Vakarą ves maestro žmona, aktorė Barbora Abramavičiūtė-Kaniavienė. Regis, tai žada būti ypač šiltas, jaukus vakaras. Jo belaukiant jūsų dėmesiui – pokalbis su maestro.
- Nuotraukoje matome Jus, Maestro, Nacionalinio operos ir baleto teatro prieigose, Kipro Petrausko skulptūros fone. Kokį jaučiate ryšį su Lietuvos operos įkūrėju? Ši skulptūra ne tik primena legendinę asmenybę, bet ir simbolizuoja patį operos teatrą.
Turiu namuose Kipro statulėlę, džiaugiuosi, kad nuo šiol turėsiu ir nuotrauką, kur mudu esame drauge. Su Kipru Petrausku dainavau vienintelį kartą, tiksliau, dalyvavau vieninteliame G. Verdi operos „Otelas“ spektaklyje – tuomet buvau ketvirto kurso studentas ir teatro solistas. Šauklio frazė yra nedidukė, tačiau atsimenu ją puikiai: „Mūsų uosto sargyba praneša apie Venecijos galerą, į kurią atvyksta pasiuntiniai...“ Į tai K. Petrauskas – Otelas – atsako: „Na gerai...“
Tai ir buvo visas mano Šauklio vaidmuo, bet mano dienoraštyje jis įrašytas ryškiomis raidėmis. Studijavau konservatorijoje jam profesoriaujant, matydavau jį kasdien. Ne kartą jam pirkau bilietus į „Pergalės“ kino teatrą (dabar ten yra lošimo namai) ir lydėjau maestro į kiną. Beje, kartą lydėjau jį žūklėn, kur man buvo patikėta irkluoti valtį. Taigi, mačiau K. Petrauską ir scenoje, ir gyvenime.
- Dar studijų tuometinėje Lietuvos konservatorijoje metais buvote pakviestas dainuoti teatre. Jūsų vokalo pedagogui Petrui Olekai tai, regis, nepatiko. Suprantama, jam pirmiausia rūpėjo Jūsų profesinis pasirengimas, o ankstyvas darbas teatro scenoje galėjo pakenkti balsui...
- Petras Oleka man kategoriškai pasakė: klasė arba teatras. Tuomet buvau toks nemandagus, kad pasakiau – teatras! Po to kokią savaitėlę tarp mūsų vyravo šioks toks santykių šaltukas, bet visa tai truko neilgai.
- Vėliau Jūs pats tapote Lietuvos muzikos akademijos Solinio dainavimo katedros profesoriumi ir vedėju, parengėte nemažai dainininkų. Ar dažnai reikėdavo jiems ką nors kategoriškai teigti?
- Aš kategoriškumo apskritai vengiu, kategoriškas esu tik pats sau – tą tikrai galiu pasakyti. O žodžio NE stengiuosi išvengti. Ne, aš to nenoriu, ne, aš to nedarysiu, ne, nesutinku – tokie žodžiai visuomet prastai nuteikia pašnekovą ar scenos partnerį, juolab artimuosius.
Juk šis žodis turi labai daug pakaitalų, o kategoriškumas, manau, nėra geras bruožas. Aš džiaugiuosi, kad mano studentai koncertuoja, ir noriu, kad jie kuo daugiau dainuotų. Vienas mano studentų, kuriems dėsčiau Muzikos ir teatro akademijoje, Deivis, yra ir mano scenos partneris. Atėjęs į mano klasę, jis atsargiai tyrinėjo, koks bus mano požiūris į jo „popsavimą“. Žinoma, kai kurie dėstytojai tvirtai laikosi nuostatos, jog tai visiškai nedera klasikinio dainavimo besimokantiems atlikėjams. Betgi ir aš pats buvau tų laikų „popsiukas“!
Dainavau labai daug populiarių lietuviškos ir užsienio estrados dainų su Lengvosios muzikos orkestru, tačiau negalėčiau skųstis, kad tai kenkė mano pagrindinei profesinei veiklai ar balsui. Manau, kad dainininkas turi dainuoti viską, pažinti įvairiausius vokalinės muzikos žanrus. Kai manęs klausia, kas man yra opera, atsakau, jog opera yra mano didžioji meilė.
O kas man yra operetė? Na, operetė – mano mylimoji. O estrada, dabar vadinama popsu, padeda man surasti klausytoją, kuris galbūt niekad neateis į teatrą, operos spektaklį. Tai labai didelė įvairaus amžiaus auditorija. Ir dabar su dižiausiu džiaugsmu dalyvauju koncertuose, kai mane pakviečia. Juose atlieku populiarią įvairių laikų muziką, primirštas lietuvių autorių dainas puikiais poetiniais tekstais. Aš – už muzikos profesionalumą, kad ir kokia ji būtų – klasikinė ar lengvoji. Matau daug vadinamųjų „žvaigždžių“, kurios nesirūpina savo pasirengimu, siekia lengvai patikti publikai ir savo pasirodymais uždirba nemažus pinigus. Apskritai tai yra tema, kuria galima būtų daug kalbėti...
- Jūs esate vienas iš nedaugelio scenos meistrų, profesionaliai žiūrinčių į tarsi ir nerimtus žanrus. Tokie kadaise buvo Rimantas Siparis, Romanas Marijošius, savo akademinę operos solisto karjerą sėkmingai derinę su populiariais koncertais Lietuvos televizijoje, palikę nemažai įrašų, atlikę daugybę lietuvių autorių dainų ir taip sukūrę lietuviškos estrados įvaizdį, kurio iki šiol daugelis ilgisi. Ar manote, kad įmanoma prikelti tokią užmirštą ir trapią lietuviškos populiariosios kultūros tradiciją?
- Jeigu pažvelgtume į šių dainininkų repertuarą, pamatytume, jog kartais nežinia, kas tose dainose yra svarbiau – muzika, jos atlikimas ar poetinis tekstas. Tas dainas rašė diplomuoti kompozitoriai, tikri savo srities profesionalai: Vygandas Telksnys, Benjaminas Gorbulskis, Mikas Vaitkevičius, eiles kūrė geriausi šalies poetai: Sigitas Geda, Vytautas Bložė, Violeta Palčinskaitė. Dažną lietuvišką dainą lydi puikios poezijos tekstai, pavyzdžiui, B. Gorbulskio ir P. Gaulės daina „Einu su tavim susitikti/ tu mano pakalnė ir kalnas/aš tau tegaliu dovanoti /tik širdį ir degančius delnus...“ Gražu?
- Kaip manote, ar naujoji klausytojų karta supranta ir priima tokį pakylėtą romantišką toną, dainingas švelnias melodijas?
- Visa tai sakau savo kartos vardu. Mes visi buvome ir likome romantikai, ir niekad to neišsižadėsime.
- Turėtų būti nelengva mūsų komerciškoje aplinkoje puoselėti romantizmo idealus...
- Stengiuosi, tačiau neverčiu savęs dirbtinai, tiesiog esu romantikas – gyvenime ir darbe. Jei toks nebūčiau, galbūt jau seniai nebedainuočiau. Savo jubiliejų švenčiu be didelio džiaugsmo, nes ne pats jį sugalvojau. Visiems linkima, kad būtų sveiki ir laimingi. Bet savo profesijoje būti aktyviam jau daugiau nei penkis dešimtmečius, manau, yra daug didesnė šventė, tikrasis romantizmas. Pridurčiau dar profesinį fanatiškumą ir ištikimybę – visa tai susiję su romantika.
- Kalbėti, mąstyti ir gyventi romantizmo dvasia reikia gebėjimo. Kaip Jums, patyrusiam politikui, pavyko išsaugoti šią dvasią dirbant Seime 2000–2004 m.?
- Tie ketveri metai man buvo geri universitetai. Visi skaitome laikraščius, klausomės radijo, ir atrodo, jog politika yra kiekvienam prieinama. Tačiau padirbėjęs metus kitus, pradedi žvelgti į Valstybės reikalus kitaip. Anksčiau maniau, kad politikoje turėtų dalyvauti daugiau teisininkų, ekonomistų, politikos profesionalų, bet dabar esu tikras, jog tokioje institucijoje kaip Seimas turi rastis įvairių profesijų žmonių – gydytojų, mokytojų, taip pat ir menininkų. Patikėkit manimi, žodis kultūra Seime nėra dažnai girdimas. Pasigendu ne tik kultūros politikos, bet ir kasdienės politinės kultūros.
- Ar radote Seime bendraminčių, supratusių ir palaikiusių Jūsų siekius?
- Žinoma, tačiau vien supratimo maža. Stigo diskusijų ir bendro darbo. Skirtingoms politinėms jėgoms vadovaujant, po Nepriklausomybės atgavimo į mokslą ir kultūrą buvo įdėta labai ir labai mažai, o šiandien, jau užaugus naujai Nepriklausomybės aštuoniolikmečių kartai, labai gerai matome akivaizdžias to neveiklumo pasekmes. Per mažai buvo šnekama apie kultūrą, o tai yra labai svarbus dalykas.
- Kaip apibendrintumėte savo darbą Seime?
- Nesijaučiu kažką nuveikęs Lietuvai. Tik apmaudu, kad nutolau nuo savo profesijos. Tuo metu internete paskaičiau savo biografiją, kurioje buvau pristatytas kaip Seimo narys, turintis pomėgį – dainavimą. Tiesą sakant, taip ir buvo, nors ir nenutraukiau darbo Muzikos akademijoje. Dirbdavau su studentais po Seimo posėdžių ir, žinoma, to nepavadinsi produktyviu darbu. Tik baigęs savo kadenciją grįžau prie to, kas man yra išties artimiausia. O darbą Seime palyginčiau su jūra: atėję prie jūros regime puikų vaizdą, praplaukiančius laivus, bet joje esančių povandeninių rifų mes nematome... Papasakosiu dar štai ką. Kai susipažinau su savo žmona Barbora, jos paklausiau: kas tau yra žmogaus laimė? Ji man netikėtai trumpai ir paprastai tarė: būti savimi. Taigi, tik grįžęs prie mylimo darbo vėl pasijutau esąs savo vietoje. Kaip mus kasdien išvargina darbai, kuriuos atliekame nenoromis!
- Taigi, su aistra ir džiaugsmu grįžote prie vokalo pedagogo darbo Klaipėdos universitete. Kokie Jūsų santykiai su mokiniais?
- Mes esame draugai, bičiuliai, nors ir nesitujinam, per petį neplekšnojam. Ir man tokie santykiai labai patinka. Vienas mano mokinių buvo Mindaugas Rojus, turintis reto grožio baritoną, Maskvoje laimėjęs tarptautinį G. Vasiljevo operetės konkursą. Nors amžius skiriasi, mūsų santykiai buvo ir yra bičiuliški, juose daug šiltų žodžių ir gerų emocijų, kūrybiško bendradarbiavimo. Su savo studentais buvau parengęs jubiliejinę programą ir prieš penkerius metus. Be to, mano pastangomis gyvuoja teatro praktikos disciplina vokalo magistrantams; čia jaunieji operos solistai rengia vieną iš Klaipėdos muzikinio teatro repertuaro spektaklių. Taip drauge parengėme G. Rossini „Sevilijos kirpėją“, G. Verdi „Traviatą“, W. A. Mozarto „Figaro vedybas“, J. S. Bacho „Kavos kantatą“. Taip diplomantas, jau mokantis repertuarą, mielai priimamas į teatrą, be to, išvengia didelių stresų. Mano žmona Barbora, būdama režisierė, padeda jiems sklandžiai įsilieti į trupės darbą.
- Teatro praktika – lieptas į profesionalią sceną?
- Norėčiau, kad tas lieptas būtų tvirtas ir stangrus. Teatras labai palankus mūsų dainininkams, tačiau prisitaikyti prie repertuaro nėra paprasta.
- Ilgą laiką dirbote Vilniuje, o dabar jau kuris laikas dirbate uostamiestyje, rūpinatės kultūriniu jo gyvenimu, o jis, manyčiau, yra komplikuotas, nukentėjęs nuo daugelio metų centralizacijos, kai visi kultūros židiniai buvo sutelkti sostinėje. Kokią publiką regite Klaipėdoje?
- Aš gimęs Klaipėdoje, tai yra mano miestas. Palangoje palaidoti mano tėvai, jų namuose ir apsigyvenau. Klaipėda, jūra – nieko nėra atsitiktinio, turiu šiam miestui didelių sentimentų. Dažnai lankausi koncertuose, spektakliuose, matau žiūrovų veidus, tarp jų atpažįstu ir nuolatinius kultūros renginių lankytojus, muzikos ir teatro mylėtojus.
- Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą palikote 1993 metais. Pradėjęs Figaru, baigėte Makbetu, o iš viso per trisdešimt metų teatre sukūrėte daugiau nei 40 vaidmenų, padainavote 2500 spektaklių...
- Atėjęs į teatrą radau čia dainuojančius patyrusius baritonus Joną Stasiūną, Kostą Šilgalį, Vladimirą Rubackį. Vėliau dainuoti pradėjo Eugenijus Vasilevskis, Arvydas Markauskas, dabar teatre ryškiausi Vytautas Juozapaitis ir Dainius Stumbras. Lietuva dėl savo klimato yra tinkama šalis geriems baritonams rastis, augti ir tvirtėti. Taip pat ir repertuaras buvo formuojamas atsižvelgiant į trupės potencialą, o joje visad buvo gerų baritonų, tad netrūko vaidmenų ir man. Kad ir ne viską teko padainuoti, vaidmenų stoka nesiskundžiu. Kai kuriuos vaidmenis, kaip Rigoletą, Figarą ar Eugenijų Oneginą, esu dainavęs keliuose pastatymuose, taigi nuobodu niekad nebuvo. Dabar matau tarp dainininkų įsigalint tam tikrą balso kultą, kai įsimylėjus savo balsą pamirštami scenos partneriai, aktoriaus meistriškumas. Mano vokalo pedagogas, šviesios atminties Petras Oleka dažnai sakydavo: „jis buvo puikus operos aktorius!“, o tai yra kas kita nei tik „operos solistas“. Visuomet prisimenu Rimantą Siparį ir jo sukrečiantį Borisą Godunovą. Puikūs operos aktoriai buvo Antanas Sodeika, Antanas Kučingis, Aleksandra Staškevičiūtė; jie man – aktorinio meistriškumo pavyzdžiai. Gera partnerystė labai svarbi spektaklio metu, būtent iš jos gimė „Trijų tigrų“ projektas, kai dainuodavome drauge su Virgilijum Noreika ir Vladimiru Prudnikovu.
- Intensyvus pedagogo darbas netrukdo susikaupti jubiliejiniam koncertui, kurio nekantriai laukiame spalio 6-ąją. Kas teikia Jums sceninės ištvermės, koncertinės ugnies ir mokytojo išminties?
- Mane globoja žvaigždės, nušviesdamos teisingą kelią, o nuovargį ir negandas padeda įveikti kietas ir gilus miegas.
- Šį kartą į sceną vesti koncerto nutarėte pasikviesti ir savo žmoną.
- Mes abu dėstome Klaipėdos universiteto Menų fakulteto Dainavimo katedroje. Mano studentai yra ir jos studentai, moko juos aktorinio meistriškumo. Tad viliuosi, kad mums pavyks ne tik padainuoti, bet ir šiltai pabendrauti scenoje.
