Programos įkūrėjas, kūrybinio rašymo profesorius ir rašytojas Mikhailas Iosselis kūrybinę karjerą JAV pradėjo vienoje universitetinių kūrybinio rašymo programų. Buvęs inžinierius, politinis emigrantas, JAV pilietis ir nuolatinis Kanados gyventojas pasakoja apie sunkią posovietinio gyvenimo pradžią, dvikalbystę, kūrybinio rašymo kursus Vilniuje bei tai, kas yra kūryba ir mokymasis būti rašytoju.
- Pirmą kartą politinio emigranto vizos kreipėtės 1981 metais, tačiau į JAV atvykote tik 1986 m. Kaip prisitaikėte prie naujo gyvenimo?
- Pradžioje pragyvenimui užsidirbti ketinau rašydamas rusiškai, tačiau man greitai buvo paaiškinta, kad tai neįmanoma. Kadangi kito plano neturėjau, jaučiausi pasimetęs. Buvau tikras dėl vienintelio dalyko, inžinieriumi būti nebenorėjau ir apskritai buvau apsisprendęs daugau niekuomet nebegyventi iš to, kas man atrodo gyvenimo švaistymas.
Norėdamas greičiau išmokti angliškai ir todėl, kad tuometinėje visiško susipainiojimo būsenoje buvimas tarp knygų mane guodė ir masino, ėmiausi nepilno etato darbelių nuostabiuose knygynuose. Deja, ilgai tuose darbeliuose neužsibūdavau. Kaip daugelis to meto politiniams sovietų emigrantams, kurie buvo priversti palikti savo šalį, draugus ir šeimą tvirtai žinodami, kad niekuomet daugiau nebegrįš ir jų nebepamatys, atsidūriau apgailėtinoje dvasinėje būsenoje.
Buvau pasimetęs, prislėgtas, žodžiu, nesveikas. Neturėjau aiškios išlikimo strategijos. Gyvenau šia diena. Lindėdamas mažyčiame, perkaitusiame Bostono priemesčio kambarėlyje šeštame aukšte, jį nuomavau iš rusų emigranto, turinčio didelį pereinamąjį butą, kuriame be manęs dar gyveno septyni ar tai aštuoni žmonės (kažkodėl daugiausia iš Kolumbijos), valandų valandas žiūrėjau televozorių. Tačiau senovinis, anteninis mano televizoriukas rodė tik vieną, krepšinio kanalą „Boston Celtics”. Taigi, daugiausia mokiausi su krepšiniu susijusios anglų kalbos. Kol vieną dieną, norėdamas pabėgti nuo skaudžios tų mėnesių nežinomybės ir liūdesio, kankinamas nemigos, pririštas prie namų ir netinkamas įdarbinti, pradėjau mėginti rašyti sakinius angliškai.
- To ir norėjau paklausti, kaip pradėjote rašyti angliškai?
- Pradėjau rašyti angliškus sakinius. Dar net neapsakymus, sakinius. Pradžioje tai buvo grynai mechaninis, asmeninės terapijos veiksmas: trumpų, tiesioginių sakinių jungimas į seką. Tai mane ramino: buvau apimtas nostalgijos ir gimtąją rusų kalba negalėjau apie savo gyvenimą rašyti objektyviai ir bešališkai, su bent kiek ramesne distancija. Rašymas rusiškai man buvo natūralus kaip kvėpavimas, todėl rašymo aktui nesuteikė jokios rezistencijos.
Tik pradėjęs rašyti rusiškai pasiduodavau liūdesiui ir imdavau mėgautis savo kančia ir savigaila. Anglų kalbos svetimumas suteikė reikiamą distanciją tarp manęs ir mano gyvenimo, tuometinės mano situacijos ir prisiminimų. Užsienio kalba, kurią žmogus moka pakankamai gerai, kad suvoktų, jog jos gerai nemoka, gali būti natūrali kliūtis, kiekvienam rašytojui reikalinga jo kūrybos tikslams.
Angliškai negalėjau būti sentimentalus, gailėtis savęs, negalėjau dvasingai ir gražiai rašyti apie nostalgiją, draugus, kurių niekada nebepamatysiu. Galėjau tik kompetetingai vartoti rašomus žodžius. Anglų kalba buvo tarsi organinio stiklo siena tarp manęs ir mano praeities, mano paties gyvenimo, nes, kaip sakiau, tesugebėjau teisingai vartoti rašomą sakinį.
Vienas sakinys po kito, jau ir pastraipa. Tada dar viena pastraipa ir dar. Kiekvienas sakinys turėjo tiesiogiai tarnauti pasakojimo eigai, o kiekviena pastraipa – padėti atskleisti pasakojamą istoriją. Jaučiausi taip, tarsi eičiau siaura pelkės brasta. Verčiau nuo jos nenukrypti, nes greitai gali būti įtrauktas ir dingti be pėdsakų. Tarp kitko, kai Samuelio Becketto – tikriausiai lingvistiškai talentigiausio ir daugiausia kalbų rašančio (jaunystėje) XX amžiaus rašytojo kažkas paklausė, kodėl būdamas 46 jis ėmė rašyti prancūziškai, kalba, kurios idealiai nemokėjo, jis atsakė: „angliškai moku per daug žodžių.” Tuo metu draugas iš vieno tų knygynų, kuriame dirbau, papasakojo apie kūrybinio rašymo magistrantūros studijų fenomeną JAV. Parašiau prašymą Niuhempšyro universiteto kūrybinio rašymo programai ir mane priėmė, nors angliškai nebuvau baigęs nė vieno apsakymo. Po to viskas vyko sklandžiai.
- Papasakokite apie SLS, jūsų įkurtą kūrybinio rašymo programą. Kuo ji skiriasi nuo kitų?
- Tai nepriklausoma literatūros programa. Vienas didžiausių jos privalumų yra tas, kad esame laisvi rinktis dėstytojus.
Antras labai svarbus ir išskirtinis SLS bruožas yra tas, kad griežtai neatskiriame žymių ir jau daug pasiekusių rašytojų-dėstytojų nuo daugelio pradedančiųjų. SLS visi atsiduria tame pačiame laive, visi leidžiasi į tą pačią pažintinę kelionę. Šiais kursais siekiame pakeisti ir pagreitinti žmonių kūrybos sistemą, todėl juos atvežame į visai jiems nepažįstamą (nors iš išorės ir atpažįstamą) erdvę, kurioje visi vienodai pasimeta kitų rašytojų tarpe, visus vienija aplinkos keistumas ir nepažįstamumas. Taigi, labai žymus rašytojas gali iki antros valandos ryto gerti alų su dvidešimtmečiais kūrybinio rašymo studentais ir kaip lygus su lygiais kalbėtis apie literatūrą... arba apie bet ką, apie ką kalbama antrą valandą ryto geriant alų. Kūryba – tai veikla, kurioje rangai neturi jokios prasmės. Žymus rašytojas tėra vakarykštis debiutantas.
Per savo dėstytojo karjerą mačiau pakankamai talentingų, tačiau nebūtinai darbščių žmonių ir pakankamai ne tokių jau (iš pažiūros) talentingų, tačiau be galo ambicingų ir rimtų bei stropių jaunų rašytojų, todėl žinau, kad kūryboje atsidavimas ir praktika neišvengiamai triumfuoja prieš ryškią, tačiau kartais paviršutinišką gryno talento liepsną. Talentas ne visuomet išryškėja ankstyvojo rašymo paviršiuje. Daug ir sunkiai dirbant talentą reikia įvaldyti, atrasti savo kūrybinį balsą.
- Ką paminėtumėte kaip šių metų SLS žvaigždes?
- Man, kaip ir daugeliui Šiaurės Amerikos bei užsienio skaitytojų, visi jie žvaigždės, nors ir ne tokio paties tipo ir rango kaip kokie Bradas Pittas ar Jennifer Lopez, perkamiausių „The New York Times“ laikraščio knygų sąrašo autoriai. Literatūros pasaulis, bent jau Šiaurės Amerikoje, nesisuka apie žvaigždės fenomeną. Šiuolaikiniame gyvenime nėra tiek rimtos literatūros skaitytojojų, kad jos kūrėjus paverstų žvaigždėmis įprastine šio žodžio prasme. Amerikoje literatūros pasaulyje svarbu nuolat išlikti įdomiu, mąsliu, šiuolaikišku ir savo kūryba daryti ką nors reikšminga – žymėti naujus literatūros kelius, nukelti skaitytojus ten, kur keliami ir sprendžiami rimti gyvenimo klausimai… nors į juos nebūtinai atsakoma. Juk pats gyvenimas atviras pasiūlymas, kuriame nėra nei gatavų atsakymų, nei laimės receptų.
Daugiau apie kūrybinio rašymo dirbtuves galite paskaityti ČIA.
