Tokią nuomonę V. Jauniškis išsakė Vilniuje ketvirtadienį prasidėjusioje ir dvi dienas truksiančioje antrojo forumo "Iššūkiai žiniasklaidai 21 šimtmetyje" konferencijoje "Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?".
Kultūros analitiko teigimu, kultūros laidos taip pat bando orientuotis į savotišką formatą, jos taip pat matuojamos reitingais ir pagal juos sprendžiama apie jų naudą.
"Jų herojai taip pat nedaug išmano apie aplink dominuojantį gyvenimą ir bando tam priešinti save, bet, skirtingai nei komercinių TV laidų prodiuseriai, kultūrinių kūrėjai, regis, nežino net patys, koks yra jų laikų žiūrovas, nei kas žiūrėdavo jų rodomus filmus vėlai vakare, kada viena galimų auditorijų - mokytojai - jau miegodavo. Jei kas žiūri šeštadienį iš ryto, kai menininkai dar nepabudę", - pristatydamas savo pranešimą tema "Ar kultūra gali būti įdomi TV ekrane?" sakė V. Jauniškis.
Pranešėjas prakalbo apie visuomeninį nacionalinį transliuotoją LRT, nes kitose televizijose autorinių kultūros laidų tėra vos viena kita.
"LRT, būdama visuomeninė, vis dar tebesilaiko keisto fenomeno, kuris vadinamas telegeniškumu - kaip taisyklingai sėdėti, kalbėti, kaip atrodyti pakankamai taisyklingai ir gražiai, t.y. kaip atrodyti taip nepatogiai, kad ir žiūrovui dėl to būtų nepatogu", - dėstė jis.
"Menų faktūros" redaktorius pagyrė, kad LRT puoselėjama graži ir taisyklinga lietuvių kalba, tačiau pamirštama apie mintį, dažnas vedėjas ją iškeičia į parodos, koncerto ar kito meno įvykio standartinį pristatymą.
"Lietuvos televizija niekaip nesutinka, kad galvojantis, eteryje mąstantis žmogus gali būti įdomus ir jau tuo gražus. Vaikomasi kadro dinamikos, efektingų iliustracijų, todėl net laidoje apie kiną, kur pristatomas lietuviškas filmas, autoriai filmų ištraukas pateikia taip, tarsi lietuviai nuo pat Lietuvos kino studijos įsteigimo kūrė vien vesternus", - kalbėjo V. Jauniškis.
Kita vertus, jis priminė, kad buvo ir atvirkščių variantų, desperatiškų bandymų pristatyti kultūrą kitaip t.y. nesuformatuotą. Tokia esą buvo "ŠMC televizija" ir ypač festivalio "Vilnius - Europos kultūros sostinė" projektas Menų čempionatas "Art-o-tlonas".
Kalbėdamas apie LRT kultūros kanalą, pranešėjas sakė, kad ten rodoma keleto ar keliasdešimties metų senumo produkcija, kuri pateikiama "be jokio įpakavimo".
"Taip išduodamas, regis, pagrindinis kanalo tikslas, galvosūkis, kuo užpildyti eterį. Štai čia ir stebiesi: ar žmonės tikrai nemato jokių užsienio televizijų, (...) ar čia taip tiesiog norisi išrasti lietuvišką dviratį, kurio, kad ir kaip stengiesi, ratai kvadratiniai...", - neslėpė ekspertas.
Anot jo, kultūros įvykių prezentacijose dominuoja ne mintis, o jos rezultatas, paruošti trafaretiniai sakiniai ir standartiniai kadrai, apie ką bebūtų kuriama, "finale vis tiek menininkas tolsta lauku ar gatve".
V. Jauniškis pasigedo LRT televizijoje laidos, kurioje būtų nagrinėjami kultūros procesai, kur kultūra būtų suvokiama kaip svarbi mūsų gyvenimo dalis - visiškai nekalbama, kas dedamasi už sienos, kas yra kultūros politika, kuri yra įdomi ir svarbi, nes gyvename pagal ją.
"Nesuvokdamos priežastinių ryšių kultūros kaip visuomeninio proceso, mūsų TV kultūros laidos regisi kaip Kasparas Hauzeris vis kartojančios, "kad bokštas aukštas, nes jį pastatė aukštas žmogus", - įžvalgomis dalijosi jis.
"Kultūros laidos visada buvo skaidomos pagal menų sritis. Gabalėlis dailei, reportažo scenarijus: bendras parodos planas, tada dailininko pasisakymas, tada kuratorės, tada vėl bendras planas su lankytojais. Gabalėlis koncertui: orkestro repeticija ir analogiški kūrėjo ir dirigento pasisakymai. Teatrui: ištrauka iš repeticijos (pageidautina, kur būtų daug rėkiama), tada režisieriaus ir kartais garsios aktorės monologas. Literatūrai: trys rašytojos sakiniai ir knygos viršelis", - pavyzdžius pateikė jis.
Pasak V. Jauniškio, taip segmentuojamas ir dažnas žiūrovas, kyla pavojus, kad pažiūrėjęs gabalėlį dailės, dailėtyrininkas išjungs televizorių, o teatralas dar lauks savo sferos.
"Kuriant laidas remiamasi ne kūrėjų išmanymu, ne jų gebėjimu įžvelgti tendencijas, pasikapstyti giliau, plačiau, o einama paskui kultūros įstaigų pranešimus žiniasklaidai, t.y. kas įvyko, o ne kas vyksta. Kultūra televizijoje šalia kai kurių asmenybių jubiliejų yra kultūros įstaigų reklaminis ruporas. Nesakau, kad tai nesvarbu, bet akivaizdus televizijoje yra stulbinantis autoriteto ir kultūrinės kompetencijos deficitas", - kalbėjo jis.
Kita vertus, kritikas atkreipė dėmesį į tai, kad situacija Lietuvos radijuje yra visiškai priešinga - čia yra žymiai daugiau intelektualaus ir kultūrinio potencialo, o laidos verčia žavėtis tiek kultūriniu ir šviečiamuoju turiniu, tiek vedėju profesionalumu.
"Ir čia belieka klausti: ar išties tie autoritetai, gerai išmanantys kultūros sritį kaip visuomeninį procesą, susipažinę su tendencijomis ir tuokiantys kurią dar sritį, egzistuoja, ar tiesiog neįsileidžiamos naujos jėgos? Gal jos neįsileidžiamos dėl suprantamų socialinių ir finansavimo sąlygų - kur dėsi kitus darbuotojus, ar galėsi mokėti daugiau labiau išmanantiems, o gal tų žmonių nėra, nes jie tinkamai neparengiami universitetuose? O jei tokių nėra, kodėl nepasitelkiami konsultantai? Ar tai vėl finansų klausimas, aktualus šioje televizijoje visada", - retoriškai klausė V. Jauniškis.
Kultūros analitikas išskyrė dar vieną kultūros laidų aspektą - jų laiką - kai šiuo metu joms suteikiama po pusvalandį, jos tampa įvykių registracija ir maratonu per renginius. Kitas laidų laiko aspektas - nuolatinė sezoninė kaita. Kalbėdamas apie laidų vizualumą, V. Jauniškis sakė, jog tai skonio reikalas.
"Todėl kalbant apie kultūros atspindėjimą televizijoje, akivaizdu viena: jai trūksta autoritetingų advokatų, kurie spaustų pačius TV vadovus daugiau kreipti dėmesį į šią sferą. LRT taryba tuo visiškai nesidomi ir nesikiša į turinį, nebent kokio politinio skandalo atveju, šiaip jokių pareiškimų nesigirdi, o tyla ir nesikeičianti situacija reiškia, kad tai tarybą tenkina", - sakė jis.
Pasisakydamas dėl kultūros laidų auditorijos, V. Jauniškis matė takoskyrą: ar taikyti kultūros laidas tiems, kurie su ja ir taip prastai bendrauja, ar bandyti kurti vien meno vartotojams. Pasak kritiko, ir vienu, ir kitu atveju bus įžeisti likusieji, bet nereikia bandyti įrodinėti, kad apie kultūrą negalima kalbėti populiariai.
Kultūros analitikas kaip populiarių, aiškių ir suprantamų laidų pavyzdžius pateikė BBC laidas apie dailininkus, pateikiamas iš istorinės perspektyvos, "History" kanalą, "Financial Times", kuriame pasirodo vienos iš įdomiausių recenzijų ar parodų anonsų.
"Išties tai, ką minėjau, dažnai galioja visai žiniasklaidai, tačiau internete ir spaudoje pragiedrulių tikrai esama ir jų vis daugiau. Todėl šiandien iš tiesų televizijos žiūrovą gelbsti kitas ekranas - interneto. Žiūrimi filmai, atsisiunčiamos laidos... Iš tiesų situacija yra "kiekvienas už save". LRT pagal įstatymą ir misiją vykdo šviečiamąją kultūrinę priedermę, bet tik statistiškai. Kultūros rasime, jos yra, tai tarsi Dievo įrodymas. Televizijos vadovai, kaip tie dvasininkai, sako "mums, kaip Kasparui Hauzeriui, bet svarbiausia tikėti Dievą, o mes vis dar norime išmokti geriau skaityti ir rašyti", - reziumavo V. Jauniškis.
Konferenciją "Kultūra besikeičiančioje televizijoje: didžioji profanacija ar didžiulės galimybės?" organizuoja LRT taryba, Kultūros ministerija ir Gėtės (Goethe) institutas Vilniuje.
