Baba Kazė, Koralai ir „Ažuoliukas“
- Andriau, ar iš senelės, legendinės aktorės Kazimieros Kymantaitės, paveldėjote magijos galių? Bet dėl anūko aistros futbolui ji, matyt, nekalta.
- Abu mano tėvai – pianistai, močiutė ir teta – aktorės, taigi augau spalvingai. Tais laikais meno žmonės kur kas artimiau bendraudavo tarpusavyje, teatralai, muzikai, dailininkai jusdavo bendrystę, kuri dabar sunykusi. Mano tėvai buvo jauni, užsiėmę, tad mane daugiau augino baba Kazė, kitiems žinoma kaip aktorė Kazimiera Kymantaitė. Juolab kad vaikų darželis, kurį lankiau, buvo prie jos namų. Mūsų šeima anksčiau ir gyveno pas ją, vėliau – Tilto gatvėje. O tėvams gavus naują butą persikraustėme į Karoliniškes. Taigi esu Vilniaus Koralų vaikėzas, ne namuose, o gatvėje augintas: baba Kazė nevaržė mano laisvės, aistros futbolui. Ir nesuniokotos gamtos aplink buvo daug, stačios Neries pakrantės su atodangomis, nuostabus Karoliniškių draustinis... Šis sostinės rajonas, kaip sakydavau, tarsi sostinės Vakarų Bronksas, savito internacionalinio charakterio. Kai kurie mano personažai – iš ten, matyti vaiko akimis. Ir dabar Koraluose tarsi niekas nepasikeitė, žmonės – tie patys, tik namai apsilaupę, blokai trūkinėja. Tačiau laikas vis dėlto bėga: iš Karoliniškių į Žvėryną kadaise nusileisdavau gerai išmintu miško taku, o dabar jo nebesuradau. Takas užžėlė, nes niekas juo tiesiog nebevaikšto, važinėja mašinomis...
-Esate iš tos kartos, kuri brendo griūvant sovietų imperijai, kintant vertybėms.
-Esu iš kartos, paauglystėje patyrusios rimtą tektoninį lūžį. Sovietų agonija, beprasmybės jausmas, beviltiškumas, pilkuma... Mano pažiūros jau buvo aiškios, man nereikėjo jų keisti. Rimtais veidais visi turėjome dalyvauti maskarade, nors supratome, kad tai – galas.
- Tačiau atėjo laikas, kai turėjote pasirinkti – muzika, teatras, futbolas.
- Muzikos, kaip ir teatro, aplink mane buvo daug. Be to, anksti išėjau į „Ąžuoliuką“. Tai buvo daugiau nei berniukų choras ar dainavimo mokykla: tai buvo dvasinis reiškinys, kuriam lygių Lietuvoje nėra iki šiol. Ten paragavau aukščiausio lygio pedagogikos, sovietmečiu neprieinamos kitiems pasauliečių vaikams. Kai dainuodavome bažnytinę muziką, mūsų vadovas Hermanas Perelšteinas visada paaiškindavo, apie ką giedame, kas buvo tas Judas Makabėjus, komentuodavo Senąjį Testamentą. Nepamirštamos ir vasaros stovyklos su repeticijomis, naktiniais žygiais, kariniais žaidimais.
- Kaip suprantu, tai buvo tikra vyrų mokykla: muzikalūs padaužos čia buvo įšventinami į kultūros riterius.
- Paprastai pabrėžiamas muzikinis šio kolektyvo įnašas, tačiau „Ąžuoliukas“ yra daugiau – tai unikali H.Perelšteino sukurta laisvo žmogaus ugdymo sistema. Gebėti sutramdyti berniukų gaują, atskleisti jų gebėjimus, per muziką žadinti jų dvasią – sovietmečiu tai negalėjo likti nenubausta. Taigi H.Perelšteinui teko galop emigruoti. Tai – viena didingiausių mūsų kultūros asmenybių, kuri nebuvo deramai įvertinta.
„Ąžuoliukų“ giraitė užaugo: daugelis šio choro dalyvių tapo iškiliais mūsų kultūros ir mokslo vyrais.
Čia užaugo begalė puikių Lietuvos vyrų. Chorinis dainavimas – tai bendruomeninis reiškinys: dainuojantys nuo mažens įpranta klausytis ir girdėti vienas kitą. Sceną pasirinkusiam tai labai praverčia.
Pasiutęs kraujas
- Juokavote, kad kilmės prasme priklausote Lietuvos mažumoms. Jūsų pavardė, tikriausiai, lenkiška?
- Nežinau, kiek čia to lenkiškumo, tačiau Bialy Brzeg vietovė, lietuviškai Baltasis krantas, yra Lenkijoje netoli Lietuvos sienos. Didikai Bialobžeskiai minimi jau LDK analuose. Mano brolis Martynas knygose aptiko savo bendravardį abatą Martyną Bialobžeskį, sakiusį kalbą per Žygimanto Augusto laidotuves, aš esu aptikęs žinių apie vyskupą, 1831 m. sukilimo dalyvį. Mūsų senelė iš tėvo pusės kilusi iš senos Vilniaus rusų stačiatikių giminės. Senelis, kažkaip išvengęs išvežimo į Sibirą, neįstojęs į bolševikų partiją, buvo kietas, išvaizdus vyras, kaip baba Kazė sakydavo, „diadka Černomor“. Taip, mišrus mano kraujas pasiutęs, bet ir iš Kazimieros Kymantaitės pusės gana žemaitiško aršumo.
- Vaivą Mainelytę žavi jūsų žydros akys, primenančios jai jūsų legendinę senelę. O aš žaviuosi „mėlynu“ jūsų humoru – aristokratišku, kultūringu. Meistriškai improvizuojate ir serialuose, ir vesdamas renginius.
- Serialuose yra laisvės improvizuoti, o šiemet vesdamas „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų vakarą, prisipažinsiu, prisidėjau prie scenarijaus kūrimo. Smagu, kad ši kino šventė pavyko. Lietuvoje labiausiai nukentėjo kinas ir futbolas. Nedaug turime to kino, galbūt jaunieji pajudins ledus iš kūdros.
- Tačiau jūsų figūra kine ryški. Buvote apdovanotas už vaidmenis K.Vildžiūno filmuose „Aš esi tu“ ir „Kai apkabinsiu tave“, nors abiejuose, galima sakyti, tylėjote. Filme „Aš esu tu“ suvaidinote architektą, kuris nuo civilizuotos tikrovės pasislėpė miške, pasistatęs namelį medyje. Ar jums tai atrodo išeitis?
- Namelis medyje – labai pozityvu, tačiau kiek ištupėsi medyje, budistiškai žvelgdamas į upę? Kiek gali trukti ta emigracija į mišką? Vieną dieną ateis žmogus su penkiais raštais, dviem policininkais ir praneš, kad tai jo miškas. Man šiuo metu gana trijų dienų seno draugo sodyboje, kad atsigaučiau. Kapitalizmo šliuzai neišvengiamai pristabdo fantazijų upes.
Apokaliptiniais mokesčiais apdėtas, sukiesi it voverė rate. Sovietinė prievartos sistema pakeista kita, klastingesne, nes neaišku, kas čia priešas.
- Ir nežinai, žmogau, ką pulti – mokesčių inspektorių, nevykėlį save patį ar blogą valdžią... Tačiau jūsų, Andriau, turbūt netraukia prabangus gyvenimas?
Jaučiuosi savo vietoje. Namo statyti nesiruošiu... Klausiate, ką paliksiu po savęs? Tik dulkes. Baba Kazė nuostabiai ir laiku susitvarkė: dar gyva būdama išdalijo viską, niekam neskaudėjo galvos dėl jos palikimo. Paliko atminimą, aistringo, gyvenimu alsuojančio žmogaus paveikslą.
- Ar tik nemąstote bėgti iš Lietuvos, jei nenorite čia „įsižeminti“?
- Man Lietuvoje gerai, čia gyvena ir kuria man artimi, brangūs ir svarbūs žmonės. O tas, kuris nori čia matyti tik blogį ar kokį šliogerišką Niekį, jį ir ras, tik savyje. Televiziją, pastebiu, keikia tie, kurie ją žiūri. Išjunkite televizorių, jei šis jus nuodija! O man antrasis LRT kanalas yra atgaiva kultūros prasme.
Poezija ir demonai
- Mokate vaidinti tik akimis, tačiau ir prabilęs verčiate suklusti. Tokį jausmingą baritoną turi bene tik Vladas Bagdonas. Turbūt mokykloje buvote nepralenkiamas skaitovų konkursų nugalėtojas?
- Ne, tuomet buvo tik pasipriešinimas sistemai ir futbolas. Tačiau dabar man reikia poezijos, jos gylio, per ją skleidžiasi kažkas labai brangaus. Pats poezijos nerašau, net savo dainoms nekuriu tekstų, nes žodžiai, kuriuos parašau, man atrodo banalūs. O skaityti poeziją man yra tas pat, kaip eiti į mišką ar prie upės – metafizinis potyris. Štai birželio penktąją, Vytauto Mačernio gimimo dieną, poeto gimtinės Sedos bažnyčioje skaičiau jo eiles, o gyvieji mūsų poetai skaitė savąsias. Puikus koncertas, pilna bažnyčia: grįžti namo taip pasikrovęs... Į tokius renginius ateina tie, kuriems reikia poezijos, jų netenka vilioti ar linksminti anekdotais.
Poezija – tai mūsų nafta, ir nereikia baimintis, kad ji išseks. Tačiau poetai Lietuvoje neprimena naftos magnatų, o jų knygelių tiražai menki, honorarai apverktini.
Gal ir gerai – palikime poeziją be reklamos. Tai nėra prekė, kaip alus ar kokakola. Kam poezijos reikia, tas pats ją susiras. Štai sostinės užeigos „In vino“ kieme, šalia Aušros vartų, jau šeštus metus Roko Ramanausko iniciatyva rengiami poezijos vakarai. Šis sumanymas pirma man atrodė keistas, tačiau tais „poetiniais pirmadieniais“ staliuką, patikėkite, dera užsisakyti smarkiai iš anksto. Rimvydo Stankevičiaus poezijos vakarai „In vino“ sulaukia anšlago. Čia apsilankiusi režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo apstulbo, kad Vilniuje klausomasi jos tėvo poeto Arsenijaus Tarkovskio eilių. Rusų bardas Borisas Grebenščikovas, išgirdęs mane čia skaitant Josifo Brodskio poeziją, pripažino, kad J.Brodskio gimtajame mieste Sankt Peterburge tai būtų įmanoma nebent uždarame klube.
- Anot R.Stankevičiaus, verčiau svaigintis poezija nei vynu. O jūs sakėte, kad dera nuolat būti budriam, laikyti paruoštą kardą, nes aplinkui – ne tik draugai, bet ir demonai... Nebeinate su velniu obuoliauti?
- Deruosi su juo, mandagiai atsisakau: „Ačiū, gal kitąkart, neabejoju, kad susirasite kitą kompaniją.“ Demonai gudresni už žmogų, taip paprastai jų nenuvysi. Buvo mano gyvenime sudėtingų laikotarpių, kai mesdavausi į darbą be galvos. Tada sunku būdavo jų atsiginti, labai mylėjo jie mane, skanus buvau, gera užkanda prie alaus.
- Jūsų profesija pavojinga: be gailesčio grojate savo jausmais.
- Grojant dera nepamiršti proto ir humoro jausmo. Nepamiršti, kad savaime esi truputį ligonis: kalbi už kitą, vaikštai, kaip kitas, gyveni nebūtus gyvenimus... Nes kitaip ir iki pranašo netoli.
- Puikiai įkūnijote tokį niekšelį Miroslavą: ne meilė, o Miroslavas buvo serialo „Nekviesta meilė“ vinis!
- Kartą banke man pasakė: „Koks puikus tas jūsų Miroslavas!“ – „Bet juk jis baisus!“ – nustebau. – „Užtat labai realus!“ Įdomu, kodėl tas niekšelis taip žmonėms įstrigo: aš pats šį personažą kūriau be jokių pastangų, nė nemąstydamas. Tada man buvo labai sunkus periodas, kažkoks blūdas liejosi iš manęs apeidamas sąmonę. Mirka, matyt, buvo tam tinkamas „vamzdis“. Lietuva valdoma tokių miroslavų, aplink valdžios lovį jie ir trinasi.
- Maniau, kad perpratote niekšybės paslaptį...
- Čia nėra ką perprasti, niekšybė yra pasirinkimo klausimas, sąžinės reikalas. Visada gali laisvai pasirinkti, kurioje Armagedono pusėje būti – tamsoje ar šviesoje.
Dėkui, Andriau, už pokalbį. Linkiu jums ir toliau laikytis šviesiosios pusės, to baltojo kranto, net ir kuriant juodus personažus.
