„Kiekvienos religijos šaknys yra mūsų etnose, toje liaudiškoje tradicijoje, o taip pat ir pagonybėje. Ši misterija yra religinis ritualas tarp religijų. Pasirinkome misteriją dėl to, kad tai mistiška, dėl to, kad teatralizuota. Tai yra teatro ir muzikos sintezė. Bet mes stengsimės parodyti tą, ką ir Jėzus Kristus kažkada sakė – kad visi tikime į vieną Dievą,“ – sakė kompozitorė ir vargonininkė Liauda Vaitkūnaitė.
Broniaus Kutavičiaus kūryboje gausu lietuvių etninės kultūros ir mitologijos elementų, todėl renginio metu į vieną visumą susiliejo lietuvių folkloro ir vargonų muzika, skambės Mikalojaus Konstantino Čiurlionio ir paties Broniaus Kutavičiaus kūriniai, o filosofinę renginio nuotaiką kūrė deklamuojami tekstai iš senųjų pagoniškų epų ir Senojo Testamento.
Tokiu būdu renginio organizatoriai siekė perteikti savitą kompozitoriaus pasaulėžiūrą ir atšvęsti lygiadienį.
Apie Kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus jubiliejaus proga rengiamą misteriją pasakoja folkloro atlikėjas Vytautas Lukšas:
Lygiadienis ir Bronius Kutavičius – susiję?
Be abejo susiję. Lygiadienis yra ypatingas metų laikas, kuomet susilygina diena ir naktis. Senovėje mūsų protėviai šią datą atžymėjo tam tikromis apeigomis, išlikę daug savitų papročių, kuriuos galime šiuolaikiškai interpretuoti, pritaikyti savo gyvenimui. Bronius Kutavičius yra labai įdomus kompozitorius, kuris savo kūryboje rėmėsi taip pat lietuvių etnine kultūra, muzika ir tokie jo kūriniai kaip „Paskutinės pagonių apeigos“ labiausiai susišaukia su lygiadieniu, etnine kultūra. Kutavičiui imponavo etninė kultūra, jos palikimas ir tai mus įkvėpė kurti.
Šiais metais yra Kutavičiaus jubiliejus, jam sukanka 80 metų, tai yra išskirtinė proga, dėl to mes skiriame jam kalendorinę šventę, kurios metu atliksime savo kūrinį „Saulės vadavimo apeigos“, taip pat ir Čiurlionio bei paties Kutavičiaus kūrinius. Mes tarsi tęsiame jų tradiciją.
O B.Kutavičius ir jūs – kuo tai susiję?
Čiurlionis buvo Kutavičiaus įkvėpėjas, o Kutavičius įkvepia mus. Taigi mes norime prisidėti prie jo šventės.
Kaip susibūrė jūsų komanda?
Aš anksčiau dainuodavau pritariant didžeridu ragui ir nusprendžiau, kad visai įdomu būtų pabandyti dainuoti su vargonais. Žinojau, kad Liauda Vaitkūnaitė, mano kolegė, taip pat domisi etnine kultūra, mes tuo gyvenam, tad radom bendrą kalbą ir nusprendėm sukurti šį tą naujo.
Kaip gimė kūrinys „Saulės vadavimo apeigos“?
Idėja rutuliojosi labai ilgai. Praėjusiais metais Vilniaus dailės akademijoje mes rengėme Kūčias, kurios buvo surengtos pagal mitologinį scenarijų. Žinome, kad senovėje kiekviena šventė vyko pagal tam tikrą mitą. Būtent mūsų kalendorinėse apeigose galime matyti daug mito atšvaitų. Tos dainos pagal savo prasmę ir struktūrą atitinka mito scenarijų. Būtent šie dalykai davė inspiraciją sukurti šventę, kuri yra pagrįsta vieningu scenarijumi. Mes jau kūrėme balandžio mėnesį Jorės šventę pagal stebuklinę pasaką, tad ir šį ikikalėdinį laikotarpį norėjome įprasminti mitu.
Ką jūs siekiate parodyti žmonėms?
Saulės vadavimo apeigos skirtos įprasminti advento ir Kalėdų mitą ir papročius. Gal ir anksti, bet darbo yra daug. Ir kadangi lygiadienis yra tas laikas, kai iš vasaros pereiname į tamsųjį metų laiką, į žiemos laiką, tad tai yra pirmasis taškas, kai galime pradėti galvoti, kaip mes išgyvensime Kalėdų virsmą.
Kalėdos buvo svarbios visoms kultūroms, nes tai yra žiemos saulėgrįža. Jos aktualios ir krikščionims, ir pagonims. Krikščionybėje Kristus laikomas šviesa ir būtent žiemos saulėgrįža susiejama su jo gimimu. Antikos filosofai apie saulę kalbėjo panašiai kaip krikščionys apie Kristų.
Tas pačias idėjas, kurias krikščionys mato Kristuje, jie įžvelgė saulėje ją suasmenindami. Kaip pavyzdį reikėtų paminėti graikų saulės dievą Heliją, kuris nusileidžia į požemius ir žūva, o vėliau prisikelia – tą simbolizuoja tekanti saulė. Tad saulė taip pat yra tai, į ką žmonės gali suprojektuoti savo vertybes.
Misterija – kas jums tai?
Misterija yra didelis veiksmas, šventė, kurios tikslas padėti žmonėms prisiliesti prie kažkokios ypatingos, didžiulės paslapties. O kokia ta paslaptis, mums patiems dar iki šiol nėra aišku, mes tik esame truputėlį prie jos prisilietę. Visą gyvenimą gyvename, kad tą paslaptį atskleistume.
Ar misterija pagoniškais motyvais bažnyčioje – akibrokštas?
Iš dalies misterija susijusi su ikikrikščioniška kultūra – tai folkloras, mitologija, dainavimo tradicija, apeiginiai veiksmai, bet aš griežtai neskirstyčiau tradicijos į krikščionišką ir pagonišką paveldą. Jei šnekėtume apie Dievą, tai Dievas visoms kultūroms kalba ir reiškiasi savaip. Kiekviena kultūra ar religija turi savo kažkokį kelią, bet tai nereiškia, kad mes stengiamės susipriešinti, parodyti akibrokštą. Visa eina į tą pačią vieną paslaptį.
Bet visgi jūsų misterijoje bus skaitomi senieji epai, atliekamos lygiadienio apeigos, naudojami senieji pagoniški papročiai, giesmės. Kas tuomet misterijoje bus krikščioniško?
Aš neskirstyčiau kultūros apskritai į krikščionišką ir pagonišką, tiesiog yra universalūs visiems suprantami simboliai. Mes skaitysime ištrauką ir iš Senojo Testamento Giesmių Giesmės, ne tik iš pagoniškųjų tekstų. Sieksime parodyti ne skirtumus tarp kultūrų, bet tai, kas yra bendra. Tiek senuosiuose epuose, tiek Biblijoje yra deklaruojamos tos pačios vertybės. Tiek savo folklore, tiek Šventajame Rašte mes galime pamatyti tą pačią paslaptį, nes visi žmonės visais laikais siekė dvasinių aukštumų.
Ar šiuolaikinėje kultūroje iš vis dar aktualu religija?
Manau, kad jei tai žavi mus, tai atsiras ir daugybė kitų žmonių, kuriuos tai įkvepia. Tie visi senieji tekstai kalba apie žmogaus gyvenimą, žmonių patirtį, apie kritinius žmogaus gyvenime momentus – mirtį, gimimą, ir šie dalykai visais laikais visame pasaulyje yra svarbūs. Čia mes susiduriame su galimybe pamatyti, kaip mūsų protėviai ir skirtingos kultūros visa tai matė ir suprato.
Koks Jūsų asmeninis santykis su religija?
Aš esu religingas iš principo, bet nepriskirčiau savęs vienai konkrečiai religijai. Mane žavi visos religijos, nes visose galima pajusti šventumą. Bet man aktualiausia ir artimiausia mūsų etninė tradicija, visa, kas joje susiję su šventumu. Ši tradicija yra tarsi mano tapatybė, nes aš esu lietuvis ir ja gyveno mano protėviai. Šią misteriją darau tarsi melsdamasis, tai tarsi religinis ritualas. Tą patį darė mano protėviai ir tėvai, tačiau kiek kitaip – liaudiška forma. O mes bandome sukurti meno kūrinį, naujai interpretuoti senąją tradiciją.
O ar šiuolaikinis menas reikalingas liaudies tradicijai?
Manau, kad reikalingas, nes laikui bėgant pati liaudies tradicija nyksta, jai daro didelę įtaką šalutiniai dalykai, komercija, tad atsiranda poreikis tradiciją išgryninti, pateikti ją kitoje erdvėje, kad ji šiuolaikiniam žmogui prabiltų ta pačia kalba kaip senovės žmogui, bet naujame kontekste. Būtent tai mes ir bandome padaryti.
Ką jūs pažadėjote žiūrovams?
Mes pažadame, kad darysime viską, ką galime ir aš manau, kad ir Dievas mus supras ir padės.
