Aktorius Darius Meškauskas – garsaus režisieriaus Boriso Dauguviečio provaikaitis, vyriausios iš jo penkių dukterų – Marijos Budreckienės – anūkas.
Režisierė Galina Dauguvietytė, viena iš Boriso Dauguviečio dukrų, taip pat yra jo giminaitė. Jis yra aktoriaus Juozo Meškausko sūnėnas. Aktorių Marijos Černiauskaitės ir Balio Barausko žentas. Aktorės Eglės Barauskaitės vyras.
Paprastai sakoma, kad teatre „išauga“ aktorių vaikai, tačiau Darius Meškauskas su teatru iš vidaus susipažino savo močiutės dėka – ji ilgą laiką dainavo operos chore, vėliau dirbo režisieriaus padėjėja. Aktorius taip pat ten dainavo – tik vaikų chore, daug laiko praleido teatro užkulisiuose.
Įstojus į aktorystės studijas (įstojo pirmaisiais metais, tik baigęs vidurinę mokyklą), vienu metu šovė mintis – tikriausiai visi pamanys, kad pateko „per pažintis“. Tačiau tais metais kursą rinkusi profesorė Irena Vaišytė paguodė, kad priėmė tikrai ne dėl garsios pavardės.
Iš tikrųjų būtų keista, kad Dariaus Meškausko talentas liktų nepastebėtas – Vilniaus 23-iojoje vidurinėje mokykloje, kur mokėsi, lankė garsų dramos būrelį (vadovė Živilė Bandorienė). Minimalistinėmis priemonėmis, be ypatingų drabužių ir dekoracijų moksleivių pastatyti spektakliai nuskambėdavo plačiai. Jei kas juos matė, Darių Meškauską tikrai prisimintų. Ypač moksleivių pastatytą Justino Marcinkevičiaus „Ikarą“.
Beje, 23-iosios vidurinės mokyklos dramos būrelis permainingai konkuruodavo su Vilniaus 9-osios vidurinės mokyklos dramos būreliu, kuriam vadovavo garsi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Violeta Tapinienė ir kuriame vaidino būsimasis garsus režisierius Oskaras Koršunovas – jie su Dariumi Meškausku pažįstami nuo tų laikų.
Svarbiausia – santykis su aktoryste
Darius Meškauskas sako, kad giminystė su garsiais aktoriais jo niekuomet nei per daug slėgė, nei įpareigojo, nei trukdė. Ir padėjo galbūt tik ta prasme, kad, pasak aktoriaus, jame „yra vienas kitas jų genas“.
Be to, Dariui svarbiausia ne tai, ar jo giminės buvo aktoriai ar ne, o asmeniškas santykis su aktoryste – ar patiria kūrybinį polėkį vaidindamas, ar jaučiasi atradęs savo vietą gyvenime. „O lyginti – beprasmiška, juk kiekvienas aktorius yra skirtingas. Aktorystė – ne sportas, kad galėtum išmatuoti, kas toliau nušoko ar greičiau nubėgo“, – kalbėjo Darius Meškauskas.
Viskas – tik žaidimas
Septynis kartus nominuotas kaip geriausių vaidmenų atlikėjas ir šiemet gavęs apdovanojimą už geriausią antraplanį vaidmenį (Impresarijus spektaklyje „Ožys“ pagal Moljero komediją „Žoržas Dandenas, arba Apgautas vyras“, rež. Aidas Giniotis) aktorius sakė, kad visi rinkimai, nominacijos – viso labo žmonių nuomonė. „Kai pagaliau gavau apdovanojimą, apėmė jausmas, kad padėtas kažkoks taškas. Kita vertus, suvoki, kad jokie apdovanojimai nepadės kurti kito vaidmens, kad ir kokie jie būtų svarbūs bei garbingi“, – dėstė pašnekovas.
Daugelis žmonių stebi olimpiadą, išgyvena, jaudinasi, atiduoda daugybę energijos, tačiau, pasak aktoriaus, tai tėra žaidimas, juk gyvenime yra daug svarbesnių dalykų, sakykim, kaip išsaugoti mūsų planetą ateities kartoms. Paklaustas, ar iš tikrųjų visai nesijaudina dėl mūsų krepšininkų pergalių ir pralaimėjimų, atsakė, kad už juos serga, bet tikrai neina iš proto. „Truputį supykstu, bet labai greitai atleidžiu. Man tai jokia tragedija“, – atviravo pašnekovas.
„Apsikrėtęs“ teatru
Vaikystėje Darius Meškauskas sakydavo, kad nori tapti klounu ar virėju, tačiau iš tikrųjų teatras buvo užbūręs taip, kad apie jokį kitą pasirinkimą nė negalvojo. „Jeigu ne aktorius, man visai nerūpėjo, kuo būsiu“, – prisiminė pašnekovas.
Darius teigia teatru „apsikrėtęs“ būdamas žiūrovu, tačiau, nors skamba paradoksaliai, ilgainiui turėjo jį paaukoti ant profesijos aukuro. Mat žiūrėdamas spektaklį galvoja ne apie tai, patinka jis ar ne, o apie tai, ar norėtų jame vaidinti. Be to, spektaklių, kuriuose pats vaidina, nemato, o nufilmuotas spektaklis – visiškai kas kita.
„Teatre mane užburia adrenalinas, pojūtis, kad gali valdyti žmones... Būtent to pojūčio žiūrint spektaklį iš šalies ir nelieka“, – sakė Darius Meškauskas.
Atokiai nuo šurmulio
Po studijų patekęs į Marijampolės, vėliau apsistojęs Klaipėdos dramos teatre, Darius Meškauskas neįsisuko į sostinės pramogų verslo „apyvartą“ – jis nešmėžuoja populiariuose vakarėliuose, demonstruodamas originalius drabužius ir puošdamas madingų žurnalų puslapius, jo neklausinėja mėgstamų valgių receptų ir t. t. Paklaustas, kaip dėl to jaučiasi, aktorius juokais atsakė, kad patiekalų receptais tikrai galėtų pasidalyti – nors nelaiko savęs dideliu kulinaru, vis dėlto, kaip pats sakė, domisi.
Nors nuo pigaus šurmulio stengiasi laikytis atokiai, viešuma, pasak aktoriaus, yra būdas atkreipti dėmesį į tai, ką darai, tai tarsi šalutinis profesijos poveikis. „Yra temų, kuriomis niekada nekalbėjau ir nekalbėsiu. Mano nuomone, turiu būti įdomus savo darbais. Tačiau yra ir pragmatiškasis aspektas – žinomas veidas padeda parduoti daugiau bilietų. Vis dėlto tuštybę savyje stengiuosi nugalėti, nes mano profesijai tai nieko gero neduoda“, – įsitikinęs Darius Meškauskas. Beje, interviu visgi sutinka duoti be didelio entuziazmo, nors kalba nuoširdžiai.
Sakoma, jog aktoriams dėmesys, kad ir koks būtų, reikalingas kaip oras, tačiau pašnekovas teigia, kad jam reikalingas ne bet koks dėmesys, o dėmesys žiūrovų, atėjusių į spektaklį. „Maloniausia, kai suvoki, kad atėję į spektaklį žiūrovai tave suprato“, – dėstė aktorius. Šiaip dėmesys jam net yra nemalonus: kai nusifilmavo pirmajame serialo „Moterys meluoja geriau“ sezone, jį parduotuvėse ėmė sekioti paaugliai. Kai jau viskas aprimo, po kelerių metų vėl parduotuvėje pamatė išsišiepusius paauglius. „Pagalvojau, kas gi nutiko? Pasirodo, serijos kartojamos“, – savo TV šlovę juokdamasis ironizavo aktorius. Išmuš jį iš vėžių ir tokie klausimai kaip „Kodėl metėt Medą?“.
Gyvenimas priverčia keistis
Studijas aktorius baigė tais laikais, kai buvo kalbama apie kilnią teatro ir aktoriaus misiją, kai buvo kreivai žiūrima į aktorius, besifilmuojančius reklamose ir TV serialuose, kai buvo teigiama, jog aktorius neturi kreipti dėmesio į tai, kad vaidina tuščiai salei, ar juo labiau tai, kad jo kišenėse švilpia vėjai... Darius Meškauskas prisipažino, jog su tokiu požiūriu atsisveikino neskausmingai – gyvenimas keitėsi, į teatrą atėjo daugiau verslo, ir reikėjo prisitaikyti.
„Šiais laikais, esant tokiems mokesčiams, teatras išsilaikyti iš esmės negali – tik šiaip ne taip plūduriuoti, net ir esant anšlagams. Jau nekalbu apie kokią nors rimtesnę dramaturgiją. Tačiau net ir populiarūs spektakliai nebūtinai turi būti „komerciniai“ – viskas priklauso nuo to, kiek sąžinės, darbo į spektaklį įdėta. Kita vertus, pasikeitė vadyba, bet ne teatro esmė“, – kalbėjo Darius Meškauskas.
Kalba su aktoriumi netikėtai pakrypo apie pinigus. Paklaustas, ar dažnai tenka galvoti apie pinigus, Darius Meškauskas atsakė, jog didžiulių pinigų teatre, kad ir koks populiarus jis būtų, kad ir kiek aktorius vaidintų, tikrai neįmanoma uždirbti. Be to, prisipažino, kad pats ilgą laiką gyveno „nuo algos iki algos“, tik maždaug penkerius metus gali jaustis oriai. „Nebijau užeiti į parduotuvę ir pajusti pardavėjos žvilgsnį, sakantį, kad „šitas tai jau tikrai nieko nepirks“, – pusiau juokais, pusiau rimtai sakė aktorius.
Išgyvena iš teatro
Lūžis įvyko tada, kai aktorius liovėsi dirbti viename teatre, nors anksčiau buvo laikomasi nuostatos, kad artistas turi būti ištikimas savo „darbovietei“, o režisierius galėjo paprasčiausiai pasakyti, kad kitur dirbti neleis.
Darius Meškauskas prisipažino, kad jam svarbu ir nepriklausomybės pojūtis, kurį suteikia galimybės rinktis vaidmenis, nors teatro valdžia to nemėgsta, jo nevargina ir būtinybė lakstyti po visą Lietuvą į repeticijas ir spektaklius. Kartais aktorius per mėnesį vaidina 20-yje spektaklių. Tai, jo nuomone, gal ir per daug, tačiau kartu ir drausmina.
Vienu metu Darius Meškauskas net buvo atsisakęs etato Klaipėdos dramos teatre, dirbo tik pagal sutartį – aktoriams buvo taikomi tokie pat reikalavimai kaip ir valstybės tarnautojams: nepaisant to, kad nėra spektaklių ir repeticijų, aktorius turėdavo pasirodyti teatre, kas, pašnekovo nuomone, yra visiška nesąmonė. Vėliau vis dėlto sugrįžo, nes dėl tam tikrų pakeitimų kitaip jam negalėjo mokėti atlyginimo.
Kritikuojantis šiuolaikinį teatro modelį, aktorių socialinių garantijų sistemą pašnekovas sako, kad yra pilietiškas, tačiau idėjinis vadas tikrai negalėtų būti. Ir vengia žmonių, kurių nuomonė panaši į sektantų – tų, kurie jaučiasi tik vieni teisūs ir kurių teisumas remiasi gaujos principu. „Kita vertus, kai kuriems žmonėms reikia prie ko nors šlietis. Vieni gali būti vieni, kiti – ne. Aš galiu“, – dėstė aktorius.
Darius Meškauskas, nors visa širdimi atsidavęs būtent teatrui, pripažįsta, kad aktorius populiarus gali tapti tik vaidindamas televizijoje, nes teatrą lanko mažiau kaip 10 procentų žmonių. „Žmonės pamato tave per televizorių, tuomet ima pirkti bilietus į spektaklius“, – sakė pašnekovas.
Aktorius teigia su amžiumi ėmęs mažiau jaudintis dėl savo karjeros, laimėjimų. Dirbantis absoliučiai mažumai – juk tarp 10 procentų teatrą lankančių žmonių nebūtinai visi yra protingi, jautrūs žiūrovai, – Darius Meškauskas tvirtina, kad jam įdomi tik tam tikrų žmonių nuomonė, jis nenori įtikti masėms ir minioms. Kartais net kritikų recenzijos būna keistos, susidaro įspūdis, kad jie matė kitą spektaklį, tačiau net ir dėl to aktorius nelinkęs nervintis. Tiesiog vadovaujasi savo senelio posakiu: „Nereikia nervintis dėl to, ko negali pakeisti.“
Apdovanotas Hamletu
Daugeliui aktorių Hamleto vaidmuo – tarsi kelrodė žvaigždė, jų dažnai klausiama, ar dar svajoja suvaidinti Hamletą, ar jau atsisveikino su tokiomis svajomis ir t. t. Dariaus Meškausko to nereikia klausti – Oskaro Koršunovo spektaklyje „Hamletas“ jis gavo pagrindinį vaidmenį, nors tokių svajonių ir pretenzijų neturėjo.
„Tas vaidmuo – vis dėlto išskirtinis, priverčia pasikapstyti savyje, užduoti sau esminius klausimus. Tikriausiai dėl to jis yra ypatingas“, – teigė aktorius. Ir dar dėl to, kad, kaip įvardijo lenkų kritikas, žymus šekspyrologas Janas Kotas, ši pjesė parašyta kaip scenarijus, kuriame sudėti tik žodžiai, įvykių seka, o visa kita – erdvė kūrybai. Todėl šią pjesę gali „įdėti“ į bet kurį laikmetį, ji – visuomet aktuali.
Aktorius pabrėžia mėgstantis dirbti su režisieriais, kuriems reikalingas aktorius, su kuriais junta bendraautorystės pojūtį, kai aktoriams susidaro įspūdis, kad jie sukūrė spektaklį, sunešę į jį save po kruopelę. Tuomet spektaklis būna gyvas, kupinas mįslių, kurios kaskart atsiskleidžia naujai. Oskaras Koršunovas atitinka būtent šį režisieriaus tipą, priešingą tiems režisieriams, kurie iš anksto žino, kaip viskas bus, o aktoriai jiems – tarsi marionetės, turinčios judėti ir kalbėti tam tikra tvarka.
Mėgsta nieko neveikti
Darius Meškauskas sako, kad per tuos metus jau beveik tapo klaipėdiečiu ir gimtasis Vilnius jo grįžti netraukia. „Tikriausiai sostinė labiausiai traukia tuos, kurie čia negimė ir negyveno. Vilniečiams nuo gimimo yra kitaip“, – mano pašnekovas. Įtemptai dirbantis aktorius prisipažino pamėgęs jūrą – pakanka 15 minučių prie jos pabūti, ir tu jau sveikas. Tačiau prie jūros netūno – nuvažiuoja dviračiu, išsimaudo ir grįžta.
Geriausias aktoriaus poilsis – kokį mėnesį nieko neveikti. „Aš moku nieko neveikti“, – juokdamasis prisipažino pašnekovas, net ir knygą tuo metu vargiai imantis į rankas, nes daug skaito dirbdamas – ir ruošdamasis savo vaidmenims, ir rengdamasis paskaitoms. Apie savo studentus jis sako, kad jie labai panašūs į jo kartos aktorius. Pirmiausia – žino, kad tikrai nori būti aktoriais, o ne gauti didelius honorarus ir fotografuotis žurnalų viršeliams.