Tiesa, W. Shakespearo šiame spektaklyje - nėra daug. Kaži, ar pačiam literatūros klasikui patiktų tokia šiems laikams pritaikyta jo kūrinio interpretacija su keiksmažodžiais, tačiau publika tokiu naujovišku požiūriu į klasiką, rodosi, yra susidomėjusi. Beveik visi bilietai į „Julijų Cezarį“ išpirkti keliems mėnesiams į priekį.
"Julijus Cezaris" - viena pirmųjų (1599) W. Shakespearo pjesių, pastatytų Londono „Globe“ teatre. Tačiau Lietuvos režisierius pasakojimą apie sąmokslą prieš Romos diktatorių Julijų Cezarį bei jo nužudymą pateikė kardinaliai kitaip.
A. Areima dar prieš premjerą išdavė, kad jo statomas „Julijus Cezaris“ nė iš tolo neprimins klasikinio W. Shakespearo. Ir jis nemelavo. Senovės laikų Romą režisierius nutarė perkelti į klasikinį biurą, kuriame Julijus cezaris (Tomas Stirna) mėto į savo kolegas kėdes, po audringo vakarėlio su lenku blaivosi ir pažastis vandeniu skalaujasi susivėlęs Brutas (Tadas Gryn), po išgertuvių su vyno buteliu sveikatą taiso ir sienas ramsto Antonijus (Tomas Kliukas), su elektrine gitara skambina ir visus į šuns dienas riebiausiais keiksmažodžiais deda Oktavijus (Paulius Ignatavičius), per plazminius televizorius žirgų lenktynes stebi Kasijus (Tomas Rinkūnas). Pastarasis aktorius likus kelioms dienoms iki premjeros spėjo pasižymėti ne tik savo aktoriniais sugebėjimais. Rugsėjo pradžioje dėl vairavimo apsvaigus jis turėjo nemalonumų su policija bei tokiu vairuotojo elgesiu pasipiktinusiais Užupio gyventojais, kurie aktorių apkūlė bei atėmė jo mašinos raktelius.
Spektaklyje skraido kėdės, griūna lubos, - vyksta tai, ką paprastai slepia kiekvieno partijos biuro ar kitų politinių intrigų pritvinkusio kambario sienos.
Neeiliniam spektakliui „Julijus Cezaris“ režisierius parinko netradicinę erdvę. OKT/Vilniaus miesto teatro būstinę. Salėje – nėra scenos. Didžiuliame kambaryje sėdintys žiūrovai nuo veiksmo atitverti tik plonyte geltona linija. Statydamas šį spektaklį A. Areima apsiėjo su minimalistinėmis dekoracijomis, kurios iliustruoja eilinę kontorą.
Šiame spektaklyje nėra ir užkulisių. Todėl aktoriams išeiti prieš žiūrovą (išsireiškimas išeiti į sceną šiuo atveju visiškai netinka) reikia tiesiai iš laiptinės. Todėl, kaip sakė režisierius, apsimetinėti aktoriams vietos nėra. Jiems tiesiog reikia tapti savo įkūnijamais personažais. Nes už užkulisių užuolaidos čia - nepasislėpsi.
