Gimęs 1901 m. žydų „Lietuvos Jeruzale“ vadintame Vilniuje smuikininkas visą gyvenimą atmintyje saugojo savo namų gyvenimo ir muzikines tradicijas. Šešiametis vunderkindas muzikinę karjerą pradėjo koncertu Kaune 1907 metais, 1909 metais koncertavo Vilniuje, Europinį pripažinimą pelnė 1912 metais Berlyne, o pasaulinę šlovę – Amerikoje, kuri nuo 1917 metų tapo antrąja jo tėvyne. Menininkas mirė 1987 metais gruodžio 11 d.
Apie Jaschos Heifetzo grojimo fenomeną liudija išlikę gausūs įrašai, filmuota madžiaga, nuotraukos ir kt. Mažiausiai tyrinėtas ir žinomas yra J.Heifetzo gyvenimo ir kūrybos Vilniaus periodas. Štai Vilniaus dabartinės Maironio gatvės 27–tajame name prabėgo smuikininko vaikystė, Vilniaus gatvėje išlikęs pastatas, kur nuo 1906 m. Jascha Heifetzas mokėsi Imperatoriškoje rusų muzikos draugijos mokykloje.
Intensyviai vykstant konkurso paruošiamiesiems darbams, kalbėjomės su konkurso organizacinio komiteto pirmininko pavaduotoju, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Styginių instrumentų katedros vedėju profesorium Petru Radzevičium, dalyvavusiu visų ankstesnių trijų konkursų rengimo darbe.
Jaschos Heifetzo konkursas yra vienas iš keturių stambiausių muzikinių konkursų (M. K. Čiurlionio, B. Dvariono, S. Vainiūno ir J. Heifetzo), vykstančių Lietuvoje kas keturi metai ir remiamų Kultūros ministerijos. Iš visų jų šis yra jauniausias. Profesorius akcentavo, kad Vilnius yra gimtasis šio didžiojo menininko miestas ir privalo tuo didžiuotis taip, kaip Genuja (Italija) didžiuojasi Paganiniu, Zalcburgas (Austrija) – Mozartu ir kt.
Iki Lietuvai atgaunant nepriklausomybę muzikinė visuomenė J.Heifetzą laikė amerikiečiu. Tik gerėjant šalių tarpusavio ryšiams, daugėjant užsienio šalių atlikėjų koncertų Lietuvoje augo susidomėjimas ir faktais apie didžiojo smuikininko muzikines šaknis. Lietuvos muzikos ir teatro akademija nusprendė šią muziko biografijos spragą užpildyti ir deramai pagerbti. Tuo tikslu kartu su Nacionaline filharmonija buvo pradėtas organizuoti konkursas, skirtas Jaschos Heifetzo 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Jis įvyko 2001 metais.
Profesorius P.Radzevičius sakė, jog labai pasisekė, kad renginį kuruoti ir pirmininkauti vertinimo komisijai sutiko pasaulinio garso nūdienos smuikininkas Gidonas Kremeris, kas liudijo apie aukštą konkurso profesinį lygį.
Pirmojo konkurso biudžetas buvo nedidelis, bet pasižymėjo dalyvių gausa. Jį stebėjusieji kalbėjo, kad šiam konkursui ne tiek svarbi reklama, kiek pats Jaschos Heifetzo vardas. Po antrojo konkurso (2005 m.) Jaschos Heifetzo konkursas buvo priimtas į Europos muzikinių jaunimo konkursų sąjungą (EMCY). Taip renginys įgavo dar didesnį prestižą.
Dabar jis šliejasi prie pagrindinių konkursų grupės. Garsus vardas įpareigoja siekti ir aukšto profesionalumo. Konkurso vertinimo komisijoje dalyvavusi garsi rusų smuikininkė T. Grindenko sakė, kad Jaschos Heifetzo vardas įpareigoja išlaikyti smuiko kaip instrumentų karaliaus aureolę. Atlikėjams nepakanka vien geros technikos – reikia ir dvasingo grojimo. 2009 metais vykęs trečiasis konkursas visa tai jau atspindėjo tiek populiarumu, tiek dalyvių skaičiumi ir jų grojimo meniniu lygiu, tiek finansavimu.
Ketvirtas tarptautinis Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursas pasižymi originalia programa, kuri buvo rengiama kartu su Gidonu Kremeriu. Šalia kitų privalomų kūrinių kiekvienas dalyvis pirmame atrankos ture privalės pagriežti 6-7 minučių trukmės vilniečio kompozitoriaus kūrinį smuikui solo, specialiai parašytą šiam konkursui.
Ankstesniuose renginiuose buvo atliekami A. Šenderovo, V. Barkausko, F. Bajoro kūriniai, šiame skambės Broniaus Kutavičiaus muzika. Bus atliekamos ir paties Jaschos Heifetzo transkripcijos. Pažymėtina, kad artėjantis ketvirtasis konkursas turės originalų finalinį turą su orkestru Kremerata Baltica. Kiekvienas finalistas su orkestru privalės atlikti C. Saint-Saënso (Ysaÿe) Valso formos etiudą nr.6 op.52 ir W. A. Mozarto ar J. Haydno koncertą smuikui su paties J.Heifetzo arba atlikėjo autorinėmis kadencijomis. Pasak profesoriaus, turas labai sudėtingas, reikalaujantis gero pasiruošimo ir aukšto meistriškumo.
