Premjerai kartu su būsimaisiais Rusų dramos teatro (LRDT) aktoriais besiruošianti režisierė Laima Adomaitienė teigia, jog toks sumanymas kilo mąstant apie kontekstą. „Tai tiesiog yra Žemaitės gyvento laikotarpio kalbinė aplinka. Tai yra kaip oras, kaip atmosfera, kurioje būta ir lenkiško, ir rusiško žodžio. Prašiau teatro nedaryti jokio vertimo. Jei šiame spektaklyje kas nors ko nors nesupras, vadinasi, neįveikėme savo užduoties“, – apie būsimą, ketvirtąjį, savo kūrinį LRDT scenoje sakė menininkė.
L. Adomaitienė teigė tokią medžiagą spektakliui pasirinkusi neatsitiktinai ir ketinanti perteikti ją neįprastu rakursu. „Žemaitė yra neatsiejama mūsų kultūros dalis, kuri šiuo metu yra nepagarbiai nurašyta. Lankstomės šiuolaikinei, dažnai nebrandžiai, literatūrai, šaukiame ir draskomės, kad mus išgirstų, skubame, nepagalvojame, kad teatro menas skirtas sielai. Noriu, kad ši lietuvių literatūros klasika būtų perskaityta šiuolaikiniam žiūrovui taip, kaip ji verta būti perskaityta – šiuolaikiškai, su dabartiniais mūsų potyriais. Noriu, kad tai neatrodytų kaip kažkokia atgyvena“, – sakė režisierė.
Žemaitės kūrinio „Trys mylimos“ originalą skaitę žiūrovai gali nustebti – pjesės sceninėje redakcijoje gausu neregėtų personažų bei įvykių, komedija čia virsta drama, o į „Tris mylinčias“ pakeistas pavadinimas liudija ir kitonišką herojų santykių vertinimą. „Pagrindinis veikėjas Liudvikas Žemaitės komedijoje „Trys mylimos“ iš tiesų tų trijų nemyli, o tik jomis naudojasi. Iš to ir juokiasi rašytoja. Tuomet apie ką kalbėti – apie apsukrų vagį ar apie vyrą, sugebantį vienu metu tris mylėti? Man atrodo, kad vis tik esmė – ne tos trys moterys, o meilė. Ta tikroji, kurios už pinigus nenupirksi“, – sakė L. Adomaitienė.
Spektaklis pasakoja apie našlę ir dvi jos dukteris – visas tris, pametusias galvas dėl samdinio, atvykusio iš Kaukazo. Kūrėjai teigia akcentuojantys meilės motyvus, aplinkybes, kuriomis ji užgimsta, bei kelius, kuriais jos siekiama. „Čia vėlgi pasikartoja ta pati taisyklė, kuri galioja visais laikais – ant svetimos nelaimės nepastatysi savo laimės. Iš esmės, pagrindinis personažas Liudvikas sunaikina visus ir susinaikina pats“, – sakė motiną Kyverienę spektaklyje vaidinanti Žana Gončar. „Buvo tam tikros taisyklės: ką tu gali mylėti, už ko gali tekėti. Tai dabar yra žymiai laisviau ir liberaliau priimama, – antrino Gabija Siurbytė, atliekanti vienos iš dukterų, Domicelės, vaidmenį ir pridūrė: „Labai gerai, kad gali į tai panirti. Mane žavi tos senos tradicijos, tas senas archajiškas kvapas, kurio yra visose kultūrose ir kuris karta iš kartos pasimeta. Po kažkurio laiko tu gali visa tai ir savo vaikams perduoti, kad nebūtų užmiršta“.
Pasak aktorės Ž. Gončar, spektaklyje netrūksta ir ryškių derinių: „Man įdomiausia turbūt derinti tą archajiškumą, tą senovę, būtent tas visas XIX amžiaus Lietuvos kaimo tradicijas – tokius, atrodo, žemiškus dalykus – su specifine spektaklio stilistika, kuri yra truputėlį „virš žemės“. Iš pradžių gali pasirodyti, kad jie nedera, nes yra pakankamai skirtingi, bet susijungę jie sudaro vieningą visumą“.
L. Adomaitienė Žemaitės imasi antrąjį kartą. Prieš penkerius metus kartu su Telšių jaunimo studijos „Aglija“ nariais pagal tą pačią pjesę režisierė buvo sukūrusi judesio vaidinimą.
Scenografiją bei kostiumus spektakliui „Trys mylinčios“ sukūrė dailininkė Laura Luišaitytė, muziką – kompozitoriai Faustas Latėnas bei Žilvinas Žusinas. Spektaklyje vaidina Lietuvos muzikos ir teatro vaidybos ketvirtakursiai. Premjera – rugsėjo 27 ir 28 d. Lietuvos rusų dramos teatre.
