, dailininkė - Saulė Degutytė. Spektaklio kūrėjaiu prisipažįsta: „Norėtume, kad mūsų spektaklis paliktų naujai atrasto Maironio įspūdį. Kad Maironis taptų madingas, kad nuo poezijos "šviežių salotų" būtų nuvožtas pelėsiais ir kerpėmis apaugęs nuo "vibruojančių" giesmių skambantis dangtis. Maironio eilės puikiai tinka įvairiems muzikos stiliams ir paverčia juos prasmingais. Gal galima ir atvirkščiai - šiuolaikinė muzika tokia, kad tinka net Maironio eilės.
Šiuo spektakliu mes darom operaciją - nulupam nuo akies, kuri stebi Maironį, drumzliną valktį. Maironio eilės skirtos šiuolaikiniam žmogui, šiuolaikiniam paaugliui. Norėtume, kad ateitų daug žiūrovų, kad mokyklos mus kviestų, kaip šiuolaikinį ir aktualų spektaklį, įkvepiantį meilę poezijai, Maironiui, na ir pagaliau teatrui.“
2012 metais Lietuvoje minime Jono Mačiulio-Maironio 150-ąsias gimimo ir 80-ąsias mirties metines. Maironio reikšmė neišmatuojama vien literatūrine verte. Šiandien lietuvių tautos gyvenime Maironiui tenka didžiulis vaidmuo.
Pasak poeto Marcelijaus Martinaičio, „Žmonių „galvose“ Maironio yra daugiau negu išleistų knygų egzempliorių. Taigi poetas nėra „tiražinis“, į brangius viršelius įspraustas klasikas.
Jis turbūt vienintelis, kuris daugeliui žinomas „iš galvos“, per daug nepasigendant net knygų. Jo poezija nėra tik „knyginė“, užrašyta raidėmis, – ji ir „įgarsinta“ žmonių atmintyje. Šiuo metu Maironio kūryba reiškiasi visai kitu buvimu – kaip kalba, giedojimas, žmonių subuvimas, susijęs su biografijomis ar tautos likimu. Todėl dažnai prisimenama ne knyga, jos viršelis, o kur tekstai buvo išgirsti, skaityti, kas tuo metu vyko, kas mus susieja ir su savo pačių buvimo istorija. Taip poezija tampa atmintimi, biografijų savastimi, įgydama ne vien emocinį, bet ir istorinį matmenį.”
