Apie suburtą žvaigždžių komandą
"Lėlės" spektaklį vaikams "Aukso obelėlė, vyno šulinėlis" kurti susibūrė visa savo srities profesionalų komanda: režisierius Rimas Driežis, aktorė Elvyra Piškinaitė, dailininkas Marius Jonutis, kompozitorius - Faustas Latėnas. Tiesa, prieš spektaklius užkulisiuose šurmuliuoja tik "Lėlės" teatro aktorė E. Piškinaitė, mažųjų žiūrovų tėveliams puikiai žinoma iš serialo "Giminės".
"Elvyra, Faustas yra mūsų teatro žvaigždės. Su jais dirbame dažnai. Bet man buvo malonus siurprizas, kad debiutuoti spektaklyje kaip scenografui pavyko įkalbėti Marių Jonutį, - sako R. Driežis. - Labai norėjau apturėti jo darbus scenoje. Aš jame įžvelgiu labai aiškiai išreikštą liaudišką tradiciją. Jei galima vartoti tokį terminą, tai jo darbus pavadinčiau "neofolkloru".
Nors pats M. Jonutis yra prasitaręs, kad iki tol niekada nebuvo kūręs vaikams, jį visi priskirdavo prie vaikų dailininko. "Turbūt dėl to, kad jo darbai labai spalvingi, - mano režisierius. - Tačiau, ko gero, labiausiai dėl to, kad jo kūryba yra padori. Nes suaugusiesiems skirti darbai dažniausiai būna laužantys tabu ir moralines taisykles."
Apie pelytus apdovanojimus
Spektaklis "Aukso obelėlė, vyno šulinėlis" šiais metais pelnė aukščiausią teatro apdovanojimą - Auksinį scenos kryžių. Tačiau spektaklio kūrėjai nelinkę pūstis dėl pelnytų laurų. "Žinoma, malonu, kad pelnėme tokį įvertinimą. Bet manau, kad praėjusį sezoną buvo ir ambicingesnių spektaklių lėlių teatro srityje. Todėl pergale to nelaikyčiau. Bet galbūt komisijai atrodė kitaip", - sakė R. Driežis.
Režisierius labiau norėtų atkreipti dėmesį į spektaklio istorinę vertę. Prieš kelis šimtmečius optiniai menai buvo lėlininko rankose, o dabar atiteko kino kilmės istorijai. "Nutylima, kad kinas ugdėsi iš lėlių teatro. Iš tiesų, kino mintį plėtojo ne chemikai, bet lėlininkai. Todėl šiame spektaklyje panaudojome optinių menų formas, kurios dabar yra kino kilmės nuosavybė, nors iš tiesų buvo lėlininkų", - išdavė R. Driežis.
Spektaklio kūrėjai šiame pastatyme naudoja vaizdo teatro formas, kurios labiau priklauso kino menui, nei teatrui. Nors pasakoje nemažai liaudies dainų ir eiliavimo, spektaklyje pasakojimas kuriamas labiau vaizdais.
Pasaka nupiešta ant ilgų drobės atraižų. Žiūrovai gali gėrėtis dar nuo Antikinės Graikijos laikų populiariomis vaizdinio teatro priemonėmis.
Apie kiek dviprasmišką pavadinimą
Gražios lietuvių liaudies pasakos motyvais sukurtas vaikiškas spektaklis kai kuriems žiūrovams galbūt kelia dviprasmybių tik dėl savo pavadinimo. Tačiau R. Driežis siūlo dviprasmybių neieškoti.
"Ši pasaka iš lūpų į lūpas pasakojama jau daug metų ir yra viena iš gražiausių. Tai ne kokia anekdotinė ar nuotykinė, šiurpinanti istorija. O su etinėmis, moralinėmis, paprotinėmis nuostatomis. Prie visko galima prikibti. Dėl vyno šulinėlio - taip pat. Tačiau per Kalėdas vanduo pavirsta į vyną, bet juk Kalėdos nėra kažkoks "samagonščikų" festivalis", - sako režisierius.
„Aukso obelėlė, vyno šulinėlis“ - viena iš gražiausių ir populiariausių lietuviškų pasakų. Tai stebuklinga istorija apie Pamotės engiamą Našlaitę. Kaip ir kiekvienoje tokio tipo pasakoje, čia apstu blogio keliamų kliūčių: nedorėlė ragana kartu su savo dukromis kankina mergelę skirdama neįveikiamas užduotis, tačiau gėris, padedamas stebuklingų jėgų, galiausiai laimi ir Našlaitę pasakos pabaigoje išlaisvina bei veda jaunas Karalius.
