"Jis yra asmuo, kuris iš tikrųjų nusipelno titulo "didis", - sakė šio muziejaus direktorius Philas Reedas. - Jis toli gražu nebuvo tobulas, tačiau jo nuopelnai viršija visas nesėkmes".
Muziejus, kuriam įkurti prireikė dešimtmečio ir kuris duris atvers vasario 11 dieną, suteikia naują galimybę pažvelgti į W.Churchillį kaip į žmogų.
Susidomėjimas W.Churchillio asmenybe pastaraisiais metais didėjo, ypač po 2001 metų rugsėjo 11-osios atakų Niujorke ir Vašingtone.
"Netikrumo amžiuje po Šaltojo karo ir vykstant naujam karui su terorizmu žmonės nori turėti stiprų vadovą, o jis toks ir buvo", - teigė W.Churchillio archyvo centro Kembridže direktorius Allenas Packwoodas.
"Krinta į akis, kad po rugsėjo 11-osios politikai abiejose Atlanto pusėse pradėjo cituoti W.Churchillį", - pridūrė jis, pažymėjęs, kad JAV prezidentas George'as W.Bushas Ovaliniame kabinete netgi turi W.Churchillio, kurio motina buvo amerikietė, biustą.
"Susidomėjimas W.Churchilliu kilo dėl kelių faktorių, - sakė A.Packwoodas. - Naujo amžiaus pradžioje žmonės iš naujo įvertina vieną reikšmingiausių praėjusio šimtmečio momentų".
Šis momentas - karas, kurio metu nacistinei Vokietijai beveik pavyko įsiveržti į Didžiąją Britaniją, - atėjo tada, kai W.Churchillis jau buvo padaręs gana ilgą karjerą.
Karys, karo korespondentas ir istorikas į parlamentą pirmą kartą įžengė 1900 metais ir, du kartus pakeitęs partijas, beveik be pertraukos dirbo jame 29 metus.
Tokios jo frazės kaip "Niekada nepasiduosime", "Nieko negaliu pasiūlyti, išskyrus kraują, kaitrą, ašaras ir prakaitą" ir "Niekada karų istorijoje taip daugelis nebuvo taip labai dėkingi taip nedaugeliui" sustiprino britų ryžtą ir pavertė jį legenda.
Daugelio nuostabai, jo vyriausybė pralaimėjo pirmuosius rinkimus po Antrojo pasaulinio karo. Tačiau po šešerių metų W.Churchillis vėl sugebėjo užimti ministro pirmininko postą, nors paskutiniai ketveri jo vadovavimo metai buvo blankūs. Į pensiją jis išėjo sulaukęs 80 metų.
W.Churchillis mirė tik prieš 40 metų - 1965-ųjų sausio 24 dieną.