Tai pagrindiniai kubeliai žadime, kuris vadinasi Gyvenimas.
Arba spektaklis.
Arba gyvenimo spektaklis.
Arba spektaklio gyvenimas.
Jį dėlioja Oskaras Koršunovas savaip traktuojamoje Ibseno pjeseje "Peras Giuntas", kurio premjera įvyko šeštadienį, rugpjūčio 25 d. Jau trečią kartą Oskaras Koršunovas stato spektaklį eksperimentiniame Torshovo teatre, kur žiūrovas sėdi tik per pusmetrį nuo apvalios scenos, o aktoriaus ir žiūrovo ryšys toks betarpiškas, kad matosi bet kokia klaida, ir žiūrovas pats jaučiasi scenoje vykstančios fantasmagorijos dalimi.
Penkių veiksmų Henriko Ibseno romantinė poetinė drama suspausta į vieną veiksmą. Tik į pusantros valandos. Tiek, kiek trunka filmas. Galbūt šiuolaikinis žiūrovas ir nebeištvertų ilgesnio spektaklio. Viskas dabar vyksta beprotišku tempu, ir net iš Ibseno filosofinės, pilnos mistikos, paslėptų prasmių, psichologijos bei egzistencinių klausimų pjesės reikia sugebėti pagaminti patrauklų koncentratą, kuris viliotų, nebūtų nuobodus, bet kartu privestų mąstyti.
Oskarui tenka didžiulis uždavinys - dar kartą parodyti Perą Giuntą norvegams. Parodyti kūrinį, kurį kievienas mokosi mokykloje ir apie jį žino viską. Kuris statytas įvariose scenose daugybę kartų. Parodyti kitaip. Moderniai, neįprastai, įdomiai. Koršunoviškai.
Spektaklio pradžia - pjesės pabaiga. Peras Giuntas keliauja namo. Senas, sugniuždytas, palaužtas.
Keliauja namo su per klajones išplėšta širdim, tapatybe, savastim, sąžine... O gal tai buvo tik banalus raudonų siūlų raizginys, tik balastas brutalioje kovoje su gyvenimu, jo mele ir intrigose, nereikalingas daiktas, kurio geriau neturėti. Nes juk geriau nereikia nei prisirišimo, nei meilės, nei ištikimybės. Taip gyventi lengviau ir paprasčiau. Bet ar tai įmanoma išplėšti iki galo?
Scenoje - laivas, simbolizuojantis klajones, laive - vargšiškas belapis medis, apkabinėtas tuščiais buteliais ir kortomis su nuogomis moterimis. Jei eidamas į savo vietą žiūrovas bus akylesnis, jis pamatys. Juk einama per sceną, ir galima pačiupinėti visus joje esančius daiktus. Toks Pero Giunto gyvenimo medis, nususęs ir bergždžias (scenografija Vytauto Narbuto).
O pats Giuntas (akt. Oystein Roger)? Ar jis rado savyje princą, kuriuo tikėjosi esąs nuo vaikystės? Ar tik suprato, kad yra toks kaip visi, papračiausias trolis, kaip jam nuolat bandė įrodyti jo kaimo, iš kurio jis bėgo vedamas svajonės, troliai. "Nešok aukščiau bambos, nesvajok, nemeluok" - nuolatos girdėjo jis, nes nuolat kūrė istorijas, bandė nuo realybės pabėgti ir slėptis savo fantazijose. Galiausiai buvo išviliotas į pasaulį klajoti, pažinti, suprasti.
Ką jam davė klajonės?
Ką mums kiekvienam davė klajonės po pasaulį? Juk dabar taip lengva išvažiuoti viską metus, užmiršus ir tikėti kad tik TEN, NE ČIA, O KITUR bus kažkas nuostabaus...
Bet ir Perui Giuntui, ir kiekvienam mūsų tenka grįžti atgal, į save, į tai ką palikome, ko išsižadėjome, ir suprasti, kai tik tai ir buvo svarbiausia.
Kiekvienam tenka ašarojant nulupti savo svogūną, ieškant esmės, ieškant svogūno šerdies, gyvenimo prasmės.
Už Pero Giunto, besiblaškančio gyvenimo bangose, befilosofuojančio ir beieškančio prasmės, tyliai juda bebalsė Soveiga.
Ji neieško. Ji tik tiki, myli, laukia, kartais sustingdama keistose, beveik nesveikose, vidinės kančios iškreiptose pozose. Ji nieko nedaro, ji nieko nesako, tik kartais dainuoja kaip verkiantis vaikas. Bet ji yra visada. Jos galima gailėtis, nes ji kupina skausmo.
Ja galima ir stebėtis - tai ji, kuri vistiek niekuomet nepalūžo ir sulaukė to, kuo tikėjo. Tai ji rado išplėštą Pero širdį ir vėl pririšo raudonomis gijomis ją prie pamirštos gimtinės ir motinos, tai ji atgaivino jame tai, kas kilniausia ir švenčiausia.
Oskaras Koršunovas sako, kad savęs paieškų tema šiuolaikiniame pasaulyje yra labai svarbi. "Šiais laikais keliauti labai lengva, langva pamesti save klaidžiojant po TV kanalus ar internetą. Ši tema ir vystoma Pero Giunto pastatyme."
"Norvegijos visuomenė yra stabili ir racionali. O Peras Giuntas - keistuolis. Žmonės Norvegijoje turi daugybę galimybių, bet pamiršta savęs paklausti "ką turiu daryti?" Eina dienos, viena panaši į kitą. Darai tą patį, neklausdamas kokį gyvenimą gyveni ir kodėl. O Peras Giuntas klausia. Jis rizikuoja. Jis užduoda labai svarbius klausimus." - sako režisierius, statantis spektaklius Norvegijoje jau nuo 2000 m.
"Peras Giuntas - tai kažkas nestabilaus ir pažeidžiamo, kažkokia beprotybė ir noras rizikuoti, o tai mums, gyvenatiems puikiai sureguliuotame ir patogiame gyvenime, taip svetima. Mes turime materialinę laisvę, bet gal tapome egzitenciniais menkystomis? Ar mūsų saugumas tapo mums tramdomaisiais marškiniais? Oskaro Koršunovo meninis tikslas - kurti šiuolaikinį teatrą iš klasikos veikalų (....) Nelaukite smagaus kamerinio spektaklio, mes eisime tiesiai prie esmės, į amžinybę, kur visi privalo rasti save, savo džiaugsmus ir skaudulius. " - rašoma spektaklio anotacijoje.
Oskaras Koršunovas puikiai pažįstamas ir gerbiamas Norvegijoje režisierius.Ibseno festivalio proga išleistame nacionalinio teatro žurnale jis apibūdinamas kaip vienas Europos vedančiųjų režisierių, statantis spektaklius daugelyje Europos teatrų scenų.
"Peras Giuntas" - jau šeštasis Oskaro Koršunovo pastatymas Norvegijoje. Šis spektaklis yra Ibseno festivalo, vykstančio Osle kas antri metai dalis.
Perą Giuntą vaidina ištikimas Oskaro Koršunovo aktorius, vaidinęs beveik visuose jo pastatytuose Norvegijoje spektakliuse, Oysteinas Rogeris (Peras Giuntas), motiną Osę - žymi Norvegijos aktorė Froydis Armand, spektaklyje taip pat vaidina Kjersti Botn Sandal, Heidi Goldmann, Kjersti Elvik, Lasse Lindtner, Haakon Ramstad, Erik Hivju ir Hermann Sabado.
Oskaro Koršunovo kūrybinėje grupėje talkina ir kiti menininkai iš Lietuvos. Spektaklio choreografiją kuria Vesata Rasa Grabštaitė, muziką - kompozitorius Antanas Jasenka, scenografiją ir kostiumus -Vytautas Narbutas.
Kiti režisieriaus Oskaro Koršunovo pastatymai Norvegijoje:
2001 m. kovas, Aleksandro Vvedenskio ir Danilo Kharmso pjesė “Mes ne pyragai, arba pilnai perdirbta sapnų knyga” (Oslo nacionalinio teatro Torshovo teatro scena). Spektaklis “Mes ne pyragai” (Norvegiškai “Vi er ikke kaker”) buvo pripažintas geriausiu 2001-aisiais Osle pastatytu spektakliu.
2002 m. sausis, J. Fosse "Žiema", (Oslo nacionalinio teatro Torshovo teatro scena).
2006 m. sausis, Augusto Strinbergo "Kelionė į Damaską" (Oslo Nacionaliniame teatro didžioji scena)
2008 m. rugpjūtis, J. Fosse "Tos akys" (Stavangeris, amfiteatras atvirame ore). Šis spektaklis - pagrindinis Europos kultūros sostinės Stavangerio akcentas, šios šventės kulminacinis taškas.
2010 m. rugpjūtis, M. Gorkio "Dugne" (Oslo nacionalinio teatro didžioji scena). Spektakliu buvo pradėtas Tarptautinis Norvegijos Ibseno festivalis.
2012 m. rugpjūčio 26 d.
