Alonas Štelmanas gimė 1978 m. Kaune. 2004 m. baigė tapybos magistro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Tai jau 14-ta personalinė Alono Štelmano paroda. Galerijoje „Meno niša“ pristatomi naujausi menininko kūriniai, sukurti 2012 m.
Parodos pavadinimas „Nekrofilija“ šokiruoja. Tačiau, anot autoriaus, jo kūryboje atspindėta dabartinė Lietuvos socialinė ir ekonominė būsena, o paveiksluose naudojamomis tamsiomis spalvomis siekiama ne slėgti ir šiurpinti, bet gydyti sąmonę, mentalitetą, kultūrą. Net tuomet, kai tapybos darbuose vaiduojamos, pavyzdžiui, laidotuvės. Juk kiekvienas esame ką nors palaidojęs, kiekvienas turime minčių ir jausmų, kuriuos palaidoti norėtųsi. Todėl į klausimą, kas ir kodėl yra laidojamas, kiekvienas turi atsakyti asmeniškai.
Ryškios spalvos, primityvistinės, stilizuotos figūros, dažų gurvuoliai kuria dramatišką, gąsdinantį įspūdį. Tai tapyba, kuri nepripažįsta normų, konvencijų, kompromisų. Tapytoja Aušra Andziulytė apie Alono Štelmano kūrybą yra sakiusi: „Tai akivaizdžiai gabus koloristas: iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad tėra viena kita dėmė, bet, atidžiau įsižiūrėjus, nesunku pamatyti, kaip viskas suderinta – spalva skamba.
Kiek mačiau Alono parodų, pastebėjau, kad jis dirba prie tam tikrų serijų. Manau, tai logiška ir nuoseklu. Darbų tematikoje aiškus tautinis dramatizmas, darbuose taip pat vyrauja tam tikri dar nelabai įminti skaičių simboliai, taip pat nameliai, kastuvai, skėčiai ir kibirai – akivaizdžiai turintys savas prasmes, giluminį klodą, ne tik plastinę išraišką.“
Dabar paveikslus apgyveno figūros širdžių galvomis. Kas jos? Ir kaip tapyboje pasireiškia nekrofilija? Žvakių ir kastuvų, keliančių asociacijas su mirtimi, drobėse nestinga, tačiau sąsajas ir reikšmes žiūrovams teks susirasti ir iškoduoti patiems.
Paroda veiks iki 2012 m. spalio 23 d.
