Otelas ir Dezdemona – ypatingos stotelės tiek Sigutės Stonytės, tiek Kristiano Benedikto karjeroje, paveikiomis spalvomis nutapyti sceniniai portretai, įspūdingi ir kiekvienas atskirai, ir kaip duetas. Tad jūsų dėmesiui – bendras pokalbis su solistais.
- Mielieji, nuo ko šiame spektaklyje prasideda Duetas?
Kristian Benedikt: Vienareikšmiškai ir visomis prasmėmis – nuo „Fuoco di gioia“, džiugesio ugnies. Kai kūrėme šį spektaklį, buvo labai netikėta sulaukti Sigutės patarimų – jie man labai patiko, esu už juos dėkingas. Pavyzdžiui, ji visada pabrėžė, kad pirmame veiksme Otelas turėtų būti laimingas, o ne iš karto besižvalgantis, ką čia nusmaugus. (juokiasi) Otelas – tai normalus jaunas vyras pačiame jėgų žydėjime, nemanau, kad tais laikais pensininkai plaukdavo į jūrą kariauti. Tarp Otelo ir Dezdemonos viskas labai šviežia ir dėl to – labai jautru...
Sigutė Stonytė: ...ir tikrasis duetas spektaklyje prasideda dar tada, kai pirmame veiksme scenos priekyje praeidami persimetame žvilgsniais. Šiuo atveju labai svarbus vidinis kontaktas – iš esmės opera ir yra kaip tik tai, tiesiog toks žanras.
KB: Mūsiškis „Fuoco di gioia“ – tai nepaprastai solidus, taurus džiaugsmas. Ir kartu – labai subtilus žaidimas: jeigu tu manęs neintriguosi, tai dueto nebus. Ir štai nuo šio dueto momento, kai dar net nedainuojama, pradedamas emociškai pinti spektaklis, vėliau spalvos tirštėja. Žodžių ir rankų teatras.
SS: Man – daugiau, nei vien tai. Šalia kitų dalykų įžvelgiu ir labai subtilią erotiką – čia ji supoetinta, nebrutali. Pamenu, kaip maestro Nekrošius sakydavo: muzikoje nieko nesuprantu. O juk supranta ir girdi absoliučiai viską. Kaip jis jaučia muzikos harmoniją, girdi ten giedančius paukščius... Daug kas kalba, kad tie judesiai neįprasti, keisti, o man už juos nėra nieko natūralesnio.
KB: Susiduriame su labai įvairiais požiūriais į tai, kaip reikėtų režisuoti muziką. Kartais, būna, orkestras griaudėja, bet juk visai nebūtina to rodyti tiesiogiai, tiesmukai. Gal solisto viduje ir taip yra visas tas dundėjimas. Negali būti iliustruojama.
SS: Iliustravimas ir Nekrošius neturi nieko bendra, ir manau, kad daugelį tai erzina. Jeigu būtų tiesiogiai iliustruojama, viskas būtų daug paprasčiau: jei bučiuojasi, tai bučiuojasi, jei smaugia... Dabar kai kurie yra sutrikę.
KB: Kita vertus, tai augantis spektaklis. Daugelis paskubėjo vertinti pirminį variantą, o juk ir aš pats jaučiu, kad mano judesiai visą laiką kinta. Man sakė: „Ko tu ten tuos delnus uostai?“ Nenuostau – bučiuoju! Vadinasi, ne idėja kalta, o aš nemoku jos gerai išreikšti. Žiūrovas turi matyti, kaip aš tą delną bučiuoju. Taigi idėja gali būti gera, o išraiška – prasta. Kaip ir gyvenime – jaučiame dėkingumą, o ačiū dažnai ir pamirštame pasakyti.
SS: Iš tiesų Nekrošiaus režisūra gana sudėtinga, ir artistas turi rasti raktą, kaip ją pateikti, kad išliktų idėja.
- Daug kas šiame „Otele“ atrodo net elementaru, paprasta, ar ne? Ištiesti ranką, apsisukti tris kartus, krėsle apsiversti... Bet juk viskas priklauso ir nuo to, kaip solistas tą režisūrą supranta ir kaip „padaro namų darbus“, juk teatras – tai ir energijos menas?
SS: Taip, ir kaip tik todėl čia labai svarbi partnerystė. Šiuo atveju spektaklį kūrė dramos režisierius, ir ta būtinybė dar labiau juntama. Jeigu, pavyzdžiui, mus su Vaidu (Kristianu Benediktu. – Red. past.) sieja kažkoks panašus energijos pulsavimas, tai ir man pačiai daug lengviau padaryti savo darbą. Bendras pulsas, kaip ir dramos spektakliuose, yra visko esmė. Tada viskas įvyksta, yra organiška, pamatai kito žvilgsnį, nebėra jokių abejonių dėl to, ką reikia daryti ir kaip būti scenoje.
KB: Ir štai paradoksas. Daugelis šią sceninės kalbos partitūrą kritikuoja iš buitinės kalbos taško, – tai nesakoma tiesiogiai, bet galima išskaityti tarp eilučių. Tai nesąmonė, juk gyvenime tiesiog taip nedarome, nebraukome rankomis, kaip pirmame duete. Buitis ar kažkoks socialistinio realizmo atspindėjimas nėra šio spektaklio tikslas. Man patinka, kad bėgant laikui spektaklis bręsta, ir gerai, kad stengiamės paisyti jo fizikos. Kartais tai erzina, kita vertus, tos taisyklės lyg vinys laiko prie rėmo prikaltą visą spektaklį. Tada choreografinis piešinys išlieka, bet mūsų jausmai, energijos impulsai gilėja. Ir tie kritikai, kurie vakar sakė, kad tai kvailystė, šiandien neretai yra priversti susimąstyti, ar tikrai buvo teisūs. Kita vertus, nežinau, kas geriau, ar kai spektaklį pasitinka katutėmis ir paskui jis greitai nusibosta, ar kai iš pradžių kritikuoja, o vėliau ateina tikrasis pripažinimas.
- Įsiminė ne vienoje spektaklio recenzijoje išsakyta mintis, kad mizanscenos apsunkina solistų vokalinę raišką, jiems nepatogu dainuoti. Kaip yra iš tiesų?
KB: Man tai primena pasakymą: vargšas vairuotojas – turi važiuoti, kai aplink tiek daug kelio ženklų. Jei režisierius tau kelia tam tikrus uždavinius, jis padeda eiti vaidmens esmės link.
SS: Mano galva, šis pastatymas yra visiška antitezė to, kas šiandien vyksta kai kuriuose Europos operos spektakliuose, kur solistas neretai yra iš tikrųjų fiziškai kankinamas, niekinamas, spjaudomas tiesiogine ir perkeltine prasme. Ir nežinau, ar mūsų atveju reikėtų grįžti keliasdešimt metų atgal, tiesiog stovėti ir dainuoti? Režisierius nė vieno dainininko neišniekino, nepažemino ir nesąmonių nepridarė.
KB: Niekada nesitapatinu su vaidmeniu. Scenoje esu visai kitas asmuo ir negaliu jam taikyti judesių, įprastų savo kasdienybėje.
SS: Kai tame dalyvauji, atiduodi savo sielą ir balsą, tikrai nėra jokių sunkumų, greičiau atvirkščiai.
- Kaip Jūs patys matote savo ir vienas kito personažus, kaip juos jaučiate?
SS: Otelas juk visą laiką patiria vidinę kaitą? Vis grimzta žemyn...
KB: Žinoma, taip.
SS: Dezdemona, man regis, išlieka.
KB: Ori, rami, svarbiausia, – tikros meilės įsikūnijimas. Nes tikra meilė yra besąlyginė, kai myli net tada, kai tavęs kitas nemyli. Kita sakytų: ką, man būti su šituo laukiniu žvėrimi? O ji būna šalia jo visą laiką ir drąsiai eina į mirtį.
SS: Taip, yra pateisinimas visų jo poelgių, net pačių skaudžiausių. Užtat man nepaprastai graži Nekrošiaus nubrėžta Otelo linija: man visada skaudu matyti, kaip mano Otelas kankinasi. Dezdemona – tai jau kita istorija, visai kitas auklėjimas, bet nežinau, ar tikrai joje nėra to Otelo temperamentui artimo prado. Juk jos tvirtas apsisprendimas būti su Otelu – tai irgi savotiškas protestas.
- Įdomu, kad Shakespeare’o tekste Dezdemonos tėvas Brabancijus ją apibūdina kaip tylios, nurimusios sielos būtybę, kad kiekvienas judesys droviu raudoniu nudažydavo jai skruostus. Ir ji, pamiršusi savo auklėjimą, kraštą, giminę, seka paskui Otelą?
SS: Ji nebuvo nuolanki. Man artimas Nekrošiaus požiūris į moterį, kai ji, neteisingai apkaltinta, nesigriebia agresijos, aštrios kūno kalbos. Viskas būtų taip paprasta ir suprantama: ak, tu man taip, kaip drįsti? Aš juk myliu tave, tavo žmona esu! Ji – ne, akių nedrasko.
KB: Ir Dezdemona neturi primityvios baimės. Iš išorės ji labai romi.
SS: Taip, nes ta meilė nėra nuolankumas – tai taip tikra, kad ji galbūt nustebs, kentės, bet niekada ant jo neužriks, nes jai tai neįmanoma. Nekrošius sukūrė labai subtilų Dezdemonos buvimą šalia Otelo, lyg medžio šlamėjimą, – man tai stebuklinga.
KB: Man labai įdomus ir dar vienas dalykas: Jagas nėra Blogis. Kaip ir gyvenime. Sakoma, kiekviename iš mūsų gyvena du šunys, geras ir blogas; kurį daugiau šersi, tas ir laimės.
- Ir koks įdomus buvo Nekrošiaus sprendimas draminiame „Otelo“ spektaklyje Jago vaidmenį patikėti ypatingos šviesos Rolandui Kazlui.
SS: Rolandas Kazlas su savo didelėmis, geromis akimis...
KB: Taip, dėl to buvau tiesiog pritrenktas – juk ir pragaras gerais norais grįstas. Yra tokių žmonių, kurie labai stengiasi, tarsi ir gero nori, gal kompleksuoja. Bet kokia kaina nori pripažinimo, dėl to daro kvailystes, peržengia ribas, nekenčia savęs. Jago kredo aš matau didelę žmogaus tragediją. Gyvenime viskas yra čia pat – dangus, pragaras. Negali sakyti, kad štai šita ranka yra bloga. Gal ji gyvenime ir daug gero padariusi, nuskriaudė, bet ir paglostė.
SS: Man tam tikra prasme jie visi yra nelaimingi. Atsimeni, Dezdemona prieš savo ketvirtojo veiksmo dainą apie gluosnį Emilijai sako: „Aš tokia liūdna.“ Taip, ji visada liks ištikima Otelui, visada jį mylės, bet jau yra ir liūdesys. Daug telpa į tą žodį.
- Bet abu laimingi esate šiuos vaidmenis dainuodami?
SS: Yra labai daug vidinio džiaugsmo. Gyveni sau savo gyvenimą, apie nieką nebesvajoji, nieko nebenori, ramiai dirbi savo darbą. Ir staiga – ateina Nekrošius, scenos partneriai... Tada suvoki, kad opera, tas šventas dalykas, į kurį ėjai, tavo profesija ir antras gyvenimas, – viskas nušvito tikromis spalvomis, viskas pagaliau yra taip, kaip ir turi būti. Aš dėkinga likimui. Ne veltui buvo daug vargta ir kentėta scenoje, daug kartų ten numirta, daug vaidmenų sudainuota. Man asmeniškai Dezdemonos vaidmuo, bendras visų mūsų darbas yra ir viso mano kūrybinio gyvenimo apvainikavimas. Jaučiuosi esanti šalia genialaus vyrų kvinteto – Verdi, Shakespeare’o, Nekrošiaus, dirigento Gintaro Rinkevičiaus, Kristiano Benedikto, ir galimybė kurti šalia jų – tai yra tikra laimė. Įvyko kažkoks ypatingas kontaktas, kuris tikriausiai būna tik kartą gyvenime.
KB: Atsimenu, ir man vieną akimirką atėjo stingdantis suvokimas: štai aš dainuoju Otelą, apie kurį visada svajojau, ir dainuoju jį su pačiais geriausiais. O ir pati opera – tai Verdi kūrybos viršūnė. Aš ir dabar jaučiu, kad esu nelabai vertas šito vaidmens. Žinau, kaip norėčiau jį paruošti, tačiau iki to varianto, kuris atitiktų mano idealo įsivaizdavimą, dar reikia padirbėti.
SS: Vaidas – ypatingas Otelas, ir mūsų kontaktas scenoje yra ypatingas. Aš labai džiaugiuosi ir dar dėl vieno žmogaus, kuriam, manau, ši opera taip pat turi labai didelę vidinę reikšmę. Tai Jago vaidmens atlikėjas Dainius Stumbras, turintis šiai partijai nepaprastai tinkantį balsą. Žiūriu į jį scenoje ir esu laiminga matydama, kaip jis su kiekvienu spektakliu vis labiau įsitikina, kad gali būti labai geras Jagas.
- O ar judu jau repeticijų pradžioje pajutote, kad būsite pavykęs, „Švyturių“ vertas duetas?
KB: Iš pradžių, žinoma, reikėjo vienam prie kito priprasti.
SS: Atsimenu, Vaidas vis labai norėjo viską kartoti. Mane tai truputį erzino, na, vieną kartą padarai, ir viskas aišku, o čia – ne! (juokiasi) Tad iš pradžių būta nedarnos, bet vėliau supratau, kad jam tiesiog taip reikia.
KB: Kitas dalykas – mes, operos artistai, esame įpratę, kad režisierius mums faktiškai viską padiktuoja: kur nueiti, kada ranką pakelti ir pan. Čia vyko bendras darbas – Nekrošius pateikdavo kokią idėją ir žiūrėdavo, kaip mes patys ją išplėtosime. Tai sunku, bet scenoje tada atsiranda daug geresnis rezultatas.
SS: Iš tiesų repeticijose Nekrošius paberdavo visą virtinę idėjų, vizijų, patys turėjome atsirinkti ir drauge su Vaidu sugeneruoti galutinį variantą iš to, ką jis pasiūlė.
KB: Ką reiškia pasakymas „geras scenos partneris“? Tai pirmiausia vos ne intuityvus vienas kito jutimas. Jei tarp manęs ir Sigutės yra kokia nors sielų giminystė, tai ir mūsų vaidyba, būtis scenoje yra atitinkama. Manau, kad man nepaprastai pasisekė, ne tik su scenos partnere Sigute, su režisieriumi, bet ir su dirigentu, maestro Gintaru Rinkevičiumi. Tai vedlys, į kurį net nebūtina žiūrėti, – solistas jį tiesiog jaučia. Nepaprastas profesionalumas, žinios ir patirtis.
SS: Dainuodami matome maestro Rinkevičiaus rankas, veido išraišką, ir tai mus labai veikia. Tai žmogus, kuris patiria visų personažų likimus ir dramą drauge su mumis, jis visada šalia, tarsi pats dainuotų. Visada jaučiu jo absoliučią pagarbą ir meilę solistui, ir dar niekada nebuvo nė vienos akimirkos, kada spektaklyje nematyčiau jo akių.
KB: Iš tiesų sakau nuoširdžiai: esame laimingiausi solistai pasaulyje. Laimingiausi Otelas ir Dezdemona. (šypsosi)
